Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 25d. 19:00

LGBT* asmenų padėtis Lietuvoje: stagnacija jau 15 metų ir problemos kasdienybėje, apie kurias dažnas nesusimąsto

„Baltic Pride“ 2019
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / „Baltic Pride“ 2019

LGBT* asmenys vis dar neturi tokių pat teisių kaip heteroseksualūs žmonės Lietuvoje. Per 15 metų nuo įstojimo į Europos Sąjungą (ES) nebuvo priimtas nė vienas teisės aktas, gerinantis LGBT* bendruomenės padėtį. Iš to išplaukia tokios problemos kaip negalėjimas įsivaikinti partnerio vaikų, gauti paskolos banke tomis pačiomis sąlygomis kaip heteroseksualios poros ir pan.

Stagnacija politiniame lygmenyje

Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė, kalbėdama apie LGBT* asmenų padėtį mūsų šalyje, sako galinti išskirti stagnaciją politiniame lygmenyje.

„Nors tarp politikų pasigirsta vis daugiau balsų, kurie pritaria, pavyzdžiui, tos pačios lyties asmenų partnerystėms, tačiau kol kas tai – tik kalbos. Prieš porą dešimtmečių, stojimo į Europos Sąjungą proceso metu, priėmėme nemažai progresyvių įstatymų, saugančių LGBT* asmenis nuo diskriminacijos, tačiau ten ir įstrigome“, – sako J.Juškaitė.

Per 15 metų nuo įstojimo į ES, anot jos, nebuvo priimtas nė vienas teisės aktas, kuris kokiu nors aspektu pagerintų LGBT* bendruomenės padėtį, priartintų LGBT* asmenų teises prie tų, kurias valstybė yra suteikusi heteroseksualiems žmonėms.

„Pavyzdžiui, padėtų partneriams teisiškai sureguliuoti savo santykius, įsivaikinti partnerio vaikus, gauti paskolą banke tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip jas gauna hetereoseksualios poros ir daugybė kitų gyvenimiškų, kasdienių dalykų“, – atkreipia dėmesį Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė.

Kita vertus, pasak J.Juškaitės, kol politikai snaudžia, po truputėlį keičiasi visuomenė.

„Štai vasarą, vykstant LGBT* festivaliui „Baltic Pride“, atrodo, kad būtent heteroseksualūs žmonės viešojoje erdvėje aktyviai bandė reflektuoti savo santykį su LGBT* bendruomene, suprasti savo pačių turėtą ir galbūt išgyventą homofobiją, ragino kitus priimti LGBT* bendruomenę“, – pastebėjo ji.

Nors labai lėtą, tačiau pokytį fiksuoja ir visuomenės nuomonių apklausos: praėjusių metų rudenį paskelbta apklausa rodo, kad su homoseksualiais asmenimis Lietuvoje nenorėtų dirbti 28,9 proc. šalies gyventojų. Prieš 5–6 metus šis rodiklis skirtingose apklausose siekdavo apie 40 proc. „Nors faktas, kad beveik kas trečias šalies gyventojas vis dar nenorėtų turėtų homoseksualaus kolegos, yra stulbinamai aukštas, vis dėlto matome, visuomenė po truputį darosi atviresnė“, – kalbėjo J.Juškaitė.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Jūratė Juškaitė
Arno Strumilos / 15min nuotr./Jūratė Juškaitė

Išsilaisvino iš „rezervato“

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prof. dr. Vytautas Mizaras teigė, kad, vertindami pastarųjų dešimties metų laikotarpį, negalime nepastebėti, kad Lietuvoje LGBT asmenų teisinė padėtis iš dalies gerėja.

„Aišku, apibendrintai kalbėti apie Lietuvą galime tik formaliai, nes faktiškai, jeigu gilintumėmės, kaip įgyvendinamos teisės arba kaip realiai užtikrinama LGBT* asmenų teisinė padėtis visoje Lietuvoje, o ne tik, tarkim, Vilniuje, būtų prastesnis rezultatas. Bet pozityvumo prasme galime pateikti tokį pavyzdį – teisės į susirinkimų laisvę įgyvendinimo atvejį", – pavyzdį pateikė V.Mizaras.

Anot jo, 2010 m. „Baltic Pride“ po teisminio ginčo buvo organizuojamas, galima sakyti, „rezervate“ (nes viena visuomenės dalis buvo atskirta nuo kitos tvoromis ir netgi upe) Vilniuje Upės gatvėje, o 2013 m. po teismų karuselės minėtas renginys jau vyko Gedimino pr. LGBT* asmenys „Baltic Pride“ metu galėjo eiti Gedimino prospektu.

„Tai buvo didelis laimėjimas, nors galbūt šiandien atrodo natūralu, kad Gedimino prospektu gali žygiuoti bet kuris žmogus. Vis dėlto 2013 m. dar nebuvo aišku, ar tikrai LGBT* asmenys gali šia pagrindine Vilniaus gatve žygiuoti. Tam prireikė teisme bylinėtis, ir įrodinėti, kad LGBT* asmenys neturėtų būti „rezervate“ Upės gatvėje, kaip kad buvo 2010 m. „Baltic Pride“ metu. Na, o dar po trejų metų – 2016 m. jau nereikėjo ginti teisės į susirinkimų laisvę teisme, 2019 m. – irgi be teismų buvo galima organizuoti susirinkimą“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Be to, pasak Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prof. dr. V.Mizaro, reikia pripažinti ir tai, kad pasikeitė ir bendrai viešosios komunikacijos apie LGTB asmenų teisių padėtį Lietuvoje stilius – anksčiau dominavo labiau pajuokos ar paniekinamo turinio informacijos sklaida, o dabar pamažu pereinama prie objektyvesnė ir pagarbesnės informacijos pateikimo.

„Atrodo, kad didėja ir socialinė atsakomybė, ypač verslo subjektų, netoleruoti paniekos, LGBT* asmenų diskriminavimo atvejų. Lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga atlieka labai reikšmingus darbus, ne tik LGBT* asmenų, bet visų asmenų lygiateisiškumo užtikrinimo srityje. Aišku, tokia situacija yra gana trapi, nes LGBT* asmenys visada, manau, yra socialiai jautresnėje ir labiau pažeidžiamų asmenų terpėje, todėl net ir gerėjanti situacija neturėtų būti traktuojama kaip klausimų ar problemų išsprendimo finalas. Ypač pastaruoju metu, kai tam tikrose valstybėse (ypatingai neišskiriant ir Lietuvos) aštrėja radikalių grupių ar judėjimų pozicijos, savo turiniu esančios dažnai paniekos ir nesantaikos kurstymo kalbomis“, – komentavo ekspertas.

Iš esmės, jo teigimu, pozityvius pokyčius atneša besikeičianti visuomenė, kartos.

Problemos, kurių imtis reikia neatidėliotinai

„Užaugo totalitarinių režimų netraumuota, atviresnė, laisvesnė karta, Lietuva išorine prasme tampa atviresnė Vakarų valstybių kultūrai ir visuomenių pažangai. Man atrodo, kad dar prieš keletą metų negalėjau įsivaizduoti, kad Vilniaus universitete bus įsteigta asociacija Universiteto LGBT+ grupė. Bet teisine prasme, LGBT* asmenų teisinė padėtis priklauso ne tik nuo visuomenės pokyčių, bet ir nuo valdžios institucijų, kurios kompetentingos priimti ir kurti teisę. Ir štai šia prasme, valdžios institucijos, išskyrus teisminę valdžią, per pastaruosius 10–15 metų iš esmės neatliko jokių veiksmų, sprendžiančių LGTB asmenų teisinę padėtį teigiama linkme. Yra daug neišspręstų teisinio pobūdžio klausimų. Manau, kad LGBT* teisių apsaugos ir užtikrinimo srityje Lietuvoje turime bent kelias kiek įmanoma greičiau spręstinas aktualias problemas“, – pritarė J.Juškaitės mintims V.Mizaras.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Vytautas Mizaras
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Vytautas Mizaras

Pirma, pasak eksperto, neužtikrinama šeimos gyvenimo teisinė apsauga. Lietuvoje nuo pat 2000 m., kai buvo priimtas naujasis Civilinis kodeksas, taip ir neįsigaliojo jo normos, skirtos šeimos partnerystės teisiniams santykiams net tarp skirtingos lyties asmenų, o jau nekabant apie tos pačios lyties asmenų poras.

„Nuo 2000 m. praėjo beveik 20 metų, ir per šį laikotarpį iš esmės visoje Europoje (išskyrus kelias valstybes), taip pat Europos žmogaus teisių teismo praktikoje jau daug metų pripažįstama, kad ir tos pačios lyties asmenų poros turi teisę į šeimos gyvenimo pagarbą. Nesantuokinį šeimos gyvenimą gyvenančios šeimos nėra teisiškai pripažįstamos, kaip kad visuose teisiniuose santykiuose turinčios šeimos narių statusą“, – komentavo teisininkas.

Taip, anot jo, Lietuva pažeidžia aukštesnės galios teisę – ratifikuotą tarptautinę sutartį – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją, kuri yra sudėtinė vidaus teisės sistemos dalis (Lietuvos Konstitucijos 138 str. 3 d.), taip pat ir Lietuvos Konstituciją, nes dar 2011 m. Lietuvos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos 38 straipsnis saugo ne tik santuokines šeimas, bet ir kitu pagrindu atsirandantį šeimos gyvenimą. O 2019 m. sausio 11 d. nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šeimos samprata pagal Konstituciją yra neutrali lyties požiūriu.

„Nejaugi taip sudėtinga pripažinti, kad nestandartinės seksualinės orientacijos asmenys yra lygiai tokie patys asmenys, kaip ir visi kiti. Ir dėl to turi turėti lygias teises. Šeimos teisinių santykių reguliavimas tos pačios lyties poroms būtinas ne tik dėl konstitucinio lygiateisiškumo principo užtikrinimo, bet ir dėl elementaraus žmogaus orumo gerbimo. Pagaliau, tai reikalinga žmonėms, gyvenantiems šeimos gyvenimą, visose teisės reguliuojamose srityse save laikyti šeimos nariais. Nes toks statusas suteikia tam tikras teises, kartu ir pareigas, kokių asmenys, nebūdami šeimos nariais, neturi. Tai būdinga darbo santykiams, mokestiniams, socialinės saugos, sveikatos priežiūros, paveldėjimo, teismo proceso santykiams, jau nekalbant apie vaikų ir tėvų santykius“, – kalbėjo V.Mizaras.

Tai svarbu ir elementariausioms gyvenimo situacijoms. Štai, eidami į sporto klubą, kuriame šeimos nariams savaitgaliais taikomos nuolaidos, tos pačios lyties porų partneriai, pasak jo, neaišku, galės naudotis jomis ar ne, arba vieno šeimos nario įsigyjamas kelionei reikalingas draudimas galės apimti ir kitą šeimos narį ar ne.

„O jeigu keltume klausimą, kaip mokyklos elgtųsi, kai į mokyklą eina vaikas, kurio abu tėvai arba abi motinos yra tos pačios lyties, tai, apskritai, dauguma neturėtų atsakymo. Galima ir toliau vardinti elementariausias gyvenimiškas situacijas, kuriose skirtingos lyties poroms tokie klausimai paprastai nekyla. Teisingumas reikalauja, kad valstybė leidimą Lietuvoje gyventi tos pačios lyties poroms kaip šeimai suteiktų ne tik porai, atvykstančiai iš kitos valstybės (kas tapo įmanoma po minėto 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimo), bet ir gyvenant Lietuvoje visų teisinių santykių prasme ji būtų laikoma kaip šeima su visais teisiniais padariniais. Priešingu atveju, ir toliau tos pačios lyties poros patirs diskriminavimą ir jų orumo žeminimą. Dabartinė situacija, kai nestandartinės seksualinės orientacijos asmenys, gyvendami šeimos gyvenimą, savo turiniu niekuo nesiskiriančiu nuo skirtingos lyties asmenų porų šeimos gyvenimo, neturi jokių teisių, susijusių su šeimos nario statusu, yra neteisinga ir prieštaraujanti konstituciniam lygiateisiškumo principui“, – teigė pašnekovas.

Anot jo, tam, kad žmogus jaustųsi oriai, jis turi turėti lygiai tokias pačias galimybes ir teises, kaip ir kiti asmenys, kurie niekuo daugiau, išskyrus seksualinę orientaciją ir lytį, nesiskiria. Seksualinė orientacija ir lytis, pasak pašnekovo, nėra ir negali būti savybe, nuo kurios priklausytų skirtinga teisinė padėtis.

Antroji problema, kurią jis išskiria ir kurią Lietuva turi spręsti, tai translyčių asmenų teisinė padėtis. Nuo pat 2007 m., kai Lietuva pralaimėjo bylą dėl lyties keitimo nereguliavimo Europos žmogaus teisių teisme, praėjo 12 metų, o valstybė iki šiol nėra įgyvendinusi minėto teismo sprendimo.

„Jau 2007 m. Europos žmogaus teisių teismas pasakė, kad Lietuva pažeidė translyčių asmenų teises nereguliuodama ir neužtikrindama teisės į lytinės tapatybės realizavimą. Ir tik pastaraisiais dvejais metais, apie dešimt individualių translyčių asmenų bylų buvo išspręstos teismuose, kurių sprendimai apgindavo minimus asmenis ir įpareigodavo civilinės metrikacijos įstaigą pakeisti įrašus asmens dokumentuose pagal tą lytį, kuria žmogus gyvena ir su kuria identifikuoja save pagal visus išorinius ir vidinius požymius, nors tai ir būtų skirtinga nuo biologinės lyties. Tačiau bendroji priemonė – kad be teismo translytis asmuo galėtų teisiškai įgyvendinti teises į savo lytinę tapatybę, nėra priimta. Tai šiurkščiai pažeidžia translyčių asmenų teises Lietuvoje. Ir šių asmenų padėtis yra labai bloga“, – konstatavo ekspertas.

Jis ragino bent įsivaizduoti, ką reiškia gyventi translyčiui asmeniui, net ir po įrašų asmens dokumentuose pakeitimo, visiškame teisinio neapibrėžtumo vakuume.

„Tarkim, kokias jis turi garantijas darbo santykiuose, socialinėje saugoje, kaip vykdomi sutartiniai įsipareigojimai, koks šeimos teisinių santykių likimas ir perspektyvos. Atrodytų, kad tokios teisinės problemos sprendimui reiktų tiesiog daugiau humaniškumo, bet ir jo trūksta“, – kalbėjo jis.

Trečia problema, pasak pašnekovo, yra Nepilnamečių nuo neigiamos informacijos apsaugos įstatymas, kuris draudžia skleisti (įskaitant netgi ir literatūros kūrinius) net pozityvią informaciją apie LGBT* asmenis.

„Lietuva tuo panaši į Rusiją, nes Rusijoje irgi galioja tokia pati norma – nepilnamečiams negalima rodyti per televiziją, rašyti jiems prieinamoje spaudoje ar kitoje literatūroje informacijos apie LGBT* asmenis, jų šeimas. Štai, Lietuvoje buvo uždrausti platinti vienos rašytojos pasakų knygą „Gintarinė širdis“, kurioje buvo dviejų karalaičių, įsimylėjusių vienas kitą, epizodas. Net Lietuvos teismuose nepavyko apsiginti nuo pozityvios informacijos draudimo, o kartu ir diskriminacijos“, – dėstė V.Mizaras.

Pasak pašnekovo, svarbu paminėti ir tai, kad paniekos kalbos ir su jomis susiję nusikaltimai, ne tik LGBT* asmenų atžvilgiu, taip pat didelė problema, nes ne retu atveju, pačios aukos yra apkaltinamos, kad jų pačių elgesys (pvz., bučinys ar kitoks koks veiksmas, ar tiesiog viešas ėjimas gatve) yra prielaida skleisti panieką.

„Netrukus turėtų būti paskelbtas Europos žmogaus teisių teismo sprendimas byloje, kurioje Lietuva kaltinama pažeidusi Europos žmogaus teisių konvenciją, būtent dėl to, kad neužtikrino homoseksualios seksualinės orientacijos asmenų apsaugos nuo paniekos jų atžvilgiu skleidimo“, – teigė pašnekovas.

Galiausiai, jo teigimu, svarbu kalbėti ir apie švietimą, lytinio ugdymo programas.

„Tik retoriškai, deja, šiandien galime kalbėti apie tai, kiek objektyvios pozityvios (ne apie gėjus „kanibalus“, kaip kad vienoje Telšių gimnazijoje) informacijos švietimo procese vaikai (ir netgi jų tėvai, o gal ir patys mokytojai) įgyja apie LGBT* asmenis, apie skirtingas lytines tapatybes, apie seksualines orientacijas. Bent jau, jeigu žiūrime, lytinio ugdymo programas, matyt, nieko nerastume“, – svarstė V.Mizaras.

Visuomenė tampa atviresnė

Lietuvos gėjų lygos (LGL) komunikacijos vadovė Eglė Kuktoraitė sakė, kad tenka apgailestauti, kad per dešimtmetį, kai trijų Baltijos šalių sostinėse organizuojamos „Baltic Pride“ eitynės, Lietuvoje nėra priimtas nė vienas įstatymas, kuris prisidėtų prie LGBT* žmonių padėties mūsų šalyje gerinimo. Vis dėlto galima įžvelgti ir pozityvių pokyčių visuomenėje.

„Birželio 8 dieną Vilniuje vykusios ketvirtosios „Baltic Pride“ eitynės „Už lygybę!" parodė, kad Lietuvos visuomenė tampa vis atviresnė LGBT* žmonėms. Pokyčiai akivaizdūs: „Baltic Pride“ Vilniuje išaugo nuo 350 žmonių Upės gatvėje iki 10 000 dalyvių Gedimino prospekte“, – pastebi ji.

Tačiau, pasak LGL atstovės, reikia pripažinti, kad šiuos pokyčius inicijavo „Baltic Pride“ renginį Lietuvoje organizuojanti nevyriausybinė organizacija: Nacionalinė LGBT* teisių organizacija LGL. Šie pokyčiai esą nebūtų įmanomi ir be LGBT* žmogaus teisių aktyvistų, „Baltic Pride“ rėmėjų ir partnerių paramos.

„Džiaugiamės, kad prie socialinės nelygybės mažinimo Lietuvoje, skirdama Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos fondų paramą, aktyviai prisideda ir Norvegija. Šiais metais Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos fondų parama buvo skirta ir „Baltic Pride“ festivaliui“, – dėkoja E.Kuktoraitė.

Augusto Didžgalvio nuotr. /Eglė Kuktoraitė
Augusto Didžgalvio nuotr. /Eglė Kuktoraitė

Norvegija jau daugelį metų yra pavyzdys LGBT* žmogaus teisių įtvirtinimo srityje. 1981 metais Norvegija tapo viena pirmųjų valstybių pasaulyje priėmusi įstatymą prieš diskriminaciją seksualinės orientacijos pagrindu. Tos pačios lyties porų santuokos, įsivaikinimai ir pagalbinis apvaisinimas lesbiečių poroms tapo prieinami nuo 2009 metų. 2016 metais Norvegija tapo ketvirta valstybe Europoje priėmusia įstatymą, leidžiantį translyčiams asmenims teisiškai pasikeisti lytį remiantis vien asmeniniu apsisprendimu.

„Didžiuojamės turėdami galimybę plėtoti dvišalius santykius ir keitimąsi gerąja patirtimi tarp Norvegijos ir Lietuvos. Nepaprastai žavimės Norvegija, kuri LGBT* žmogaus teisių judėjimą remia ne tik savo, bet ir užsienio šalyse. Tvirta bei ryžtinga Norvegijos parama LGBT* žmogaus teisėms Lietuvoje mus papildomai motyvuoja siekti šių teisių įtvirtinimo“, – sako E.Kuktoraitė.

Nerimą kelia dažni neapykantą skatinantys pasisakymai internete

Norvegijos ambasadorius Lietuvoje Karstenas Klepsvikas teigė, kad nors Lietuvoje išlieka daug skaudžių iššūkių, pastebima ir teigiamų pokyčių LGBT* žmonių teisių užtikrinimo srityje.

„Pavyzdžiui, per šiais metais vykusį „Baltic Pride“ festivalį nudžiugino daugelio privačių bendrovių parama ir palaikymas bei dalyvavimas. Vis daugiau žmonių išdrįsta išreikšti savo palaikymą LGBT* bendruomenei, o jos teisių užtikrinimas vis mažiau suvokiamas kaip vien tik jų pačių reikalas. Žmogaus teisės yra nedalomos; arba gerbiame lygias teises ir galimybes visiems, arba ši sąvoka praranda prasmę. Kad ir lėtai, pastebime visuomenės nuomonės teigiamus pokyčius“, – kalbėjo Norvegijos ambasadorius Lietuvoje.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Karstenas Klepsvikas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Karstenas Klepsvikas

Žinoma, anot pašnekovo, LGBT* bendruomenė Lietuvoje vis dar sulaukia priešiško nusistatymo. Ambasadoriui nerimą kelia dažni neapykantą skatinantys pasisakymai internete, net ir skatinimai smurtauti.

„Mano manymu, didesnis LGBT* matomumas palengvina kovą su neigiamais stereotipais, padeda suartinti skirtingas visuomenės grupes. Būtent todėl tokie renginiai kaip „Baltic Pride“ yra svarbūs. Aš ypač didžiuojuosi, kad Norvegija buvo aktyvi šio renginio partnerė ir rėmėja. Taip pat galiu paminėti festivalį „Kreivės“ bei kitas iniciatyvas. Jau daugelį metų palaikome pilietinės visuomenės pastangas užtikrinti žmogaus teises visiems. Norvegijos parama Lietuvai yra skirta socialinei ir ekonominei raidai skatinti“, – vardijo K.Klepsvikas.

Anot jo, darni socialinė visuomenės raida yra neįmanoma tol, kol visuomenė nesiekia įtvirtinti lygių teisių ir galimybių visiems, taip pat ir LGBT* žmonėms.

Straipsnių ciklą apie Norvegijos paramą Lietuvai įgyvendinant tarptautinius žmogaus teisių standartus mūsų šalyje inicijavo Norvegijos ambasada.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:56
01:25
06:38

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką