Dabar populiaru
Sportas gyvai
Publikuota: 2019 gegužės 23d. 19:05

Likimas Ingą vedžiojo labirintais, tačiau nepaklaidino: gyvenimą versti aukštyn kojom niekada nevėlu

Inga Dambrauskienė
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Inga Dambrauskienė

„Esu iš tų, kurie viską gyvenime daro pavėluotai. Tapybą atradau vedama nematomos jėgos, tačiau paskui teptuko nepaleidau iš rankos, o supratusi, ką noriu daryti gyvenime, mečiau atsibodusį darbą ir įkūriau savo studiją. Man buvo jau 50, ir visi aplinkiniai rodė pirštu į smilkinį“, – sako dailininkė Inga Dambrauskienė, studijoje „Piešiu – medituoju“ jau penkerius metus mokanti piešti suaugusiuosius.

Ar nebuvo baugu? Juk kiekvienas pokytis reikalauja išeiti iš savo komforto zonos. „Ne, – tvirtai sako moteris. – Buvau įsitikinusi, kad kai žinai, ko nori, ir tuo degi, tau negali nepasisekti.“

Dailininkės sėkmę dabar liudija jos suaugusių mokinių darbai, kabantys parodoje ant sienos bei švytinčios iš pasididžiavimo jų autorių akys.

Bet apie viską iš eilės.

Prie tapybos nuvedė nematoma jėga

I.Dambrauskienė sako teptuką rankoje laikanti tikrai ne nuo pat vaikystės. Tai buvo antrosios jos studijos, kai baigusi chemiją ir taikomuosius darbus pedagoginiame institute, ėmė lankyti „Liepaičių“ chorą, kur repeticijos vykdavo Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno.

Mane uždegė dailininkas Rimas Bičiūnas ir, manau, kad tik jo dėka aš įsimylėjau tapybą.

„Sužinojau, kad tuose rūmuose yra dailininko Rimo Bičiūno studija, kur sekmadieniais ateina tapyti suaugę žmonės. Ten mane nuvedė tarsi nematoma jėga, pasižiūrėjau, pasikalbėjau ir nusprendžiau tą studiją lankyti. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Manau, kad taip ir turėjo būti, nes atsitiktinumų nebūna. Todėl visada sakau, kad pirmasis mano mokytojas yra Rimas Bičiūnas. Jis mane uždegė ir, manau, kad tik jo dėka aš įsimylėjau tapybą“, – įsitikinusi pašnekovė.

 Inga Dambrauskienė su pirmuoju savo dailės mokytoju Rimu Zigmu Bičiūnu
Inga Dambrauskienė su pirmuoju savo dailės mokytoju Rimu Zigmu Bičiūnu

Baigusi studijas niekada nedėstė nei darbų, nei chemijos, o iš karto dirbo dailės mokytoja. Prisimena, kaip vakarus tekdavo leisti Martyno Mažvydo bibliotekoje ir ruoštis pamokoms, nes jokių dailės vadovėlių tuo metu nebuvo. Tada ir suprato, kaip labai tai patinka ir kad norėtų mokytis toliau.

Kai įstojo į Dailės akademiją, jai buvo 28-eri.

Likimas vedžiojo labirintais

Baigusi studijas, kaip bebūtų keista, į pedagoginį darbą negrįžo, nors mokytis ėjo turėdama šį tikslą. Sako, kad taip susiklostė likimas: daug metų dirbo grafikos dizainere. Tačiau kartą suprato, kad liovėsi tobulėti ir darbas tapo nebeįdomus, o gyvenimas tarsi eina pro šalį.

„Sąmoningumas atėjo tada, kai suvokiau, kad gyvenime reikia daryti tai, ką nori. Bent jau stengtis. Norėjau sukurti tokią dailės studiją, kurioje būtų ne tik tapoma, bet ir ugdomas kūrybiškumas. Tai daryti mane labai paskatino ir įvairūs lankyti saviugdos ir dailės terapijos seminarai.

Kai jau turėjau labai aiškų planą, ką dėstysiu ir kaip, dar dirbdama senajame darbe atidariau studiją, į kurią šeštadieniais pirmiausia susikviečiau savo drauges. Po truputį iš lūpų į lūpas ėjo žinia, ir viskas įsivažiavo“, – prisimena moteris.

Sąmoningumas atėjo tada, kai suvokiau, kad gyvenime reikia daryti tai, ką nori.

Tai buvo dailės studija, kurioje gali mokytis tapyti tie, kurie niekada anksčiau to nėra darę. Dar dirbdama ankstesnį darbą, ėmė sudarinėti programas, metodikas, kaip dirbti, kad būtų originalu, ne kaip visur.

Kaip reagavo aplinkiniai? Sukiojo pirštą prie smilkinio ir klausė, ar ji neišprotėjusi – juk buvo „jau“ 50-ties metų. Atseit, metas galvoti apie pensiją, o ne apie tai, ką nori dirbti. Tačiau Inga didžiuojasi, kad jai pakako tikėjimo savimi. „Tvirtai tikiu, kad jei žmogus ką nors daro su didžiuliu užsidegimu, tai jam turi pasisekti, nes jis užkrečia kitus žmones“, – sako moteris.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Inga Dambrauskienė
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Inga Dambrauskienė

Tapyba – tai ryšys su pačia savimi

„Kas jums yra tapyba?“ – klausiu menininkės. „Kalbant apie dvasinę būseną, tapyba man yra ryšys su pačia savimi. Nes kai tapome, mes kalbamės su savo vidumi. Ir ne tik – tai ir ryšys su Aukščiausiuoju, ir savęs harmonizavimas, susistatymas į vietas“, – lėtai renka žodžius I.Dambrauskienė.

Anot jos, tapyboje visada labai svarbi ir filosofinė mintis. Paveikslas turi būti ne tik gražus akiai, bet ir pateikti žiūrovui kažkokį klausimą, kad priverstų jį susimąstyti, sukrėstų, iškeltų kažkokią emociją. Tik tuomet tapybos tikslas yra pasiektas – kai įvyksta pokalbis, dialogas su žiūrovu.

Paveikslas turi būti ne tik gražus akiai, bet ir turi pateikti žiūrovui kažkokį klausimą, kad priverstų jį susimąstyti.

Paveikslai pašnekovei gimsta įvairiai – būna, kad per naktį, bet dažniausiai tapomi kelis mėnesius. Juk juos kaip kūdikius – pirmiausia turi išnešioti. „Pakabini darbą, jis gali ir metus pralaukti, kol vėl prie jo prisiliesi. Turi sugalvoti, kas tau skauda, ko tu nori. O vėliau jie dažnai transformuojasi. Būna, kad tapai tapai, o paskui imi ir nuvalai“, – kūrybinius užkulisius praskleidžia moteris.

Didelę I.Dambrauskienės tapybos dalį sudaro portretai. Daugumoje jų – vyras ir moteris.

Asmeninio arch. nuotr./Dailininkės Ingos Dambrauskienės paveikslas „KVAPAS“
Asmeninio arch. nuotr./Dailininkės Ingos Dambrauskienės paveikslas „KVAPAS“

„Man iš principo yra įdomūs vyro ir moters pasauliai, kokie jie yra skirtingi ir nesuprantami vienas kitam. Ypač tai atspindi darbas „Du pasauliai“, kur apačioje lyg valtyje guli moteris, o kitame pasaulyje, lyg viršuje – vyras. Man įdomi ta jų priešybių kova.

Manau, kad neįmanoma iki galo suvokti mūsų pasaulių vieni kitiems. Aš netikiu idealiais santykiais ir idealiom santuokom. Tobuli santykiai gali trukti tik vieną akimirką“, – paslaptingai šypsosi I.Dambrauskienė.

Asmeninio arch. nuotr./Dailininkės Ingos Dambrauskienės paveikslas „RYŠYS“
Asmeninio arch. nuotr./Dailininkės Ingos Dambrauskienės paveikslas „RYŠYS“

Gal todėl šios dailininkės herojai dažniausiai užmerktomis akimis žvelgia į dangų, tarsi išgyvendami taip palaimą. Pasak menininkės, tai „ypatingas regėjimas“, jutiminis matymas, kuris yra tobulesnis, jautresnis, gilesnis, negu tiesiog atsimerkus. Kaip ir nuojauta, kvapas ar garsas.

„Aš labai tikiu, kad tam tikri garsai skirtinguose žmonėse suvirpina tam tikras dvasines stygas. Man dar labai svarbus jausmo gylis. Nes kalbant su vienu žmogumi tu gali tai pajusti, o su kitu – niekaip. Tai duotybė, su tais žmonėmis gali skristi į viršų“, – poetiškai kalba moteris.

Asmeninio arch. nuotr./Dailininkės Ingos Dambrauskienės paveikslas „SUSIJĘ“
Asmeninio arch. nuotr./Dailininkės Ingos Dambrauskienės paveikslas „SUSIJĘ“

Didžiausia dovana – mokinio klausimas, kur nusipirkti dažų

Beje, dabar Inga vėl sugrįžo į dailės pedagogiką ir neslepia, kad yra labai laiminga. O savo studijoje jau ketvirtą mokinių laidą šį pavasarį išleidžianti dailininkė sako, kad čia ateina dvi grupės žmonių.

Vieni nori atsipalaiduoti ir kaifuoti nuo paties tapybos proceso, kiti ateina išmokti tapybos paslapčių ir kelia sau kitus reikalavimus. Inga mano, kad rengti darbų parodas yra būtina.

„Paroda yra visų metų darbo reziumė, parodyti savo darbus žiūrovui yra šioks toks iššūkis. Ir man atrodo, kad tai būtina daryti, nes tai yra kažkoks įvertinimas, būdas savivertei pakelti“, – įsitikinusi menininkė.

Pašnekovės teigimu, piešti norėtų daugelis, tačiau nedaugelis gali sau tai pripažinti. Ir čia labai svarbu smalsumas. Todėl dailininkė drąsina išdrįsti, pasmalsauti. Nes kol neateisi ir nepabandysi, niekada nesužinosi, ar tai yra tavo, ar ne. Nes vienais gyvenimo etapais mes darom viena, kitais – kita. Ir niekada nežinai, kokie lobiai slypi tavo viduje.

Didžiausias džiaugsmas būna, kai išgirstu klausimą: „O kur nusipirkti gerų dažų?"

Kas labiausiai džiugina ją kaip mokytoją? „Mane labai džiugina baigti paveikslai. Būna skaudu girdėti, kad darbai guli paslėpti už spintos. Tačiau pats didžiausias džiaugsmas man būna, kai išgirstu klausimą: „O kur nusipirkti gerų dažų?“. Tai mano, kaip mokytojos, didžiausias pasiekimas. Vadinasi, žmogus jau pagavo kaifą, jam nebeužtenka tos vienos pamokos per savaitę ir jis nori dirbti namuose. Nes kuo daugiau dirbi, tuo labiau tobulėji. Ir tai išduoda švytinčios akys“, – šypsosi dailininkė.

Pamatyti Ingos Dambrauskienės tapybos darbus ir studijos „Piešiu – medituoju“ narių darbus galima gegužės 24 d. (penktadienį) 18 val. atsidarančioje parodoje Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje Vilniuje, Savičiaus g. 15.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Inga Dambrauskienė
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Inga Dambrauskienė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:41
01:21
06:02

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką