Dabar populiaru
Publikuota: 2017 liepos 12d. 20:45

Lavija Šurnaitė: „Žiūrėdama į veidrodį dabar jaučiuosi geriau nei prieš 15-ka metų“

Lavija Šurnaitė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr. / Lavija Šurnaitė

„Dauguma įsivaizduoja, kad valia mums duota tik tuomet, kai norime nuversti kalnus, įgyvendinti projektus, nemiegoti naktimis, išlaikyti labai svarbų gyvenimo egzaminą... Tačiau valios ypač reikia paprastuose dalykuose, pavyzdžiui, kai reikia laiku nueiti miegoti, išeiti pasivaikščioti, uždaryti kompiuterį“, – apmąstymais apie kasdienybę dalijasi TV laidų vedėja, rašytoja Lavija Šurnaitė–Kairienė.

Praėjusiais metais L.Šurnaitė pristatė savo pirmąją knygą „Maži įpročiai – dideli pokyčiai“, kurioje ji pateikia patarimus moterims, kaip jaustis sveikai ir pamilti savo išvaizdą. Šiandien autorė prasitaria ne tik parašiusi antrąją knygą, bet turinti minčių ir trečiajai.

Apie kasdienę rutiną, fizinę ir dvasinę savijautą 15min pokalbis su L.Šurnaite.

Gyvenate intensyvų profesinį gyvenimą. Ar turite saugiklius, kurie įsijungia, kai ateina metas ilsėtis, atgauti jėgas?

– Taip, tik tuos saugiklius aš išmokau įjungti sąmoningai. Supratau, kad negaliu visko palikti tėkmei, spontaniškumui, to nepadarysi be vidinės valios. Dauguma įsivaizduoja, kad valia mums duota tik tuomet, kai norime nuversti kalnus, įgyvendinti projektus, nemiegoti naktimis, išlaikyti labai svarbų gyvenimo egzaminą...

Tačiau valios ypač reikia paprastuose dalykuose, pavyzdžiui, kai reikia laiku nueiti miegoti, išeiti pasivaikščioti, uždaryti kompiuterį. Žmonėms sunkiau yra suvaldyti gyvenimiškus instinktus nei uždirbti papildomą šimtą, tūkstantį ar dešimt tūkstančių eurų.

Šiandien turiu naują įprotį – eiti miegoti su žadintuvu. Pasiskaičiuoju, kiek, tarkime, ketinu užtrukti duše, skaitydama knygą ar darydama kokį kitą darbą, ir tuomet nusistatau laiką poilsiui. Tai padeda neužsisukti buityje ir išsaugoti labai brangų vakaro ir poilsio laiką.

Beje, esate labiau ankstyvo rytmečio ar pavakarės žmogus?

– Anksčiau buvau įsitikinusi, kad esu pelėda. Dabar – atvirkščiai. Pradėjau labai vertinti pirmą dienos pusę, rytinį laiką. Savaitgaliais, jei tik jaučiuosi nepervargusi, stengiuosi atsikelti bent 08:30. Tada organizmas optimaliai jaučiasi ir neišsibalansuoja. Svarbu į jį įsiklausyti ir išgirsti, ką jis mums sako.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Lavija Šurnaitė-Kairienė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Lavija Šurnaitė-Kairienė

O kaip palaikote dvasinę pusiausvyrą?

– Uždavėte klausimą, kuris man itin aktualus šiuo metu. Savo pirmojoje knygoje „Maži įpročiai – dideli pokyčiai“ daugiau kalbėjau apie išorinius pokyčius ir apie tai, kaip galime gerai jaustis savame kūne.

Neseniai leidyklai pridaviau jau antrąją knygą, kuri turėtų pasirodyti šį rudenį. Ji būtent ir yra apie vidinius dalykus – kaip suvaldyti savo kasdienes nuotaikas, minčių audras, graužiančius kirminus – viską, kas yra ir dovana, ir kartu prakeiksmas moteriai. Manau, kad vyrai turi kiek ramesnį vidinį pasaulį. Mes, moterys, pagal prigimtį esame neramaus proto.

Knyga savo stiliumi bus artima pirmajai. Ją rašiau remdamasi savo gyvenimo patirtimi, todėl čia bus pateikti paprasti žingsniai, ką daryti moteriai, kad ši kasdien galėtų jaustis gerai, gebėtų padėti sau pačiai.

Kadangi visus apmąstymus ką tik atidaviau šiai knygai, atsakymą į jūsų klausimą norėčiau palikti kiek vėlesniam laikotarpiui, kai pasirodys knyga, ir viskas bus prieinama viešai.

Antrosios knygos tema – gan intymi. Ar toks viešumas reikalauja drąsos? Nesibaiminate, „ką žmonės pasakys“?

– Visuomet apsvarstau, kiek atvirai gali leisti kitiems žiūrėti pro tavo rakto skylutę. Tu neįkiši rakto, palieki kažkokią erdvę, tačiau kartu neatveri visko. Manau, kad kiekvienas viešas asmuo gali būti atviras, tačiau išsaugoti savo intymumą, privatumą, jeigu tik to nori.

Manau, kad vyrai turi kiek ramesnį vidinį pasaulį. Mes, moterys, pagal prigimtį esame neramaus proto.

Kita vertus, galbūt kitaip žiūriu ir į patį knygos formatą. Knygoje galiu pasakyti daug daugiau nei, tarkime, duodama interviu žiniasklaidos priemonei. Juk tai yra mano kūrinys, jame esančią informaciją aš galiu suvaldyti.

Galiausiai, bėgant laikui tampa nebe taip ir svarbu, ką pagalvos kiti. Juo labiau, kai žinai, kad esi sąžiningas ir atsakingas prieš save ir kitus, kalbi atvirai, o kartu ir pamatuotai.

Kokias temas esate linkusi palikti privačiai sferai?

– Informaciją apie savo šeimą skleidžiu ribotai. Toks mūsų šeimos vidinis susitarimas. Tačiau apie save galiu kalbėti plačiau. Ypač, juoktis iš savęs – apie tai esu parengusi netgi atskirą skyrių būsimojoje knygoje.

Manau, kad gebėjimas pasijuokti iš savęs (ne iš kitų) suteikia brandos ir pasitikėjimo savimi. Galbūt todėl man toks svetimas tampa tas paviršutiniškumas, puikybės jausmas, žiūrėjimas į kitus iš aukšto, pajuoka iš kito žmogaus. Žymiai maloniau juoktis iš savęs, o juokiantis iš savęs prajuokinti ir kitą žmogų.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Lavija Šurnaitė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Lavija Šurnaitė

Kaip jūs apibrėžiate puikybę?

– Puikybė reiškiasi pačiomis įvairiausiomis formomis. Paprasčiausia jų – bandymas sureikšminti savo materialųjį pasaulį. Paradoksalu, tačiau žmonės, kurie demonstruoja daiktinę puikybę, paprastai yra turėję didelį nepriteklių ankščiau, o gal ir dabar gyvena iš skolų, kažkieno sąskaita.

Yra žmonių, kurie taip save įprasmina: jeigu aš turiu brangų automobilį, tik tada jaučiuosi kažko vertas. Kiti stengiasi pasakyti ką nors pikto apie kitą, ir kuo viešiau – tuo geriau, tarsi tai suteikia kažkokį papildomą medalį....

Puikybė reiškiasi pačiomis įvairiausiomis formomis. Paprasčiausia jų – bandymas sureikšminti savo materialųjį pasaulį.

Dažnai pastebiu puikybę, kuri pasireiškia susireikšminimu, kad tu esi toks užimtas. Man atrodo, kad šiandien tas aš neturiu laiko yra blogo tono ženklas. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad žmogus nesusitvarko su savo laiku.

Kartu tai yra bandymas pasakyti pasauliui, koks aš esu svarbus ir susireikšminęs, kaip manęs visiems reikia, ir kaip visi yra pasirengę man mokėti milijonus. Neretai būna taip, kad garsiai apie tai kalbantys žmonės turi kompleksų. Arba dirba nemokamai, bando įsiprašyti, įsiteigti.

Be abejo, pati irgi esu ne „šventoji“. Keletą kartų per savaitę kovoju su savo puikybe paprastose situacijoje. Tačiau džiaugiuosi, kad bent jau pradedu tai atpažinti savyje. Jeigu tik suima toks jausmas, kai pradeda viduj kažkas kutenti... Tada susiimu, sakau sau: „Pala, čia juk puikybė apsiramink“.

Kaip atrandate laiko knygų rašymui savo darbotvarkėje?

– Tą laiką tenka planuoti sąmoningai. Nors daugumai knygos rašymas atrodo be galo romantizuota veikla (juokiasi)... Na, kad už lango turi būti mažų mažiausiai Atlanto vandenynas, o tu tarškini klaviatūra, atsigeri kavos, pasivaikštai basomis per smėlį, grįžti, rašai toliau...

Realybėje viskas paprasčiau. Ypač, kai pradeda spausti terminai, o jie vis vien ima spausti anksčiau ar vėliau, nes turi užbaigti, atiduoti leidyklai, įgyvendinti įsipareigojimus. Paskutiniai etapai būna ypač įtempti ir prilygsta griovių kasimui.

Man atrodo, kad moteris labiausiai suryja alkoholis ir darbas – dvi baisios priklausomybės. Jų mums labiausiai reikia saugotis.

Po šios knygos rašymo, nors tai ir nebuvo fizinė veikla, man skaudėdavo rankas iki pečių. Jausdavausi kaip iškrovusi anglių vagoną (juokiasi). Ko gero, kaip ir bet koks kūrybinis procesas, knygos rašymas reikalauja visokių etapų.

Tačiau aš žinojau, kad atidavusi rankraštį po dviejų dienų važiuosiu prie jūros. Tai irgi buvo sąmoningas pasirinkimas, saugiklis, kuris padėjo man atsipalaiduoti, atitrūkti. Turiu kažkaip save saugoti, nes kitaip perdegčiau.

Man atrodo, kad moteris labiausiai suryja alkoholis ir besaikis darbas – dvi baisios priklausomybės. Jų mums labiausiai reikia saugotis.

Galbūt turite minčių ir trečiajai knygai? O gal ją jau rašote patylomis?

– Tiesą sakant, taip, turiu minčių, tik ta knygą kol kas yra mano galvoje. Po poros metų man bus 40, ir aš manau, kad tai – pats tas momentas parašyti apie tai, koks yra gyvenimas sulaukus šio amžiaus. Kai man buvo 18–ka, galvojau, kad tokio amžiaus moteris – čia gi sena boba! (juokiasi)

Tačiau šiandien jaučiuosi priešingai, atrandu vis daugiau brandos privalumų, žymiai daugiau vidinės laisvės.

Kai kurie žmonės ypač bijo išorės pokyčių. Aš nežinau, kaip man bus vėliau, bet kol kas aš geriau jaučiuosi žiūrėdama į veidrodį dabar nei prieš 15 metų. Tada turėjau kažkokių įsivaizduojamų trūkumų, mačiau save keistai, iškreiptai. Dabar žinau, kad galiu save susikurti tokią, kokia sau patinku.

Daugiau L.Šurnaitės minčių apie gyvenimo būdą rasite naujajame žurnale „Bukazinas“.

Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:06
01:03
01:42

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką