Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 19d. 13:22

Mergina iš vaikų namų: „Dievas atėmė tėvus, bet apdovanojo talentais“

Emilija Pukevičiūtė
Asmeninio archyvo nuotr. / Emilija Pukevičiūtė

Šiauliuose gyvenanti 19-metė Emilija Pukevičiūtė dirba prancūziškai kalbančia vadybininke, keliauja po pasaulį, turi užburiantį balsą ir kuria dainas. Mergina neseniai surengė nedidelį savo koncertą, kuriame rinko aukas vaikų globos namams. Sėkmės galėtum net pavydėti, tačiau už laimingo gyvenimo šydo slepiasi skaudi tėvų palikto vaiko istorija.

„Iš pradžių vaikų globos namų mažyliai nedrąsiai žvelgė į dovanas. Sakau jiems – nebijokite, esu viena iš jūsų. Tuomet ėmė dalintis knygutes, drabužius, žaislus. Klegėjo vis garsiau. Vienas jų paklausė, ar atvažiuosiu kitą kartą, ar padėsiu jam nuspalvinti vienaragį“, – po vizito vaikų globos namuose pasakoja E.Pukevičiūtė.

Vaikas nori, kad juo tikėtų

Mergina, augusi Linkuvoje su globėjais, pirmąjį labdaros koncertą Pakruojo kultūros centre suorganizavo praėjusį sausį. Laikas prieš pat rinkimus nebuvo palankus – žmonės kalbėjo, kad tai kažkam naudinga. Pikti liežuviai žarstė abejones ir dėl surinktų pinigų – gal neatiduos vaikams?

Nuotaika subjuro, bet apkalboms nepasidavė. „Šiaip ar taip žmonės visada šnekės. O aš žinau, kad esu sąžininga“, – tuomet sau tarė mergina.

Žiūrovų tikėjosi daugiau, bet džiaugėsi salėje matydama ir 30-40 veidų. Į aukų dėžutę žmonės sumetė 130 eurų. Šiaulietė nupirko ne tik knygelių, flomasterių, lipdukų, bet ir kojinių, higienos reikmenų.

Kiekvienas vaikas trokšta jausti, kad jis yra kažkam reikalingas, juo kažkas rūpinasi, apgina ir svarbiausia – tiki juo.

„Mano dėžutė dovanų tarsi ištirpo tarp gausybės daiktų, kuriuos atsiuntė klubas „Alatėja“. Tai Čikagoje įsikūręs moterų klubas“, – sako mergina.

Lauktuves dalyti pirmiausia pradėjo savo krašto vaikams. Ji žengė į Linkuvos SPC padalinį samariečių vaikų globos namus „Naminukas“. Kitą dieną aplankė Pamūšio parapijinius vaikų globos namus.

Iš patirties žino – vaikams ne dovanos labiausiai rūpi, o pats svečias ir jo dėmesys. Jai gaila, kad vis mažiau žmonių ryžtasi užsukti į valdiškus vaikų namus.

Asmeninio archyvo nuotr./Emilija Pukevičiūtė
Asmeninio archyvo nuotr./Emilija Pukevičiūtė

„Galima keisti vaikų namų struktūrą, sudaryti šeimyną, tačiau tai vis tiek nebus tikri namai. Vaikų namuose niekada nebus gerai. Prižiūrėtojas niekada neatstos tikros šeimos. Nei aš, nei samdyti darbuotojai negalime savęs padalinti visiems vaikams, – su liūdesiu kalba mergina, – kiekvienas vaikas trokšta jausti, kad jis yra kažkam reikalingas, juo kažkas rūpinasi, apgina ir svarbiausia – tiki juo.“

Su etikete: „Iš vaikų namų“

E.Pukevičiūtė iki 3,5 metų gyveno tuometiniuose Rozalimo vaikų globos namuose, Pakruojo rajone. Sunku patikėti, bet iki šiol ji prisimena vieną naktinę auklę, kurios laukdavo visa grupė.

Vakarais su vaikais moteris šokdavo, dainuodavo. Mokydavo brolius ir seseris niekada nesiskirti – mokyti vieni kitus, kartu žaisti.

Su savo broliais E.Pukevičiūtė ir neišsiskyrė. Globėjai netrukus į savo namus Linkuvoje juos paėmė visus tris.

„Žinau tik tiek, kad mama mūsų susilaukė labai jauna, dabar gyvena Švedijoje, o apie tėvą visai nieko negirdėjau. Tėvais vadinu savo globėjus“, – pasakoja E.Pukevičiūtė.

Mergina neslepia, kad ir su globėjais dabar ryšys nutrūko: „Vis per mano menišką, nepraktišką požiūrį į gyvenimą... Jau prieš dvyliktą klasę susikroviau daiktus ir išėjau į išsinuomotą kambarį pas buvusią matematikos mokytoją.“

Vienas globėjų paimtas berniukas jai jau buvo kaip sūnus. Vis kartodavo: „Mama, mama, žiūrėk“.

Staiga visas laikas ėmė priklausyti pačiai merginai. Jau buvo įpratusi pirmiausia save padalinti kitiems. Nebereikia prižiūrėti mažesnių vaikų, ruošti su jais pamokų, žaisti, tvarkytis.

Vienas globėjų paimtas berniukas jai jau buvo kaip sūnus. Vis kartodavo: „Mama, mama, žiūrėk“. Skirtis buvo skaudu – tarsi būtų palikusi savo pačios vaiką.

Kartais net nejauku būdavo – tai ką dabar veikti? Tuomet ir gimė patys prasmingiausi eilėraščiai.

Merginai nuo mažens liejosi eilės, išgyvenimai nuguldavo dienoraščiuose. Popieriaus lapai buvo geriausi draugai. Ir ašaras sugerdavo. Mokykloje niekas nenorėjo bendrauti. Koks čia vaikas be tėvų? Tokie mokiniai likdavo šešėlyje tarsi su etikete ant kaktos: „iš vaikų namų“.

Berniukai nuo klasiokės skaudžiausius niuksus gaudavo už patyčias, kad šeimoje ji priglausta tik dėl pašalpų. E.Pukevičiūtė visada tikėjo globėjų meile ir apie jokius pinigus nežinojo ir negalvojo.

Angelo balsas pavergė Linkuvą

Mergaitę Emiliją Linkuvoje visi žinojo jau nuo antros klasės. „Čia ta, kur bažnyčioje gieda“, – sakydavo žmonės. Ją mylėjo už angelišką balsą, kuris kiekvieną sekmadienį mišiose skambėdavo ištisus dešimt metų.

„Kai pradėjau lankyti bažnyčios chorą, dainuodavau nedrąsiai. Per vienas mišias užgiedojau visa savo esybe ir net pati nustebau, kaip gražiai nuskambėjo. Viduje kažkas atsivėrė. Žmonės mane girdavo net tada, kai mišių pabaigoje balsas užkimdavo. Visi norėdavo būtent Emilijos dainavimo“, – džiugiai prisimena mergina.

Bažnyčioje su vargonininko pagalba išmoko prakalbinti vargonus, gitarą prisijaukino pati. Vietiniai kviesdavosi jaunąją dainininkę ir į gimtadienius, krikštynas, laidotuves.

Užtenka stogo, draugo ir katino

E.Pukevičiūtė dar visai jaunutė suprato, kad viską turi daryti pati. Nebeleido gyvenimui jos gniuždyti. Dvyliktą klasę baigė kaip lyderė, klasės vienytoja, įvairių konkursų nugalėtoja, mokyklos renginių organizatorė, vedėja, spektaklių režisierė.

„Turiu nežmoniškai daug stiprybės, tačiau būna ir silpnų akimirkų, kai norėtųsi prie kažko prisiglausti ar tiesiog turėti, kur grįžti per Kalėdas. Dievas atėmė iš manęs kai ką labai svarbaus – tėvus, tačiau suteikė daug talentų. Turiu juos išnaudoti ir dalintis su kitais. Nes kitaip – atrodys, kad visai nieko neturiu“, – sako pašnekovė.

Su mergina bendraudami žmonės atsigauna, pasikrauna optimizmo. Kaip ji sako, nuo mažens įprato pirmiausia pasirūpinti kitų laime. O kai pačiai dėl kažko neramu, ima gitarą ir eina į pėsčiųjų bulvarą padainuoti. Šypsenos, komplimentai paglosto širdį. Nieko neprašo, gitaros dėklą slepia po suolu, bet vis tiek grįžta su sauja pinigų.

Asmeninio archyvo nuotr./Emilija Pukevičiūtė
Asmeninio archyvo nuotr./Emilija Pukevičiūtė

„Gyvenime man daug nereikia. Niekada nepatyriau, kas yra vakarėliai, nerūpestingos šėlionės. Bet aš jų ir nenoriu. Kiti svajoja apie naują automobilį, prašmatnų didelį namą, o man tereikia, kad po dešimt, dvidešimt metų aš vis dar būčiau laiminga. Man užtenka stogo virš galvos, draugo ir katino. Esu laiminga ir vieno kambario bute“, – mintimis dalijasi mergina.

Sėkmę pritraukė meilė Prancūzijai

Tarsi už šį kuklumą gyvenimas pats apipila E.Pukevičiūtę dovanomis. Atstovai iš įmonės, kurioje dabar dirba pardavimų vadybininke, jos ieškojo bent keturis kartus. Tik auklės ir pardavėjos-konsultantės darbo patirties turinti mergina nedrįso žengti į nežinomą vadybininkų pasaulį. Juolab, kad darbas turėjo vykti profesionalia prancūzų kalba.

Galiausiai ji sutiko ateiti į atrankas ir savo pačios nuostabai užėmė atsakingas pareigas biokuru prekiaujančioje įmonėje. Jau beveik metus ji kasdien kalbasi su klientais prancūziškai, keliauja į parodas užsienio šalyse.

Vasaromis, po dešimtos ir vienuoliktos klasių, skrido į pietų Prancūziją dirbti aukle. Kalba išlavėjo tiek, kad ėmė rašyti eiles, dainuoti prancūziškai.

Dabar ir pati patikėjo, kad jos prancūzų kalba labai švari – kartais prancūzai netiki, kad ji yra lietuvė.

„Tiek Paryžiuje gyvai, tiek biure telefonu su klientais dienų dienas galėčiau bendrauti prancūziškai. Ši šalis, kalba, kultūra mane pakerėjo. Tai pagrindinė priežastis, kodėl taip myliu savo darbą“, – pasakoja E.Pukevičiūtė.

Prancūziškai ji mokėsi jau mokykloje, Linkuvoje. Sustingusi už klasės durų klausydavosi šios kalbos skambesio. Nesuprasdavo nei žodžio, bet negalėdavo atsiplėšti.

Paskui pateko pas mokytoją, bet įprasta programa nesitenkino, papildomai krimto prancūzų žodžius, gramatiką net ir neraginama.

Atviram žmogui atsiveria pasaulis

E.Pukevičiūtei kelionės krenta lyg iš dangaus. Už pasiekimus mokykloje ji jau buvo Japonijoje.

Nuvyko ir į Ameriką. Dainuojančios merginos video pamatė Amerikoje gyvenančių Lietuvos išeivių moterų klubo „Alatėja“ narė Audronė Sidaugienė. Didžiulius labdaros renginius organizuojanti moteris pasikvietė muzikuojančią merginą padainuoti koncerte Čikagoje.

Pažintis su A. Sidaugienė ir padrąsino koncertuoti Lietuvoje ir skatinti žmones aukoti vaikams. Beje, ir ji pati prisimena, kaip pradinėse klasėse iš šio klubo gaudavo tokių lėlių ir kitų žaislų, kokių niekas Linkuvoje neturėjo. Ir jie tuomet galėjo pasijausti ypatingais, kažkam už tūkstančių kilometrų rūpinčiais vaikais. Daugiau kaip po dešimtmečio atėjusi gyva padėka įkvėpė ir pačios „Alatėjos“ narę toliau stengtis vaikų labui.

Mergina planuoja ir daugiau savo koncertų, kad galėtų paremti ne tik vaikų globos namus, bet ir berniuką, sergantį reta liga. Artimiausi koncertai – Linkuvoje ir Šiauliuose.

Asmeninio archyvo nuotr./Emilija Pukevičiūtė
Asmeninio archyvo nuotr./Emilija Pukevičiūtė

Jau mokykloje E.Pukevičiūtė būdavo vaikus ir jaunimą išlaisvinančių filmų naktų „Su šypsena“ iniciatorė. Tiek vietiniai, tiek iš kitų mokyklų atvažiavę vaikai ne tik pramogaudavo, bet ir artimai kalbėdavosi apie patyčias, savo jausmus, buvimą savimi. Vaikai išvažiuodavo su šypsena ir kitąmet grįždavo su didesniu būriu.

„Aš esu iš vaikų namų ir to niekaip nepakeisiu“, – prisimena žodžius E.Pukevičiūtė, kuriais pradėdavo savo istoriją pasakoti mokykloje ir padėdavo atsiverto kitiems jaunuoliams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:41
01:21
06:02

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką