15min be reklamos
2022 08 21, 10:58

Mažai žinomas Lietuvos pašto kelias: arklių keitimo stotys, kambariai carui ir siautėjantys plėšikai

Važiuojant iš Kauno link Zarasų daugelis net neįsivaizduoja, kad keliauja senuoju arklių pašto keliu. Lieka nepastebėti ir šalia kelio išlikę jam aptarnauti skirti pastatai. Kadaise tai buvo pats moderniausias kelias Lietuvoje – turėjo žvyro dangą, arklių keitimo stotis, karčemas. Šiame kelyje virė gyvenimas – juo keliavo siuntos, keleivinės karietos, siautėjo plėšikai, o kartais pravažiuodavo ir caras. Šiandien kelio statiniai yra virtę bažnyčiomis, muziejais, restoranais, mokyklomis, klinikomis ir gyvenamaisiais namais.
Milda, gyvenanti užkardos pastate
Milda, gyvenanti užkardos pastate / Kipro Rimavičiaus nuotr.
Temos: 1 Paštas

Lietuvoje organizuota pašto tarnyba veikė nuo XVI a. Svarbiausiais keliais buvo gabenamos siuntos, keleiviai, šalia kelio stovėjo arklių keitimo stotys, smuklės. Šiais keliais važiuoti nebuvo lengva – po lietaus jie ištiždavo, miškuose užvirsdavo medžiai. Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, 1826 m. buvo nuspręsta tiesti naują kelią iš Varšuvos į Sankt Peterburgą. Kelio statybas pabaigti buvo planuojama 1833 m., tačiau prasidėjęs 1831 m. sukilimas nutraukė darbus. Pašto kelias buvo atidarytas tik 1836 m.

Kipro Rimavičiaus nuotr./Kelininko namas
Kipro Rimavičiaus nuotr./Kelininko namas

Šį arklių pašto kelią tyrinėjo Raimondas Ramanauskas, buvęs Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkas. Surinkęs informaciją Kauno apskrities ir Lietuvos valstybės istorijos archyvuose, R.Ramanauskas parašė knygą „Traktas Sankt Peterburgas–Varšuva: arklių paštas Ukmergės–Kauno ruože“.

„Kelyje kas 20 varstų (varstas – senovinis ilgio matas, 1,06 kilometro – red.) stovėjo pašto stotys, kuriose keisdavo arklius. Kas 50 varstų stovėjo užkardos, kuriose budėjo sargyba ir tikrindavo pravažiuojančiųjų dokumentus. Kas 10 varstų stovėjo kelius aptarnaujančių darbininkų nameliai“, – pasakoja kraštotyrininkas R.Ramanauskas.

Pašto stotys tarnauja iki šiol

Svarbiausi kelio pastatai buvo pašto stotys – čia keisdavo arklius, keleiviai galėjo pavalgyti ir nakvoti. „Pašto stotyje dirbo prižiūrėtojas, raštininkas, kalvis, jei koks arklys pamesdavo pasagą, šėrikai arkliams šerti, nešikai įvairiems kroviniams, šlavėjai. Ten dirbo 15–20 žmonių. Buvo specialus paliepimas, kad naktį stotis turi būti apšviesta, nes tamsoje važiuojant stoties galima ir nepamatyti“, – pasakoja R.Ramanauskas.

Dalis pašto stočių pastatų yra išlikę ir yra naudojami iki šiol. Kauno pašto stotis naudojama kaip renginių erdvė, Jonavos stotyje veikia muziejus. Ukmergės pašto stotyje įkurta klinika, o Utenos – meno mokykla. Degučių stotyje tarpukariu buvo įkurta bažnyčia.

Kelių mokestis buvo renkamas užkardų pastatuose. Čia budėjo kareiviai, kurie tikrindavo keleivių dokumentus, rinko pinigus už nuvažiuotą atstumą – po 3 kapeikas už vieną varstą. Tais laikais paprastiems žmonėms keliauti pašto keliu buvo brangu „Atsirasdavo apsukruolių, kurie nenorėjo mokėti šio mokesčio. Vienas toks sukčius mėgino apvažiuoti užkardą aplinkiniais keliais, per Deltuvą. Vėliau kažkas valdžiai pranešė, ir jis buvo priverstas sumokėti“, – teigia kraštotyrininkas.

Viduje nėra telefono ryšio

Dalis užkardų pastatų išlikę iki šiol. Vienas iš jų priklauso Mildai – čia ji gyvena jau 70 metų. „Tėvai gyveno čia nuo 1946 metų, atsikraustė iš Leliūnų kaimo prie Utenos. Prieš tai čia gyveno daug šeimų, visi buvo kelininkai. Visuose tokiuose nameliuose kelininkai gyveno.

Mano tėvas taip pat visą gyvenimą buvo kelininkas. Ir mano brolis kelininkas. Dinastija visa“, – pasakoja moteris.

Pastatas yra saugomas kultūros paveldo objektas, todėl Milda turi palaikyti jo išvaizdą: „Viskas lūžta, keisti daug nieko negalima. Esu pensininkė, todėl sunku ką nors remontuoti. Langus keitėm, nes buvo supuvę. Langus tik tokius, su skirsniais, galima dėti. Kolona buvo subyrėjusi, tai brolis padėjo, sutvarkė. Gyvenu, ant galvos lietus nelyja, ir viskas.“

Moteris sako, kad viduje dėl storų sienų nėra telefono ryšio: „Jeigu nori telefonu pasikalbėti, reikia eit į lauką. Nesvarbu, kuris tinklas. Žiemą taip pat einu į lauką kalbėti. Jeigu sninga ar lyja lietus, kalbu viduje, atsidariusi langą.“

Viskas lūžta, keisti daug nieko negalima.

Kipro Rimavičiaus nuotr./Milda, gyvenanti užkardos pastate
Kipro Rimavičiaus nuotr./Milda, gyvenanti užkardos pastate

Milda pasakoja, kad pas ją neretai užsuka atvykėliai – fotografuoja pastatą, skaito šalia pastatytą informacinę lentelę.

Caro lovą nugulėjo ne caras

Anot R.Ramanausko, prie pašto kelio daugiausia buvo pastatyta kelininkų namelių: „Kašarkoje gyvendavo vienas žmogus su šeima. Jis turėdavo savo ruože prižiūrėti kelią, žiemą nukasti sniegą, lyginti duobes, dažyti kelio ženklus. Kašarka stovėdavo kas 10 varstų.“

Šių pastatų išlikę daugiausia – tiesa, ne visi yra įtraukti į saugomų paveldo objektų registrą. Kai kuriuose gyvena žmonės, o dalis – apleisti. Netoli Jonavos kelininko namelyje įkurtas ir restoranas.

Kipro Rimavičiaus nuotr./Kelininko name įkurtas restoranas
Kipro Rimavičiaus nuotr./Kelininko name įkurtas restoranas

Kraštotyrininkas teigia, kad pašto stotys buvo nuomojamos didžiausią kainą pasiūliusiems vietiniams. Stoties prižiūrėtojas iš valdžios gaudavo pinigų stočiai išlaikyti ir arklių pašarui, o iš įvairių paslaugų uždirbdavo nemažą pelną.

„Ukmergės pašto stotyje buvo paruošti kambariai carui, bet nėra užfiksuota, kad toje pašto stotyje caras būtų miegojęs. Įprastai jis važiuodavo be sustojimo iki Kauno. Bet pašto stoties prižiūrėtojas įleisdavo ten ir turtingesnius svečius. Kartą per patikrinimą buvo nustatyta, kad pašto stotyje caro lovos nugulėtos, o patalynė nešvari“, – pasakoja R.Ramanauskas.

Kipro Rimavičiaus nuotr./Ukmergės pašto stotyje veikianti klinika
Kipro Rimavičiaus nuotr./Ukmergės pašto stotyje veikianti klinika

Šalia kelio taip pat įsikurdavo smuklės, kurios atstojo ir valgyklas, ir viešbučius.

Iki Kauno važiuodavo dvi dienas

Kraštotyrininkas pasakoja, kad nuosavos karietos neturintys žmonės stotyse pirkdavo bilietus ir laukdavo pašto karietų, kurios važiuodavo kelis kartus per dieną nustatytu laiku. Nuo Ukmergės iki Kauno nuvažiuodavo per dieną, o nuo Zarasų tekdavo važiuoti su nakvyne. Reikėdavo mokėti už nuvažiuotą atstumą. Jeigu važiuodavo per didesnį tiltą, sargui reikėdavo mokėti ir už tai. Nakvoti ir pavalgyti buvo galima smuklėse ar pašto stotyse.

„Jeigu važiuodavo valdžios žmonės, tai jie nuo Zarasų iki Kauno nuvykdavo per 10 valandų. Ypač jeigu caras važiuodavo, jis tą atstumą įveikdavo per 9–10 valandų. Bet caras važiuodavo su geriausiais arkliais, geriausiais ekipažais. Carą lydėdavo nuo 6 iki 10 karietų, kartu važiuodavo sargyba, caro gydytojas, virėjas, liokajai, rūmų apsaugos tarnyba. Palyda susidarydavo iki 60–70 asmenų“, – sako R.Ramanauskas.

Kipro Rimavičiaus nuotr./Užkardos pastatas
Kipro Rimavičiaus nuotr./Užkardos pastatas

„Tiesa, pasitaikydavo kuriozų. Važiavo kartą caras iš Varšuvos į Peterburgą. Ukmergės pašto stotyje ką tik pakeitė arklius. Vienas arklys carą lydėjusiam žandarui pasirodė įtartinas. Sakė, kad reikia tą arklį pakeisti. Stoties prižiūrėtojas pareiškė, kad tas arklys pats geriausias. Netoli nuvažiavo ir arklys nugaišo, o karieta vos neapsivertė.

Buvo liepta stotį nuodugniai patikrinti. Tikrino vietos valdininkai, todėl jokių pažeidimų nebuvo nustatyta – viskas gerai, arkliai sveiki, vežimai geri, stotis gera, tik arklidės ankštokos. Vis vien reikėjo kokį nors trūkumą nurodyti. O dėl to įvykio, kai arklys krito ir nugaišo, – matyt, nelaimingas atsitikimas įvyko. Taip parašė raporte“, – pasakoja kraštotyrininkas.

Kelyje siautėjo plėšikai

R.Ramanauskas teigia, kad kelyje pasitaikydavo ir apiplėšimų – buvo puolamos pašto karietos ir pavieniai pravažiuojantys žmones. Po 1863 m. sukilimo rusų valdžia, norėdama apsaugoti kelią, pradėjo netoli kelio apgyvendinti stačiatikių sentikius: „Vienu šūviu du zuikius – ir atsikratys sentikių, su kuriais valdžia kovojo, ir čia, Lietuvoje, bus patikimi žmonės, kurie kelią saugos. Bet kai kurie pradėjo kaip reikiant plėšikauti.“

„Išpuolių padaugėjo, todėl vietos valdžia siuntė valdininką, kad šis ištirtų įvykius. Netikėdamas, kad ten iš tiesų yra plėšikų, jis važiavo pro Pageležius ir buvo užpultas. Valdininkas turėjo pistoletą, todėl nuo plėšikų apsigynė. Vėliau buvo pasiųstas karių būrys sugauti vagis, kelis sugavo ir nuteisė. Visi buvo ten apgyvendinti sentikiai. Plėšikaudavo ir kiti, bet dokumentuose radau tik apie sentikius“, – pasakoja kraštotyrininkas.

Kelyje pasitaikydavo ir apiplėšimų – buvo puolamos pašto karietos ir pavieniai pravažiuojantys žmones.

Kipro Rimavičiaus nuotr./Jonavos krašto muziejus
Kipro Rimavičiaus nuotr./Jonavos krašto muziejus

Anot R.Ramanausko, kelyje galėjo būti ir pasikėsinimų į carą: „Vieną kartą, vos carui pravažiavus, vietinis policininkas pastebėjo Radiškių smuklėje bajorą su užtaisytu pistoletu. Jį pačiupo, areštavo, o jis teisinosi, kad pistoletą rado ant kelio ir nešė atiduoti policijai – tik pakeliui į karčemą užsuko. Prieš sulaikymą jis su pistoletu buvo matytas kitose kelio smuklėse. Gal žmogus iš tikrųjų norėjo carą nušauti, kas ten žino. Tik smuklėje užtruko ir carą pražiopsojo.“

Dėl kelio atsirado miestai

Kraštotyrininkas teigia, kad miestai, tokie kaip Jonava, Anykščiai, Utena ir Zarasai atsirado tik dėl šio kelio: „Iki tol tai buvo eiliniai bažnytkaimiai, o kai nutiesė plentą, tapo miestais. Ukmergė ir taip buvo miestas, todėl jos augimui kelias neturėjo didelės įtakos.“

Ukmergės pašto stotis buvo didesnė už Kauno, nes čia kirtosi du plentai: Sankt Peterburgas–Varšuva ir Vilnius–Ryga. Todėl pakeitimui čia buvo laikoma daug arklių – kartais ir 120.

Arklių pašto ekspresas Varšuvą iš Sankt Peterburgo pasiekdavo per dvi savaites, o greičiausios pašto karietos galėjo važiuoti 15 kilometrų per valandą greičiu. 1839 m. pašto keliu buvo nutiesta optinio telegrafo linija. R.Ramanauskas teigia, kad šis pašto kelias žymiai pagreitino susisiekimą, todėl buvo itin reikšmingas regiono raidai.

Arklių paštą sustabdė tik Pirmasis pasaulinis karas. Vėliau čia veikė siaurasis geležinkelis, pradėjo važinėti autobusai, todėl arklių paštas tapo istorija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką