Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 25d. 13:00

Malavyje UNICEF biure dirbantis lietuvis: „Žinau, kad mano veikla gali kažkam išgelbėti gyvybę“

Tautvydo Juškausko UNICEF misija Malavyje
Asmeninio archyvo nuotr. / Tautvydo Juškausko UNICEF misija Malavyje

Nemažą patirtį su bepiločiais orlaiviais – dronais įgijęs Tautvydas Juškauskas nuo šių metų pradžios pradėjo darbą vienoje skurdžiausių pasaulio valstybių, Afrikoje esančiame Malavyje. Čia lietuvis yra Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) konsultantas.

Įvairi paskirtis

Prieš išvykdamas į Malavį T.Juškauskas dirbo didžiausioje pasaulyje dronų gamintojų firmoje „DJI“. Joje lietuvis iš pradžių buvo atsakingas už gerosios patirties sklaidą bei ryšių ir partnerysčių mezgimą su technologijų srityje lyderiaujančiais universitetais, o vėliau užsiėmė dronų verslo plėtra viešame sektoriuje. Tautvydui teko daug keliauti po pasaulį, bendrauti su įvairių profesijų ir sričių atstovais. Ši veikla teikė jam be galo didelį malonumą, tačiau atsiradus galimybei prisijungti prie UNICEF, jis nusprendė pabandyti išnaudoti šį šansą.

Praėjęs sudėtingą atranką ir įveikęs ne vieną konkurentą būtent lietuvis buvo paskirtas vykti į Malavį, kuriame tapo atsakingu už visus su dronais susijusius UNICEF organizacijos projektus. O jų yra išties nemažai. Kartais net būtų sunku pagalvoti, kuriose situacijose šios skraidyklės gali pasitarnauti.

Vienas iš projektų, už kuriuos yra atsakingas lietuvis – humanitarinis dronų koridorius. Kaip pasakojo pats Tautvydas, Malavyje yra 5 tūkstančių kvadratinių kilometrų integruota oro erdvė, kurioje savo technologijas išbando įvairių pasaulio šalių atstovai. T.Juškauskas rūpinasi, kad atvykstantiems bandytojams būtų užtikrinta vietinės Vyriausybės parama, jog šie galėtų laisvai ne tik patys patekti į šalį, bet ir jų įranga čia atkeliautų be jokių trikdžių, kad viskas būtų logistiškai sklandu, kad atliekami bandymai turėtų realų poveikį vietinių problemų sprendimams ir pan.

„Galima sakyti, kad aš administruoju tą koridorių. Aišku, tai tik viena iš mano funkcijų. Kartu su UNICEF žiūrime, kaip naujosios technologijos gali pasitarnauti vaikų padėties gerinimui Malavyje. Ieškome būdų, kaip panaudoti dronus transportuojant įvairius daiktus, sudarant žemėlapius ar renkant svarbią informaciją – viską, ko gali prireikti humanitarinių krizių metu. Kadangi per tokias krizes pažeidžiamiausias visuomenės sluoksnis yra vaikai ir jų mamos, o UNICEF organizacija būtent ir rūpinasi jų gerove, todėl bandymų metu žiūrime, kad naujausių technologijų panaudojimas sietųsi ir su UNICEF tikslais“, – pasakojo lietuvis.

Asmeninio archyvo nuotr./Tautvydo Juškausko UNICEF misija Malavyje
Asmeninio archyvo nuotr./Tautvydo Juškausko UNICEF misija Malavyje

Medikamentus skraidins 70 kilometrų

Humanitarinis dronų koridorius nėra vienintelis projektas, už kurio sėkmę yra atsakingas T.Juškauskas. Jis taip pat rūpinasi keletu skirtingų projektų, susijusių su dronų panaudojimu medicinos srityje. Jau birželio pabaigoje bus pradėta operacija, dronų pagalba sujungsianti vieną Malavio regioną su didžiuliame Malavio ežere esančia Likomos sala.

Abu krantus skiria maždaug 70 kilometrų atstumas. Minėtoje saloje vystomas vietinis turizmas, gyvena žmonės, yra įsikūrusi ligoninė. Deja, Likomos gyventojų susisiekimas su likusia šalies dalimi yra labai ribotas. Laivai iš vienos pusės į kitą plaukia vos du kartus per savaitę, todėl neretai salos gyventojams trūksta ne tik maisto, bet ir paprasčiausių medikamentų. Be to, įvairių ligų krečiamos Likomos žmonės dėl riboto susisiekimo dažnai negali laiku priduoti savo kraujo mėginių, kadangi vietinėje ligoninėje nėra laboratorijos.

„Bandysime kasdien dronais iš salos atsigabenti diagnostinius kraujo mėginius, o vietos ligoninei nugabenti reikiamus medikamentus, vakcinas ir kt. 70 kilometrų nėra tas atstumas, kurio negali įveikti dronai. Kai kurie iš jų gali nuskristi ir daugiau nei 100 kilometrų. Šį projektą vykdysime penkis mėnesius ir tikimės, jog jis pasiteisins“, – vylėsi Tautvydas.

Be to, įvairių ligų krečiamos Likomos žmonės dėl riboto susisiekimo dažnai negali laiku priduoti savo kraujo mėginių, kadangi vietinėje ligoninėje nėra laboratorijos.

Sieks apsaugoti nuo potvynių

Būdamas UNICEF atstovu T.Juškauskas kartu su akademiniais partneriais iš Europos pradeda įgyvendinti dar vieną projektą, kurio metu pasitelkiant į pagalbą dronus bus siekiama sudaryti didelės rezoliucijos ir plataus masto pietinės Malavio dalies žemėlapius. Šį regioną jau 20 pastarųjų metų reguliariai nusiaubia didžiuliai potvyniai, todėl žemėlapiai turėtų bent iš dalies padėti tragiškiems įvykiams užbėgti už akių.

„Norime padaryti taip, kad kai ateityje kils kritulių kiekis, būtų galima labai tiksliai įvardyti, kuri infrastruktūra – mokyklos, ligoninės ar gyvenamieji namai – nuo potvynio nukentės labiausiai. Įvairios tarptautinės organizacijos susiduria su sunkumais bandant nuspėti, kada kils potvyniai ir kokie bus jų padariniai. Potvynis – labai brangus reiškinys. Vienas Malavis tikrai nepajėgtų atstatyti per potvynį sugriautų namų, aprūpinti be pastogės likusius gyventojus maisto, vandens ar vaistų atsargomis. Siekdamos padėti Malaviui kovoti su šia stichija, tarptautinės organizacijos privalo naudotis pačiomis inovatyviausiomis technologijomis. Ir čia į pagalbą ateina dronai bei jų surinkta informacija. Mes norime skaitmenizuoti potvynio modelį ir turėti galimybę realiu laiku nustatyti, kada jis kils, žinoti, kada būtina evakuoti žmones“, – pasakojo lietuvis.

Jam šiais metais jau teko viešėti pietinėje Malavio dalyje ir savo akimis įvertinti ten kilusio potvynio padarinius.

„Potvyniai griauna namus, mokyklas, kelius, dėl jų gyvenimas daugelyje sričių būna paralyžiuotas. Malavyje namai dažniausiai nėra labai tvirti, tad didžiulei vandens srovei jie – lengvas grobis. Po potvynių dažnai sunaikinamos ne tik žmonių gyvenamosios vietos, bet ir jų pagrindinis prasimaitinimo šaltinis – žemės ūkis. Dažnai po šios katastrofos kyla įvairių ligų protrūkiai. Dar viena iš stichinių nelaimių keliamų problemų yra ta, kad po jų evakuoti žmonės dažnai glaudžiasi mokyklose įrengtose stovyklavietėse. Turbūt net neverta kalbėti, kad ir taip mokyklos atokesniuose Malavio regionuose būna įkurtos iš pirmo žvilgsnio netvirtose pašiūrėse, dažnai trūksta mokytojų, tai dar ir po tokių nelaimių ugdymo procesas dažniausiai nutraukiamas neribotam laikui“, – pasakojo T.Juškauskas.

Bandant įvertinti pietinėje Malavio dalyje kilusio potvynio padarinius, jį ir jo kolegas stebėjo daugybė vietinių vaikų. Tautvydui labiausiai įsiminė tai, kad nors kai kurie iš jų ir buvo netekę namų, jų akys vis tiek spindėjo, jie daug šypsojosi, buvo nuoširdūs ir atviri.

Du Malaviai

Gyvenant Malavyje Tautvydui teko susidurti su daugeliu lietuviams neįprastų dalykų. Kaip pats juokavo, tie, kas buvę Afrikos gilumoje, toliau nei Egiptas ar Marokas, žino, kokia tikroji padėtis šiame žemyne, o kitiems tikrąją situaciją sunku nupasakoti žodžiais.

„Daug kam reikia laiko prisitaikyti prie panašių šalių. Juk skiriasi ne vien klimatas, bet ir maistas, kultūra, žmonės, jų gyvenimo būdas, kiti niuansai. Aš prisitaikyti laiko beveik neturėjau. Į Malavį atskridau sekmadienį, o jau pirmadienį turėjau būti darbe“, – prisiminė tautietis.

Asmeninio archyvo nuotr./Tautvydo Juškausko UNICEF misija Malavyje
Asmeninio archyvo nuotr./Tautvydo Juškausko UNICEF misija Malavyje

Jis įsikūrė viename iš sostinės Lilongvės rajonų. Netoli jo gyvena Europos delegacijos, Vokietijos, JAV ir kai kurių kitų šalių ambasadoriai, todėl iš to galima suprasti, kad tai pakankamai saugus rajonas. Nors, jo nuomone, Malavis apskritai yra saugi šalis. T.Juškauskas juokavo, kad būti užpultam vidurnaktį Vilniuje yra daugiau šansų nei šioje Afrikos valstybėje.

„Aišku, ir čia yra tokių, kurie prašo išmaldos ar įkyriai siūlo ką nors nusipirkti. Pavyzdžiui, vos įsikūręs padariau didžiulę klaidą nusprendęs apsilankyti vietiniame turguje. Tik įžengus pro vartus mane apspito gal dešimt skirtingų prekeivių ir ėmė siūlyti įsigyti bulvių, svogūnų ir pan. Dabar jau žinau kitų vietų, kur galiu nusipirkti visko, ko man reikia. Bet kokiu atveju, tai buvo neįkainojama ir unikali patirtis“, – juokėsi Tautvydas.

Jam Lilongvė palieka draugiško ir ramaus miesto įvaizdį, kuriame gausu ir tam tikrų keistenybių. Pavyzdžiui, Malavio sostinė neturi tipiško miesto centro, kuriame būtų aikštė, o aplink ją būtų išsidėsčiusios kavinės, prekyvietės ir pan. Daugelyje Lilongvės vietų apskritai nėra šaligatvių, todėl patekti visur pėsčiomis net nelabai įmanoma. Dėl šios priežasties, beveik visi gyventojai visur keliauja automobiliais. Tautvydas taip pat vos atvykęs įsigijo mašiną. Pasakodamas apie vietinį eismą, jis juokėsi, kad nors Malavio sostinėje ir gyvena daugiau nei milijonas žmonių, o eismas čia gana intensyvus, tačiau joje stovi vos 10 ar 20 šviesoforų. Be to, šiame mieste gausu žiedinių sankryžų, dėl kurių neretai susidaro didžiulės automobilių spūstys.

Lilongvė, Tautvydo teigimu, – vienas iš 3-4 šalies miestų, kurie ryškiai išsiskiria iš kitų. Pasak jo, yra ir kita Malavio pusė. Maždaug 80 proc. šalies žmonių gyvena skurdžiuose regionuose, sunkiai verčiasi. Daugelyje šalies vietų namuose nėra elektros bei vandentiekio, tualetai pastatyti lauke, o nemaža dalis vaikų apskritai nelanko mokyklos. Taip yra ne vien todėl, kad tam nebūtų sąlygų, o dėl to, kad ir patys tėvai nesupranta mokyklos reikšmės, nenori savo atžalų leisti į mokslus.

Dauguma vietinių gyventojų verčiasi žemės ūkiu, dažniausiai augina kukurūzus. Visgi užaugintos produkcijos jie beveik neeksportuoja, tik šiek tiek parduoda vietinėje rinkoje bei naudoja savo reikmėms. Ir taip tęsiasi iš kartos į kartą, tad kukurūzų auginimas yra tapęs savotiška vietinių tradicija.

Geriant vandenį su ledukais niekada negali būti tikras, kad kuo nors neapsinuodysi, nes nežinai, iš kokio vandens tie ledukai yra padaryti.

„Iš kukurūzų gaminama valgoma balta masė, vadinama „nsima“. Ji paplitusi didžiojoje dalyje Pietų Afrikos regiono. Tai gana sotus maisto produktas, tačiau neturintis aiškios maistinės vertės. Dėl maisto nepritekliaus, dažnai vaikams kyla vystymosi ir augimo sutrikimų. Galima sakyti, kad Malavio žmonės save patys yra įstūmę į užburtą ratą, iš kurio išeiti gali būti labai sunku. Dėl šios priežasties, UNICEF darbas ir šios organizacijos diegiamos inovacijos yra svarbios, bandant surasti naujus kelius kaip įveikti skurdą, sveikatos, švietimo ir kitas problemas“, – teigė UNICEF dirbantis lietuvis.

Jo teigimu, didesniuose miestuose gyvenantiems žmonėms taip vargti netenka. Nemaža dalis jų dirba įvairiose tarptautinėse kompanijose, turi pakankamai gerus išsilavinimus. Be Lilongvės T.Juškauskas išskyrė senąją šalies sostinę Blantairą. Tai – didžiausias miestas šalyje, jame gausu pramonės centrų, tarptautinių kompanijų. Jo architektūroje jaučiamas britų kolonijistų palikimas. Ne veltui, tokiu pačiu pavadinimu yra ir miestelis Škotijoje.

Svarstys pasilikti

Vienas iš neįprastų dalykų, su kuriais T.Juškauskui teko susidurti vos įsikūrus Malavyje, buvo maistas. Pavyzdžiui, lietuviams įprastų pieno produktų pasirinkimas šioje šalyje – labai menkas. Kaip juokavo pats tautietis, dėl to, kad niekur negalima nusipirkti kefyro, šaltibarščių pasidaryti jam kol kas nepavyko. Įprastai maistą jis gamina namuose, nes valgant kai kuriose viešose vietose yra tikimybė apsinuodyti. Anot jo, patartina atidžiai stebėti kaip viešose maitinimo įstaigose apdorojamas maistas, žiūrėti, ar jis dedamas į švarius indus. Net geriant vandenį su ledukais niekada negali būti tikras, kad kuo nors neapsinuodysi, nes nežinai, iš kokio vandens tie ledukai yra padaryti.

Tautvydo teigimu, Lilongvėje yra vos keletas patikimų restoranų ir kavinių, kuriose galima pietauti nebijant apsinuodyti. Apskritai, šiame mieste nėra didelio ne tik maisto, bet ir kitų prekių, tokių, kaip drabužiai ar elektronika, pasirinkimo. Perkamiausi yra tie gaminiai, kurie reikalingi pragyvenimui.

Kadangi Malavis neturi prieigos prie jūros, dauguma produktų į šalį eksportuojama sausumos keliais. Dėl šios priežasties jų kainos neretai prilygsta europietiškoms.

„Brangiausiai čia kainuoja maistas, benzinas ir būstas. Pavyzdžiui, už būsto nuomą Lilongvėje moku panašiai tiek, kiek ir mokėjau gyvendamas Frankfurte“, – palygino tautietis.

Prieš išvykdamas į šią Afrikos valstybę Tautvydas dar Lietuvoje turėjo nuo įvairių ligų pasiskiepyti net 8 kartus. Visgi nuo vienos iš pavojingiausių – maliarijos – skiepų nėra. Dėl to lietuvis vos atvykęs profilaktiškai keturis mėnesius gėrė specialius medikamentus. Dabar, kai Malavyje lietingasis sezonas yra pasibaigęs ir uodų jau sumažėję, jis negeria šių vaistų, tačiau rudenėjant vėl bus priverstas tą daryti.

„Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2017 m. Malavyje buvo per 4 milijonus maliarija užsikrėtusių žmonių. Tai – beveik kas ketvirtas šalies gyventojas. Laimei, ši šalis žino kaip gydyti šią ligą. Kartais maliarija užsikrėtęs europietis ar amerikietis grįžęs į gimtinę susiduria su rimtesnėmis problemomis, nes vietiniai daktarai ne visada žino kaip padėti“, – pasakojo T.Juškauskas.

Į Malavį jis išvyko žinodamas, kad gruodžio viduryje baigsis jo sutartis su UNICEF organizacija. Kol kas lietuvis nežino, ar ir vėliau pasiliks šioje šalyje. Tai priklausys nuo daugelio dalykų. Visų pirma, nuo sėkmingai įgyvendintų su dronais susijusių projektų. Be to, pati UNICEF turi pasiūlyti jam pasilikti.

Asmeninio archyvo nuotr./Tautvydo Juškausko UNICEF misija Malavyje
Asmeninio archyvo nuotr./Tautvydo Juškausko UNICEF misija Malavyje

„Dronų industrijoje sukuosi jau ne vienus metus. Iki šiol galvojome, kad juos galime panaudoti beveik visose gyvenimo situacijose, tačiau pamažu ima aiškėti, kad tai daryti tikrai ne visada efektyvu. Vis dar esame eksperimentinėje stadijoje ir kartais ima trūkti apčiuopiamų rezultatų, ypač humanitarinėje srityje. Turime pagaliau pradėti šią technologiją naudoti ilgesniame periode, platesniais mastais. Manau, šie ir kiti metai dronų pramonėje bus lemiami. Šią akimirką esu patenkintas savo veikla UNICEF organizacijoje.

Kiekvieną dieną džiaugiuosi eidamas į darbą, nes žinau, kad galbūt tai, ką darau, kažkam gali padėti išgelbėti gyvybę. Ar liksiu organizacijoje ir toliau, priklausys nuo daugelio dalykų. Pavyzdžiui, vienas iš kriterijų – ar su manimi norės apsigyventi sužadėtinė Justė. Ji pas mane ketina porai mėnesių atvykti liepą. Jei reikėtų šiandien apsispręsti, ar norėčiau dar bent metus čia padirbėti, būčiau linkęs tai padaryti“, – teigė Tautvydas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

00:30
02:16
01:00

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką