Apie susitaikymą ir atleidimą – du kertinius žmogaus laimės ramsčius tiek kasdieniame gyvenime, tiek artėjant atsisveikinimo valandai – kalbamės su dvasine asistente Magdalena Krasauskaite, dirbančia slaugos ligoninėje „Addere Care“ Trakuose.
Kasdien lydėdama žmones jų gyvenimo pabaigoje, Magdalena mato, kiek kainuoja neatleisti ir kaip išlaisvina drąsa susitaikyti.
Kodėl taip sunku pradėti pokalbį apie atleidimą?
Pasak Magdalenos, pokalbis apie atleidimą dažnai stringa ne todėl, kad trūksta progų, o todėl, kad trūksta vidinės drąsos susitikti su savimi – su tuo, ką iš tiesų nešiojamės.
„Viena didžiausių kliūčių – kad žmonės patys su savimi nesusitinka. Šeimose santykiai itin jautrūs, nes nedaug likę pagarbos vienas kitam“, – sako Magdalena.
Ji taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad žmonės bendraudami yra linkę kelti reikalavimus kitam. Mes einame į santykį ne priimti, o matuoti: ar kitas atitinka tai, koks mūsų supratimu jis turėtų būti, ar pasikeitė, ar „pagaliau suprato“.
„Užuot kėlę reikalavimus, turėtume priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Mes kiekvienas esame dovana vienas kitam ir turime suteikti erdvės kitam žmogui. Negalime reikalauti, kad kitas būtų toks, kokio aš noriu, o jei kriterijų neatitinka – net neinvestuoti į santykius.“
Dvasinė asistentė primena Šventąjį Raštą, kur sakoma, kad mes vienas kitam skolingi tik meilę, todėl kažko tikėtis – labai nebrandu. Ir čia pat ji įvardija, kad labiausiai žmogų sužeidžia ne konkretus įvykis, o gėrio trūkumas ir nemeilė.
Santykis ima gyti tik tada, kai atsiranda nuoširdus domėjimasis kitu. Neįmanoma susitaikyti, jei nekuri ir neinvestuoji į santykį.
„Tam ir yra Adventas – laikas, kai žmogus turėtų peržiūrėti savo santykius. Ne paviršiumi, o iš esmės. Jei nesiruošiama per Adventą, tai niekas per Kalėdas ir neįvyks“, – atkreipia dėmesį Magdalena.
Atleidimas – be ribų, atsiprašymas – iš meilės
Magdalena primena, kad Šventajame Rašte daug kalbama apie atleidimą. Jėzus moko, kad reikia atleisti 77 kartus – tai reiškia begalybę. Apie atsiprašymą kalbama mažiau, tačiau būtent jis neretai tampa lūžio momentu, nes atveria kelią vidinei laisvei.
„Norint pokyčio, pirmiausia reikėtų atsiprašyti Dievo. O tada eiti atsiprašyti to, kuris ant tavęs pyksta“, – sako Magdalena.
Pasak jos, neatleidimas nėra neutralus: jis slegia žmogų iš vidaus, ilgainiui tampa našta ne tik santykiui, bet ir pačiam žmogui. Žmogus ima gyventi „iš žaizdos“ – jautriai reaguoja į kiekvieną prisilietimą, užsidaro, atsiriboja, o įtampa kaupiasi.
„Žmogus, kuris kitą sužeidžia, kenkia pats sau. Žmogus, kuris neatleidžia, nešioja savyje pagiežą, pyktį, užsidaro savyje, atsiriboja ir pamažu pradeda sirgti. Ilgainiui žaizdos gyvenime kaupiasi ir atrodo labai didelės ir neįveikiamos“, – sako ji.
Magdalena pabrėžia: atleidimas yra pradžia – jis keičia patį santykio lauką. Ne be reikalo „Tėve mūsų“ maldoje tariame: „kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Vis dėlto ji realistiškai įvardija: net jei žmogus atsiprašo, o tu dar nesi atleidęs širdyje, atleidimas gali neįvykti staiga – tai procesas.
Ir vis dėlto atsiprašymas yra būtinas, nes jis išlaisvina: kol žmogus neatleidžia, jis lieka priklausomas nuo to blogo ir nuo to žmogaus – tarsi neštų kuprą.
„Labai svarbu pačiam žmogui atsiprašyti, kad taptų laisvu. Kol žmogus neatleidžia, jis yra priklausomas nuo to blogo ir nuo to žmogaus. Visą laiką neša kuprą ir vargsta. Neretai tai yra pagrindas atsirasti ligoms“, – sako Magdalena.
Kai neatleidimas pastebimas net ir kūne
Dirbdama slaugos ligoninėje Magdalena sako matanti, kad neatleidimas žmoguje įsirašo ne tik į atmintį ar nuotaikas – jis kartais tampa net fiziškai atpažįstamas.
„Savo darbe matau, kad dauguma ligonių turi atleidimo problemų. Nenoras ar negalėjimas atleisti gali būti pastebimas netgi iš kūno.“
Kai įsiskaudinimas didelis, žmogus dažnai ir nenori atleisti. O kartais nori, bet negali – nes viduje yra susikaupę klodai, gilios žaizdos, kai kurios jų ateina net iš vaikystės ir formuoja žmogų nuo pat mažumės.
„Iš vaikystės šeimos ateina sisteminiai dalykai, kuriuos vėliau žmogus perkelia į savo šeimą. Juos nutraukti labai sunku. Tokiu atveju perkeitimas negali įvykti savaime. Reikia nueiti ilgą kelią. Pirmas žingsnis – valios pastangos. Po to eina iki jausmų ir emocijų.“
Kai artimieji lanko, nors iki galo neatleidžia
Magdalena pastebi, kad artimųjų buvimas kartu pats savaime dar nereiškia susitaikymo ir atleidimo.
„Labai dažnai matau, kad nors ligonius ir lanko artimieji, bet iki galo jie nėra atleidę. Pavyzdžiui, sutuoktiniai vienas kitam gali būti neatleidę neištikimybės ar alkoholizmo. Tai persikelia net ir į vaikus ir labai komplikuoja santykį. Patys vaikai negali nieko pakeisti, bet tai skaudžiai išgyvena ir toliau.“
Magdalena atkreipia dėmesį, kad atleidimo ar neatleidimo dalykai labai suaštrėja tada, kai tėvai pradeda sirgti ir pasikeičia vaidmenys – vaikai pradeda rūpintis tėvais. Jei nėra susitaikymo, iškyla labai daug sunkumų. Ne tik dėl slaugos, bet ir dėl nepakeliamos vidinės naštos.
„Kūnas turi atmintį. Net jei žmogus kažką pamiršta ar nenori prisiminti, visa tai yra mūsų kūne. Jo neįmanoma apgauti. Tai ypač akivaizdu mirties atveju.“
Iškeliauti nesusitaikius su tais, kuriuos myli, sunku
Dvasinė asistentė prisimena moterį, kuri buvo labai pamaldi – atrodė, kad dvasiniame lygmenyje viskas gerai. Tačiau artėjant mirties valandai jos veide pradėjo ryškėti rūpestis, dramatiški persimainymai. Magdalena pradėjo klausti savęs: „Kas vyksta?“
Moterį dažnai lankiusi dukra papasakojo, kad brolis jau penkiolika metų nebendrauja su mama dėl kažkada įvykusio konflikto. Magdalena suprato: mirštančiai motinai šis nutrūkęs ryšys yra labai skaudus. Ji paprašė moters palaiminti savo sūnų.
„Nors retai tai darau, paskambinau tos moters sūnui“, – sako Magdalena. Iš jo ji išgirdo visai kitą istoriją nei ta, kurią papasakojo sesuo. Vyras buvo sujaudintas, išgirdęs sesers matymą ir apie mamos išgyvenimus. Nors atsisveikinti su mirštančia motina nespėjo, pažadėjo mamos ir sesers patirtas nuoskaudas atpirkti gerais darbais kitiems. Jo širdyje įvyko atleidimas – ir jam dėl to labai palengvėjo.
„Kai pasakiau motinai, kad kalbėjau su sūnum, ji pati jau nekalbėjo. Tačiau atstatytas santykis jai labai daug reiškė. Jaučiau, kaip pasikeitė jos kvėpavimas. Nurimo lyg po audros. Netrukus ji ramiai iškeliavo.“
Čia Magdalena atkreipia dėmesį, kad mirtis nėra tik kūno „baigtis“. Ji yra intensyvus žmogaus gyvenimo momentas, kuriame vyksta daug vidinių dalykų. Nors aplinkiniai dažnai mato tik kūną.
Jei nespėjome susitaikyti, lieka malda ir geri darbai
Jeigu žmogus nespėja susitaikyti su mirusiuoju, pasak Magdalenos, nereikia visko taip ir palikti. Bažnyčia moko melstis už mirusiuosius ir padėti jiems gerais darbais.
„Mirusiesiems mes galime padėti per maldą ir gerus darbus. Tačiau pastebiu, kad savigrauža išlieka net ir susitaikius. Artimajam atrodo, kad dėl mirštančio žmogaus reikėjo kažką daugiau padaryti. Todėl Bažnyčia ir moko melstis už mirusiuosius. Beje, tai darydami mes ir patys iš jų sulaukiame pagalbos ir užtarimo.“
Orumo alkis: žmogus provokuoja, nes nori santykio
Būdama su sunkiai sergančiais žmonėmis Magdalena gana dažnai mato, kad sužeistas žmogus, negalėdamas atleisti, ima provokuoti ar manipuliuoti. Taip jis daro todėl, kad viduje yra didelės nuoskaudos ir alkis būti pastebėtam kaip asmeniui.
„Viena mano lydėta moteris niekaip negalėjo atleisti savo vyrui. Jai nuolat skaudėjo galvą. Manipuliuodama artimųjų jausmais gąsdino, kad pati „eis pas sūnų į kapą atsigulti“. Artimieji jau buvo išvarginti tokių santykių ir į jos reikalavimus beveik nebereagavo. Kartą ji pasakė, kad jau seniai nori kepto kiaušinio. Kai padariau tai dėl jo, ji pajuto meilę per tą veiksmą. Kartais net ir tokia smulkmena, kaip iškeptas kiaušinis, gali tapti meilės ir dėmesio aktu. Moteris pasikeitė: pradėjo atvirai kalbėti, išsikalbėjome apie santykius ir apie tai, kad ji negali atleisti.“
Magdalena pasakoja, kad pasitaiko ir kitokių ligonių provokacijų, pvz., žmogus nekalba iš keršto, nes jaučiasi nesuprastas arba tyčia kažką blogo daro, kad suerzintų slaugančius žmones.
„Žmogus, kuris pats yra sužeistas, dažnai negali atleisti. Jis turi dideles nuoskaudas, kurių negali įveikti. Tačiau santykio pokyčio nori. Todėl ima provokuoti aplinkinius, imasi manipuliacijų. Tokia bendravimo išraiška liudija, kad reikia atidumo, asmeninio priėjimo. Jo kaip asmenybės pastebėjimo, jo orumo pamatymo. Kuo daugiau žmogus purkštauja, tuo labiau į jį reikia pasižiūrėti kaip į žmogų, į jo tapatybę“, - sako Magdalena.
Asmuo ir jo veiksmai: kodėl tai būtina atskirti?
Kalbėdama apie gilesnį susitaikymą, Magdalena pabrėžia, kad dažnai nejudame į atleidimą todėl, kad sutapatiname asmenį su jo veiksmų padariniais.
„Kai žmogus įsiskaudina, dažniausiai atmeta asmenį ir jį neigia. Nederėtų suplakti asmens su jo veiksmų padariniais. Asmuo yra daugiau, nei jo veiksmai. Gilus susitaikymas neįvyksta, kol dėl nuoskaudos atmetamas ir neigiamas pats asmuo.“
Pasak Magdalenos, Dievas besąlygiškai myli kiekvieną žmogų, o mūsų vidinė ramybė griūva tada, kai atmetame asmenį. „Kai sutapatiname asmenį ir jo veiksmų padarinius, įgaliname veikti blogį ir jis griauna ramybę mumyse. Tol, kol atmetame kitą asmenį, negalime jam atleisti ir su juo susitaikyti. Tik priėmę kitą kaip asmenį ir jam atleidę, esame harmonijoje ir su savimi. Tokia yra Dievo tvarka. Dievas negali atleisti mums tų dalykų, kurių mes nepriimame savyje.“
Atleidimas ir susitaikymas – ne tik mirties valandai, bet ir Kalėdų stalui
Magdalena sako, kad mirties akivaizdoje žmoguje ypač aiškiai išryškėja tai, kas buvo neiškalbėta ir nepaleista. Ji prisimena atvejį, kai mirštanti moteris paprašė prie lovos pastatyti televizorių. „Žmogus rinkosi mirti prie televizoriaus, kad galėtų pabėgti nuo savo jausmų. Neišlikti savo paties ir Dievo akivaizdoje. Labai dažnai matau baimę likti su savimi.“
Magdalena atkreipia dėmesį, kad mūsų visuomenė vengia net minties apie mirtį – ji išstumiama iš kasdienybės, nors yra vienas svarbiausių dalykų, kuriam reikia ruoštis: „Per mirtį žmogus yra subrandinamas amžinam gyvenimui, tai svarbiausia gyvenimo valanda. O mes norime ją ištrinti, išstumti.“
Ir dar: mirties valanda neturėtų būti pirmas kartas, kai pradedame rimtai galvoti apie susitaikymą. Nes atleidimas ir atsiprašymas – tai ne „paskutinės minutės“ veiksmai, o gyvenimo kryptis.
Net ir kalbant apie šeimos šventes ir bendrą stalą – mūsų santykiai neapsiriboja tuo, kad fiziškai esame kartu. Jie baigiasi – arba prasideda iš naujo – ten, kur atsiranda drąsa atleisti, atsiprašyti, pripažinti, kad meilė yra svarbiau už teisumą ir senas skolas.
„Atleisti reiškia paleisti. Aš negaliu paleisti, kol nesu atleidęs.“ Ir ši dovana, pasak dvasinės asistentės, kartais būna labai sunki. Bet ji grąžina žmogui laisvę.
„Atleidimas ir susitaikymas yra būtini ne tik tam, kad mirties valanda būtų rami, bet ir tam, kad gyvenimas – su artimaisiais, su savimi, su Dievu – būtų tikras. Požiūris į mirimą ir į mirštantį žmogų atleidus labai pasikeičia. Mirtis yra šventas dalykas, negalima į tai žiūrėti primityviai. Atsiverti ir įsileisti tą faktą. Mirties akivaizdoje gali jausti didelę ramybę. Dievo malonę ir jo artumą.“
Todėl Kalėdų stalas tai ne tik tradicija, bet ir proga: ne atidėti susitaikymą į „kada nors“, o pradėti dabar.
Pokalbį užrašė Alina Kemežienė
