Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mažeikių taksi vairuotoja Liongina: daugelio klientų adresus žinau atmintinai

Taksi
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Taksi
Šaltinis: Lrt.lt
1
A A

Jau dvylika metų Mažeikiuose taksiste dirbanti Liongina Sobutienė sako, kad, nors per šį laikotarpį taksistų mieste sumažėjo perpus, pavežėjimo paslaugos čia vis dar reikalingos. Vietiniai, įsėdę į moters vairuojamą automobilį, jau nebesistebi, juolab kad L.Sobutienė – ne vienintelė moteris taksistė mieste. Sako, kažkada jų čia buvo tiek, kad net svarstyta įkurti taksi vairuojančių moterų firmą.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

– Kodėl pasirinkote taksi vairuotojos darbą?

– Vairuoti man labai patinka, kai tik buvo galimybės, 18-os išsilaikiau teises ir nuo to laiko nuolat važinėju. Jau neįsivaizduoju dienos be mašinos. Šiuo metu vairuoju „Audi A6“, mūsų darbui reikia tvirtos mašinos, žinote, kokie keliai: ir kaimo keliais važinėjame, ir sodais, kur neasfaltuota... Su šiuolaikinėmis žemomis mašinomis kartais ir neišvažiuotume.

– Dažnai įsivaizduojame, kad taksisto darbas yra pavojingas. Sutiktumėte su tuo?

Nenoriu blogai kalbėti apie moteris, bet visi žino, kad neblaivi moteris yra pats baisiausias klientas.

– Taip, net labai. Visokių klientų yra. Žinote, kai klesti narkotikai, visos tos [psichotropinės] medžiagos, visokių klientų būna.

Todėl reikia būti geru psichologu, žinoti, kaip reikia bendrauti su klientu: kada galima truputėlį pakelti balsą, kada reikia nutylėti ar kažką su humoru pasakyti. Aišku, yra ir agresyvių visokių...

– Ar yra tekę kviesti policiją?

– Man asmeniškai kol kas ne. Bet šiaip yra tekę ir išmesti klientą lauk. Nenoriu blogai kalbėti apie moteris, bet visi žino, kad neblaivi moteris yra pats baisiausias klientas.

– Ar nenustemba jus, vairuojančią taksi moterį, pamatę žmonės?

– Galbūt tie, kas pirmą kartą važiuoja. O šiaip jaunimas jau mano akyse užaugęs, jie žino, kad „teta atvažiavo“. Esu močiutė, ir nereikia bijoti to žodžio.

– Turbūt gerai žinote visų mažeikiškių gyvenimus?

– Taip. Daugumą pažįstu. Nebūtinai asmeniškai, bet iš matymo žinau. Kai įlipa klientas, paklausiu, ar į namus, sako, iš kur jūs žinot? Juk esu vežus... Klientas neatsimena, o aš atsimenu. Navigacijos neturiu ir neturėsiu. Turbūt visus Mažeikių adresus žinau, ir kolegoms pagelbėju, kai reikia.

– Kiek taksistų yra Mažeikiuose?

– Apie šimtą. Kai pradėjau dirbti, buvo dvigubai daugiau. Dabar labai daug į užsienį išvažinėję. Žymiai sumažėję ir darbo, ir taksistų.

– Kaip jums atrodo, kokios didžiausios problemos Lietuvoje?

– Nedarbas. Ir labai gaila, kada jaunimas išvažiuoja iš Lietuvos.

– Mažeikiai – geležinkelio perskirtas miestas. Reikia nuolat važinėti per tą pervažą, ir nuolat atsitinka kokių nelaimių. Kokių jums tai sukelia nepatogumų?

– Eilės prie geležinkelio pervažų. Laukiam visų tų viadukų, bet kol kas nejuda niekas. Laiko prie pervažų sugaištame tikrai daug. Laukti tenka įvairiai: jei traukinukas – keleivinis, pravažiuoja greitai, jei krovininis sąstatas su 60 vagonų, jau reikia palaukti.

Bet, kai stovime prie pervažos, skaitliukas turi būti išjungtas, todėl klientams nekainuoja. Dėl tos pervažos žmonėms keliones planuoti šiek tiek sudėtinga, bet dispečerė visada praneša, kad pervaža uždaryta, gali tekti palaukti ilgiau.

– Ko artėjančio valstybės šimtmečio proga palinkėtumėt Lietuvai?

– Gal labiau atsižvelgtų į paprastą žmogų, į jaunimą, bandytų sulaikyti, kad neišvažiuotų. Nes gaila, Lietuva taip sensta... Ir tikrai: važiuoju, ir vien pusamžiai žmonės, gaila žiūrėt. Atrodo, tokia graži ta mūsų Lietuva, o liaudis išvažiuoja. Galėtumėm sau Lietuvoj dirbt tuos pačius darbus, bet, kai įsivedėme eurą, labai jaučiasi tas pablogėjimas, ir taksi paslaugų reikia daug mažiau.

– Apie jus labai gražiai atsiliepia jaunimas, o jūs – apie jaunimą. Jie pasipasakoja jums savo problemas, rūpesčius?

– Taip. Su jaunimu nėra buvę konfliktų, kažkaip juos suprantu, nes turiu jauną dukrą. Kartais ir pritrūksta jiems tų pinigėlių, sakau, na, ir kas, kitą kartą atiduosi tuos dešimt centų. Negi mesiu žmogų iš mašinos dėl to, kad jam trūksta centų? Ir paskui atiduoda.

– O arbatpinigių klientai palieka?

– Arbatpinigių klientai palieka retai, gal daugiau tie, kurie grįžta iš užsienio. Bet irgi nesišvaisto, nes žino, kaip sunkiai uždirbami pinigai.

– Jūs – vienintelė moteris, vairuojanti taksi Mažeikiuose?

– Ne, tikriausiai kokios šešios esame. Be manęs, mūsų firmoje yra dar dvi. Viena kolegė, mūsų direktorė, kaip ir aš, dvylika metų dirba, o kita – neseniai, gal kokį pusmetį.

O prieš kokius 5–6 metus Mažeikiuose buvo apie dvidešimt moterų, vairuojančių taksi. Net buvo minčių sukurti atskirą firmą, bet kažkaip išsisklaidė, išsisklaidė po vieną... Moterys nepakelia, sunkus darbas. Tuo labiau, ne visi gali dirbti naktimis.

– Kodėl tuomet moterys kartais pasirenka šį darbą?

– Tiesiog darbų gal nėra. Ir išsituokusios moterys, turinčios vaikučių, kuriuos reikia išvesti į darželį, į mokyklą, renkasi vairuoti taksi, nes darbo grafikas toks laisvas, nėra taip, kad iš ryto išėjai į darbą, ir vieni vaikai liko namuose. Tai ir patraukia.

Lrt.lt
Komentarai: 1
Temos Taksi, Mažeikiai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką