Gegužės 2-oji – ne tik Lenkijos vėliavos, bet ir lenkų užsienyje diena. Ši diena ypatinga ir lenkams, gyvenantiems Lietuvoje. Unikali yra ne tik šių žmonių dvikalbystės situacija, bet ir pačios lenkų kalbos ypatumai. Kartais Lenkijos piliečiai net nesuvokia, jog lenkai, gimę Lietuvoje, taip pat yra lenkai. Jie dažnai painiojami su kitomis tautomis dėl leksikos bei fonologijos skirtumų. Kartais jie sulaukia net ir tokių replikų, esą yra „netikri“ lenkai.
Portalas 15min apsilankė ten, kur daug Lietuvos lenkų jaučiasi kaip namie, – Vilniaus lenkų kultūros namuose. Čia vyksta ne tik įvairūs renginiai, bet ir lenkų dainų ir šokių meno ansamblio „Vilija“ repeticijos. Nuoširdžiam pokalbiui susėdome su ansamblio vadove Renata Brasel. Ji su „Vilija“ žygiuoja jau nuo 1990 metų.
– Renata, 2024 metais dalyvavote jubiliejinėje Lietuvos Dainų šventėje. Ką jums, lenkų ansambliui, tai reiškia?
– Tai buvo ne tik unikali galimybė prisidėti prie lietuviškos kultūros, bet ir puiki proga užmegzti naujų draugysčių tarp ansamblių. Žinoma, tai buvo didelis iššūkis, reikėjo išmokti daug dainų ir šokių, bet mums pavyko: visi koncertavome, didžiuojamės tuo ir esame patenkinti. Susiradome ir draugų. Per vieną šokį mūsų vyresni nariai šoko su lietuvių ansamblio vaikais, vėliau jie net dovanomis apsikeitė, o jų vadovė atėjo į mūsų naujametinį koncertą.
Taip pat daug metų bendradarbiaujame ir su lietuvių ansambliu „Vilniaus Pynimėlis“. Ansamblio vadovas visuomet mus pakviečia į koncertus. Šiais metais mūsų ansamblis šoko jų jubiliejiniame koncerte, o vienas iš mūsų solistų dainavo. Dažnai „Vilniaus Pynimėlis“ pakviečia ir draugus, kitų ansamblių narius, prisidėti prie jų koncertų. Kai organizavome polonezą, skirtą Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės šimtmečiams paminėti, prie lenkiškų ansamblių prisijungė ir šis lietuviškas ansamblis.
– Šiai bendruomenei priklausote jau 35erius metus. Ar per tą laiką pastebėjote kažkokių pokyčių dėl jaunimo susidomėjimo?
– Žinoma, kai ansamblis įsikūrė 1955 metais, jis buvo vienintelis lenkų ansamblis, visi norėjo patekti būtent čia, kitų variantų tiesiog nebuvo. Metams bėgant, lenkų ansamblių vis daugėjo, jie susikurdavo mokyklose, Vilniaus, Šalčininkų, Trakų ir kitų rajonų kultūros centruose. Dėl šios priežasties dalyviai turėjo galimybę pasirinkti ansamblį pagal vietą, o ne tik pagal prestižą.
Dabar jau reikia daugiau dėmesio skirti idėjoms, kokiais būdais pritraukti naujus narius būtent į mūsų bendruomenę. Pavyzdžiui, mūsų choro nariai sumąstė suorganizuoti atvirų durų dieną, ir šiandien susirinko visi norintys iš arčiau pamatyti, ką mes čia veikiame. Smagu, kad mūsų nariams rūpi naujų žmonių pritraukimas, kad jie stengiasi dėl šio ansamblio ir nori, jog jis klestėtų.
– Kaip jums atrodo, ar lenkai vis labiau asimiliuojasi su lietuviais?
– Deja, taip jau yra. Na, dabar yra daug mišrių šeimų, ir viskas priklauso nuo mokyklos: jeigu vaikas eis į lenkišką, tai jis visada turės galimybę išsaugoti abi tautybes. Tik suprantu, kad jeigu lenkų mokyklos išnyktų, asimiliacijos procesas būtų greitesnis. Manau, kad iki galo visgi neišnyks mūsų tautybė – vis tiek būtų lenkiškos bendruomenės: ansambliai, organizacijos, bet viskas jau priklausytų nuo patriotiško auklėjimo šeimoje.
– Ką norėtumėte patarti jauniems žmonėms? Kaip jiems išsaugoti tą tautybę ir ją puoselėti?
– Pirmiausia, manau, viskas kyla iš namų, iš vaikystės. Net jei namuose vaikas ne iki galo įsisavina lenkiškas tradicijas, svarbų vaidmenį atlieka lenkų mokykla, kurioje vaikai ne tik kalba ir mokosi lenkiškai, bet ir turi galimybę dalyvauti lenkų būreliuose ir ansambliuose, o užaugę gali toliau sąmoningai dalyvauti Lietuvos lenkų bendruomenės gyvenime ir perduoti tai savo vaikams ir anūkams.
Kai matau, kaip tėvai veda į būrelius savo vaikus, kur jie šoka lenkiškus šokius, dainuoja lenkiškas dainas, suprantu, jog tėvams svarbu, kad jų vaikai išmoktų tą folklorą. Mums, Lietuvos lenkams, svarbu išsaugoti lenkų mokyklas, kad vietiniai lenkai galėtų tęsti lenkų kultūrą čia, Vilniuje. Vis dėlto manau, kad lenkiškumas šiame krašte išliks ilgai ir niekada nebus visiškai sunaikintas, nes jis yra labai giliai įsišaknijęs.
Lenkijoje jaučiasi kaip svečias
Apie tai, ką jai duoda „Vilija“, pasikalbėjome ir su šio ansamblio choro nare, seniūne Evelina. Pasak merginos, „Vilija“ yra svarbi jos gyvenimo dalis – čia ji tobulėja, susipažįsta su lenkų kultūros gelmėmis, ko kitur negalėtų padaryti. „Tas lenkiškumas yra po truputį užmirštamas, tačiau ansamblis man padeda labiau įsitraukti į lenkišką gyvenimą“, – teigia Evelina.
– Evelina, ar turėjai kažkokių dvejonių dėl savo tapatybės, ar vis dėlto visada užtikrintai žinojai, kas esi ir kur tavo namai?
– Manau, jog niekuomet tų dvejonių nebuvo. Daug kartų važiavau į Lenkiją. Kartais ten sakydavo, kad mes kalbame kitaip, kad mes nesame tikri lenkai. Bet aš sau sakydavau, kad esu lenkė, nes turiu tokį patį tikslą kaip ir lenkai iš Lenkijos – plėtoti lenkiškumą, rodyti mūsų kartoms, kas tas lenkiškumas yra, ir tiesiog tęsti tą kelią, kad mūsų tauta išliktų. Manau, Lietuvos lenkai turi dar daug kur padirbėti, nes mūsų lenkiškumas po truputį nyksta. Vyresnių žmonių, kurie dar turėjo daug lenkiškumo, mažėja, o mes įsitraukiame į įvairias lietuviškas bendruomenes ir į šoną numetame lenkišką kultūrą.
– Važiuodama į Lenkiją jautiesi taip, lyg važiuotum į svečius ar į antrus namus?
– Manau, jaučiuosi labiau kaip svečias. Mes vis tiek esame skirtingi. Kai vykstame į Lenkiją, pavyzdžiui, su „Vilija“, rodome ne tik lenkišką, ypač Lietuvos lenkų, programą, bet ir parodome, koks yra mūsų lenkiškumas – šiek tiek kitoks, bet su tomis pačiomis tradicijomis. Manau, kad ten esu daugiau kaip svečias, bet jie vis tiek mus taip nuoširdžiai priima ir giria, kad tęsiame tą lenkiškumą.
– Kokį patarimą duotum žmogui, kuris norėtų išsaugoti savo šaknis ir tęsti tautiškumo puoselėjimą, bet nežino, nuo ko pradėti?
– Reikėtų, visų pirma, atrasti daugiau galimybių, kur jis galėtų kalbėti lenkiškai, kur galėtų pažinti tą lenkiškumą ne tik paviršutiniškai, bet ir mokytis, pažinti tas gelmes, istoriją. Tik tada mes galėsime toliau tautiškumą puoselėti.
„Manęs klausė, kodėl negrįžtu į Lenkiją“
Su portalu 15min pasikalbėti mielai sutiko ir ansamblio „Vilija“ šokėjas Lukaš Kaminski, čia šokantis jau 21-us metus. Jam ši veikla yra daugiau nei šokiai – čia jis gilinasi į lenkų kultūrą, pažindamas šokių istorijas ir tautinių kostiumų įvairovę.
Lukaš lenkų bendruomenėje gerai žinomas kaip televizijos „TVP Wilno“ laidų ir renginių vedėjas, lenkų teatro „Studija“ aktorius, anksčiau dar ir dėstęs Balstogės universiteto filiale. Matomas vyriškis ir lietuvių bendruomenėje: šiuo metu jis Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete studijuoja doktorantūrą, dėsto šio fakulteto studentams ir veda renginius bei šventes.
– Lukaš, kaip tau pavyksta suderinti tiek daug įvairių veiklų ir nepamesti savęs?
– Kad nepasiklystų žmogus tarp tautybių, pirmiausia, turi sau pačiam atsakyti į klausimą, kas jis toks? Kai manęs klausia, kas aš esu, aš atsakau, kad esu Vilniaus lenkas. Šiame apibūdinime yra ir lietuviško, ir lenkiško akcento, nes lenkai iš Lenkijos ir lenkai iš Lietuvos šiek tiek skiriasi. Jeigu žmogus žino, kas jis yra, ir gali atsakyti į klausimą, iš ko susideda jo tapatybė: ar tai kalbos mokėjimas, ar priklausymo tautai jausmas, ar Lietuvos Respublikos pilietybė, tai nemanau, kad kyla problemų. Blogiau yra, jei nežinai, kas tu esi.
Yra lenkų, kurie save vadina „tuteišiais“ (liet. vietiniais). Man nepatinka šis žodis. Kai diskutuoju su bendraamžiais, vyresniaisiais, kai kurie sako: „O, vietinio apibūdinimas gražus ir tinkamas, tas pats kaip ir regioninė tapatybė“. Bet yra ir sakančių, kad toks žmogus nežino, kas jis iš tikrųjų yra – tu nesi nei lietuvis, nei lenkas.
Aš iki šiol ieškau atsakymo, kas aš tiksliai esu. Čia man padeda doktorantūros studijos, kurių metu gilinuosi į tautinių mažumų specifiką skaitmeninės kultūros amžiuje. Man visai patinka regioninės tapatybės sąvoka, bet vis dar esu paieškose. Jeigu anksčiau daugiausia buvau susitelkęs į savo lenkiškumo puoselėjimą, šiandien esu atviras ir lietuviškoms savybėms.
– Kaip jautiesi nuvykęs į Lenkiją: labiau kaip svečias ar sugrįžęs į antrus namus?
– Sakyčiau, kad labiau kaip svečias. Dažnai mūsų bendruomenėje sakoma: „Lietuva – tėvynė, Lenkija – motina“. Kažkas manęs klausė, kodėl negrįžtu į Lenkiją. Ta prasme, negrįžtu? Kai kurie gali nesuprasti, jog Lietuvoje mes gimėme, čia gimė mūsų tėvai, seneliai, proseneliai. Mūsų namai yra čia, ne Lenkijoje.
– Ar būdavo akimirkų, kai dėl savo tautybės jauteisi kitoks tarp lietuvių?
– Žinoma, aš jaučiuosi kitaip. Būdavo anksčiau (dabar daug rečiau) ir juokelių iš pažįstamų dėl mano tautybės, bet ar tai blogai? Nemanau. Kaip mano mama mėgsta sakyti: „Lietuvos lenkas yra lenkas su pridėtine verte“ (juokiasi). Kai bendrauju su lenkais iš Lenkijos, aš žinau, kas dedasi jų šalyje, žinau jų juokelius, jų komikus, atlikėjus. Kai bendrauju su Lietuvos lenkais, vėlgi persijungiu ir juokaujame visai kitaip. Su lietuviais – dar kitaip. Jeigu žinome, kuo jie gyvena, galime prisitaikyti prie įvairių situacijų.
– Ką manai apie Lenkijos kultūrą Lietuvoje? Ar jos nėra per mažai šiuolaikiniam jaunimui?
– Vien tai, kad ansamblyje turime tiek daug jaunų žmonių, rodo jų neabejingumą savo tradicijoms. Ko gal norėčiau – kad jaunimas labiau domėtųsi šiuolaikine Lenkijos kultūra: pavyzdžiui, žinotų, kokie atlikėjai, tinklalaidės populiarios, kas populiaru lenkų socialiniuose tinkluose, kad tiesiog išnaudotų visas savo galimybes pažinti būtent šiuolaikinę Lenkijos kultūrą.
– Su draugais lenkų jaunimui organizuoji futbolo turnyrus „OLA! Cup“. O ką palaikei, kai Lietuva žaidė prieš Lenkiją?
– Anksčiau ten būdavo vien lenkų jaunimas, dabar jungiame juos su lietuviais, kad bendradarbiautų tarpusavyje, stengiamės sukurti bendruomenę, pasitelkę sportą. O dėl palaikymo – tai nuo mažens su tėčiu eidavome į kavinę žiūrėti Lenkijos futbolo rinktinės rungtynių ir palaikydavau juos. Apskritai daug domiuosi lenkišku futbolu. Bet jeigu Lietuva ir Lenkija žaidžia krepšinį, aišku, kad sergu už Lietuvą.
– Kaip manai, kokia bus Lietuvos lenkų ateitis: jie asimiliuosis su lietuviais ar visgi išsaugos savo unikalumą?
– Tikrai yra tikimybė, jog tolimoje ateityje asimiliuosimės, tačiau turime daryti viską, kad to išvengtume. Privalome ne tik išsaugoti savo tautybę, bet ir ją puoselėti bei aktyviai plėtoti. Turiu draugų, kurių žmonos yra lietuvės, bet jie su vaikais šneka ir lenkiškai, ir lietuviškai – nepamiršta abiejų kalbų, ir tai yra labai svarbu. Tačiau turiu pažįstamų, kurie daug metų dirba lietuviškoje aplinkoje, nebevartoja lenkų kalbos ir automatiškai lenkų žodynas siaurėja. Svarbu ne tik žinoti, bet ir dirbti, vartoti tą kalbą, kad ji nepasimirštų.
– Ką patartum jaunimui, kurie vis dar blaškosi ir nežino, kaip atrasti save?
– Nėra žodžio „arba“: Lenkija arba Lietuva, lenkas arba lietuvis, lenkų kultūra arba lietuvių. Man labai patiko Lietuvos lenkų komiko Sauliaus Andrukonio viename iš interviu pasakyti žodžiai, kad neturime sakyti „arba“ šį žodį turime pakeisti į „ir“. Nesirinkime lietuviškumo ar lenkiškumo, pasirinkime ir tai, ir tai, nes vietos širdyje ir tam, ir tam užteks.
