TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Menininkų lizdas: Sergejus Bocullo ir Paulė Bocullaitė – apie teatro persmelktą gyvenimą

Paulė Bocullaitė ir Sergejus Bocullo
Pauliaus Zaborskio/žurnalas „Laima“ nuotr. / Paulė Bocullaitė ir Sergejus Bocullo
Šaltinis: 15min
0
A A

Šitoje menininkų šeimoje nė vienas nėra nepastebėtas. Mama – aktorė Daiva Stubraitė, tėtis – scenografas Sergejus Bocullo, dukros Paulė Bocullaitė ir Berta Bocullaitė – irgi scenografės, nors reiškiasi ir kitose kūrybos sferose. Kiekvienas jų vertina kito savitumą ir leidžia būti savimi.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Daiva jau turi Auksinį scenos kryžių, Paulė jį gavo šį pavasarį – už Vido Bareikio spektaklio „Hamletas“ scenografiją Kauno dramos teatre. Sergejus nesyk apdovanotas – tiek Kryžiaus pirmtaku Teatro sąjungos premija, tiek kaip nusipelnęs Kauno menininkas. Bertos įvertinimai – dar ateity. Su Sergejumi ir Paule, tą savaitgalį iš Vilniaus atvažiavusia į gimtąjį Kauną pasveikinti močiutės su gimtadieniu, susitinkame vienoje iš Laisvės alėjos kavinių. Už lango sekmadieniškai slenka praeiviai, saulėje kaifuoja žvirbliai, o šiapus lango mąslias tėčio pauzes dažnai užpildo dukra. Artistiška, aukšta ir labai liekna – visai kaip mama. Net neįtarsi apie slaptą jos aistrą – žaisti futbolą.

– Sergejau, tikrai atrodo, kad buvote vienas pačių liberaliausių tėvų. Teisybė?

Mūsų šeimoje didelis pasitikėjimas, nekontroliuojame vieni kitų, bet tai nereiškia, kad nesirūpiname.

– Paulė: Absoliučiai. Juk niekada su mama neaiškinote, kaip gyventi. Man patiko, kad tėvai leido pačioms daug ką patirti, o jei norėdavo ko nors pamokyti, tai tik savo pavyzdžiais. Jie pasakodavo savas istorijas be jokios didaktikos, kokių klaidų patys kažkada darė. Mūsų šeimoje apskritai didelis pasitikėjimas, nekontroliuojame vieni kitų, bet tai nereiškia, kad nesirūpiname.

– Sergejus: Didaktika – beprasmiška. Jei vaikai pastebės tave besielgiantį kitaip, nei mokai, visa didaktika akimirksniu sugrius. Pavyzdys – kas kita. O jau kokį pavyko parodyti – tokį. Nuoširdžiai sakau: su mergaitėmis nebuvo jokių problemų. Na, padurnavojo? Tai ir mes tokie buvome! Tokie patys – nei labai teigiami, nei pavyzdingi. Todėl kažin ko ypatingo ir nereikalavome. Juk negali stovėti tarpduryje ir niekur neleisti. Tačiau norisi apsaugoti nuo pavojingų kvailysčių. Sugalvojo mergaitės su draugais šiemet skristi į Braziliją – gerai. Tik mano mamai, jų močiutei, tai buvo galvos skausmas ir krūva išgyvenimų...

Pauliaus Zaborskio/žurnalas „Laima“ nuotr./Paulė Bocullaitė
Pauliaus Zaborskio/žurnalas „Laima“ nuotr./Paulė Bocullaitė

– Paulė: Bet močiutė turi gerų patarimų – ypač jei pasiskundi, kad kas nors nesiseka. Gyvenimiškų. Man ji atrodo be galo išmintinga moteris. Stebėdavau ją, stebėdavau tėvus – turbūt iš jų daug ką išmokau. Vaikystėje nuolat matydavau, kaip tėtis daro scenovaizdžio maketukus, kaip mama grįžta iš teatro tokia visa... dar vaidmeny. Dar antroje klasėje susigalvojau ir su kiemo drauge nuėjau į Antano Martinaičio dailės mokyklą. Pasimokiau, išėjau kitur, vėl pasimokiau, bet paskui labai aiškiai suvokiau, kad man reikia stoti į dailę, – Vilniaus dailės akademijoje baigiau grafikos studijas. Tačiau nutiko taip, kad vis tiek teatras mane pasiėmė.

– Sergejus: Stebėjau, kaip ji augo. Ir mačiau, kad tėra du keliai: literatūra arba dailė, nes ji nuo pat mažens piešė komiksus. Pati sugalvodavo siužetus, kurdavo scenarijus – gaila, kad mažai tų jos darbų išliko. Tai buvo jos gyvenimas. Paulė stebėtinai geba susikoncentruoti – ką sugalvoja, tą padaro, o ir pati viską sprendžia. Įdomu tai, kad jaunesnė sesuo Paulė rodė kelią vyresnei Bertai, kuri labiau blaškėsi: įstojo studijuoti dizaino, paskui metė ir įstojo į scenografiją.

– Paule, o kaip pasisuko, kad užuot įnikusi į grafiką, susidėjote su teatru?

Paulė: Man dažniausiai niekas nepasisuka – ką pasiūlo, tą darau. Man gi viskas įdomu! Ne tik piešti. Jau studijų metais įsitraukiau į teatrą: pirmas darbas buvo sukurti Vido Bareikio spektaklio „Mr. Fluxus“ scenografiją.

„No Theatre“ Mr. FLUXUS arba Šarlatanai, K.Žičkytės nuotr.
K.Žičkytės nuotr./„No Theatre“ spektaklis „Mr. Fluxus“

– O ką jautė tėtis, kai merginos nuėjo jo pėdomis?

– Sergejus: Buvome gana tingūs tėvai, tad visiškai nedarėme įtakos jų sprendimams. Nei labai sielvartavome, nei labai džiaugėmės. Jų pasiekimai, aišku, yra geri, bet tai tik mirksnis, kai kas nors susiklosto gerai. Paskui būna ir bus daug nežinios – kaip ir visų gyvenimuose. Visada viskas nesiklostys puikiai. O turint scenografo specialybę išgyventi nėra lengva. Sunku jaunam, bet senam dar sunkiau. Ir jei kokio nors projekto autoriai sumano taupyti, dažniausiai taupo scenografijai. Nepažįstu nė vieno kolegos, kuris gyventų tik iš savo profesijos, įskaitant ir pačius brangiausiai mokamus. Dauguma turi kitų rimtų pragyvenimo šaltinių, pavyzdžiui, Adomas Jacovskis – nuostabus tapytojas. Visi arba dėsto, arba iliustruoja, arba dirba grafinio dizaino srityje, pats irgi to nevengiu. Džiaugiuosi, kad Paulę domina daugybė sričių, ji gana universali menininkė: ir kinas, ir reklama, ir iliustravimas jai sekasi. Taigi, dėl jos nesielvartauju.

– O dėl jos asmeninių pasirinkimų? Na, tas ar kitas draugas šalia jos – jums irgi ramu?

Sergejus: Pati gi ieško...

Paulė: Nė vieno neatvedė.

– Ir nepakritikavo?

Paulė: Esu gavusi ir kritikos. Labiau iš mamos... Bet apie tai tikrai nedaug šnekamės. Saugome savo autonomiją.

– Ar žiūrėdami vienas į kitą, vertindami vienas kitą matote bruožų, kurie nervina arba juokina?

Kai vaikai jau dideli, stebi juos ir mokaisi. Stengiesi įsiklausyti į jų nuomones. Dabar jos labiau vertina mus nei mes jas.

Sergejus: Dažniausiai pyksti dėl to, ką ir pats turi... Mūsų dukros labai skirtingos, jose juk susimaišę mano ir Daivos bruožai. Paulė pasižymi konkretumu, geba itin susikoncentruoti į tai, ką daro, atsiribodama nuo viso pasaulio ir nuo svetimų įtakų. Berta darbe – girdinti, įsiklausanti, reaguojanti į pasaulį. Kai vaikai jau dideli, stebi juos ir mokaisi. Stengiesi įsiklausyti į jų nuomones. Dabar jos labiau vertina mus nei mes jas.

– Paulė: Pastaruosius keletą metų kartais apima keistas jausmas – pagaunu save besielgiančią kaip mama mano vaikystėje.

– Sergejus: O kiek sykių turbūt sau sakei: „Taip tai jau tikrai nedarysiu.“?

– Paulė: Kai buvau maža, mama labai susinervindavo pamačiusi netvarkingą mūsų kambarį.

Sergejus: Tai dabar gal tu susinervini pamačiusi netvarkingus tėvų kambarius?

Paulė: Mama, pamenu, pamačiusi tą siaubingą netvarką tiesiog daug apie tai šnekėdavo. Tada manydavau, kad užtektų ir vieno sakinio, bet dabar pati taip šneku – lygiai taip pat, kaip mama.

– Geriausia viską išmesti iš spintų ir stalčių nešnekant.

Sergejus: Yra pavojus, kad dar netvarkingiau viskas gali būti sugrūsta atgal.

Pauliaus Zaborskio/žurnalas „Laima“ nuotr./Sergejus Bocullo
Pauliaus Zaborskio/žurnalas „Laima“ nuotr./Sergejus Bocullo

– Paule, koks įspūdis liko iš vaikystės, iš jūsų keturių bendravimo?

– Paulė: Kad mes beveik visada būdavome kartu, nors tėvai juk tikrai daug dirbo. Dažnai būdavome teatre – jie mus nusivesdavo.

– Sergejus: Jos ten beveik užaugo. Debiutavo spektaklyje „Aukso žąsis“, kai Bertai buvo treji su puse, o Paulei – dveji metukai. Vaidino princeses, mama pasiuvo labai gražias sukneles. Paskui jos būtinai išdidžiai išeidavo nusilenkti – kaip svarbiausi personažai. O spektaklyje „Vaikštantis erdvėmis“ mergaitės stebino akrobatikos triukais. Nežinau, kaip dabar, bet anksčiau Paulė puikiai vaikščiojo ant rankų. Pati išmoko ir scenoje atrodė kaip profesionali gimnastė. Berta spektaklyje stulbindavo gebėjimu balansuoti ant didelio medinio kamuolio. Komentarai salėje buvo tokie: „Čia jas iš cirko paėmė.“

Paulė: Dabar irgi galėčiau ant rankų pavaikščioti – nepamiršau.

– Paule, ką pasakytumėte, kur dabar yra jūsų namai?

Paulė: Turbūt Vilniuje, bet Kaunas liko mielas. Abi su Berta Vilniuje gyvename šalia. Esame artimos, daug šnekamės apie savo gyvenimus ir darbus, nes žinome, kad kita bus nuoširdi ir tiesiai, gal net skaudžiai pasakys, kas nepatinka, patars. Man tai labai svarbu. Būna, kad nesutinkame viena su kita, apsipykstame, bet galiausiai tai išeina į naudą...

– Sergejus: Vilnius – galimybių miestas, į kurį suvažiavę daryti karjeros žmonės stumdosi alkūnėmis. Dirbti ten sunkiau, ten – „alkūnių atmosfera“. Čia, Kaune, yra mažiau dėl ko draskytis.

– Paulė: Man atrodo, kad iš viso nėra tokio Vilniaus ar Kauno. Kas tas atstumas? Visais atžvilgiais...

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paulė Bocullaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Paulė Bocullaitė Auksinių scenos kryžių įteikimo ceremonijoje

– Feisbuke mačiau Paulės nuotrauką prieš pat „Hamleto“ premjerą: ji miegojo susirietusi ant dviejų kėdžių, o jau išsekimas veide...

Paulė: Paskutines savaites prieš premjerą visai negaili savęs. Taip įsijauti į spektaklį, kad teatre pradedi gyventi, grįžti tik šiek tiek numigti. Vidas, režisierius, beveik nemiegodavo, stebėdavausi, kaip jis išlaikydavo blaivią galvą. Ta įtampa be galo išsunkia, stresas auga, auga ir auga iki pat premjeros. O ji taip greitai praeina, viskas taip greitai pasibaigia, tas lūžis, kai vėl turi grįžti į kasdienybę, taip supurto, kad...

Sergejus: ...nebežinai, kur dingti. Viskas labai panašiai ir man. Tik tiek, kad patirtis suteikia galimybę paskirstyti jėgas – kaip sporte. O stresuoji kiekvieną kartą. Sutinku su scenografu Mariumi Jacovskiu, kuris sakė, kad pradėdamas darbą jis jaučia egzistencinį siaubą. Ir aš jaučiu: staiga išpiltas šalto prakaito suprantu, kad nieko nemoku ir nieko nežinau. Ir tik po to prasideda kūrybos procesas. Jį baigdamas vėl jauti begalinį stresą, nes režisieriaus sumanymas gali pasikeisti paskutinę minutę, o tu privalai reaguoti. Be to, juk dirbi su materija. Tau sako: „Pastumk šitą sieną kokį pusmetrį.“ O tą sieną per vieną naktį reikia visiškai išardyti ir vėl pritvirtinti.

– Ir scenos darbininkai jums išreiškia savo nuomonę tuo klausimu, ar ne?

Sergejus: Ir tokia kalba, kurios viešai negalėčiau cituoti... Bet imi ir darai. Potvyniai ir atoslūgiai – toks juk gyvenimas.

– Gyvenimas kartais būna keistas ir nenuspėjamas: prieš porą metų sunkia liga – polineuropatija susirgo jūsų žmona ir mama Daiva Stubraitė. Tai daug ką keičia šeimos gyvenime, kai artimas žmogus sunkiai juda, jam sudėtinga rankose išlaikyti puodelį ar atsiliepti telefonu, nekalbant apie visa kita...

– Sergejus: Džiaugiamės, kad jos sveikata po truputį gerėja, nes tai, kas buvo rudenį, – katastrofa... Liga sparčiai progresavo. Visokiais būdais stengėmės pramušti Vyriausybės sprendimą dėl vaistų kompensavimo tokia liga sergantiems žmonėms. Ir tai pavyko padaryti, nors pirmąsias dozes pirkome iš draugų ir gerų žmonių suaukotų pinigų. Viena vaisto dozė kainuoja 6 tūkstančius eurų, o jų reikia kas du mėnesius. Ir – visą gyvenimą. Pavyko sustabdyti ligą ir jau yra mažulyčių gerų pokyčių. Pasikeitė labai daug kas – anksčiau galėjau sau leisti išvažiuoti dirbti į užsienį, o dabar negaliu ilgiau palikti Daivos. Kol kas. Kartais gaila atsisakyti puikių pasiūlymų Norvegijoje ar Švedijoje, bet šiuo metu manęs labiau reikia namie.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką