Dabar populiaru
Publikuota: 2018 sausio 1d. 19:00

Menininkas J.Nariūnas: „Jei nieko neveiki, tavo angelai iš nuobodulio šaškėmis žaidžia“

Jonas Nariūnas Interviu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Jonas Nariūnas

„Kai manęs klausia, kiek laiko užtruko sukurti žiedą, atsakau – 70 metų. Aš negaliu nė minutės išbraukti iš savo gyvenimo – viskas turi priežastį ir pasekmę, viskas susiję. Jei išbrauksiu, tada ne į tą pusę nusipirksiu bilietą, įlipsiu ne į tą autobusą, taigi nebus to žiedo. Tam, kad jį sukurčiau būtent tokį, o ne kitokį, man ir prireikė visų tų septynių dešimtmečių“, – sako menininkas Jonas Nariūnas.

Kauniečiui J.Nariūnui šie metai ypatingi – kūrėjas švenčia 70 metų jubiliejų. Aukščiausios kategorijos juvelyras dailininkas per tuos dešimtmečius į gyvenimą išleido pulką savo mokinių, kai kurie jų tapo talentingais kūrėjais.

Kurdamas juvelyrinius dirbinius vyras mokytojavo Kauno Eigulių vidurinėje mokykloje, Moksleivių techninės kūrybos centre. Nemažai J.Nariūno darbų priklauso privatiems asmenims tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Tačiau ypatingas šio juvelyro kūrybos aspektas, mano manymu, – ne įspūdingi ir tik tam žmogui „dirbantys“ žiedai, kiti papuošalai (apie juos vėliau), o paveikslai iš metalo. Tam yra ir terminas – metalo plastika. Taip, Jonui pavyko suvaldyti metalą, nors šio žodžio jis nemėgsta. Kūrybos procesas aprašomas techniškai sausai: įvairių metalų lydinių lakštai apdirbami kalinėjant, virinant, graviruojant, chemiškai paveikiant ir t. t. Reljefas plastiškas, iš plokštumos pereinantis į trimatę erdvę.

Ne vieną parodą Lietuvoje bei užsienyje surengęs juvelyras dailininkas pakvietė savo darbais pasigrožėti ir šįmet, minėdamas jubiliejinius metus.

Ne tik juvelyras, bet ir reiki meistras

Esmė – gyventi čia ir dabar, o per tą norėjimą matyti ateitį – kas toliau, gal ten geriau, – mes nematome ir nevertiname to, ką turime dabar.

Kuo ypatingi J.Nariūno kūriniai? Jie tokie daugiasluoksniai, apie tikėjimą, amžinybę, žmogaus egzistenciją ir gyvenimo prasmės paieškas kalbantys simboliais, kad juos jau nori įsigyti kelios modernios Kauno bažnyčios.

Darbai tiesiog persunkti gilios minties, jie skleidžia ypatingą energiją. Legendomis, perduodamomis iš lūpų į lūpas, virsta tikri nutikimai, kai Jono darbų važiuoja pasižiūrėti žmonės grupelėmis – nusiraminti, pasisemti jėgų, atrasti atsakymus į klausimus.

Jonas – puikus pasakotojas ir, žinoma, mokytojas. Ši jo savybė prasimuša ir kai vaikštome po Kauno pedagogų kvalifikacijos centrą, kur sukabinti J.Nariūno metalo plastikos darbai. Paroda simbolišku pavadinimu – „Laikas“ (paroda jau baigėsi. – red.).

Pasuki paveikslą – viena prasmė, apšvietimas kitoks – atsiveria dar vienas sluoksnis. Metale iškaltos tiesos suskamba naujai, kitaip. Štai Jonas užsimena, kad jam prireikė savaitės, kad sugalvotų, kaip pavaizduoti Dievą – taip atsirado paveiksle... rankos pirštai, tačiau ne penki, o šeši. Jonas pavaizdavo Dievą jo nevaizduodamas, parodydamas tik pirštus.

Prisilietimą. Apkabinimą. Kvietimą. Palaikymą.

Žinoma, čia tik mano interpretacijos. Gal kūrėjo sumanymas buvo kitoks? Koks jo paties santykis su Dievu? Kas yra gyvenimo prasmė? Ar yra amžinybė?

Tokius klausimus pažeriu juvelyrui, kuris dar yra ir reiki meistras-mokytojas. Ir, žinoma, įdomus pašnekovas, žvelgiantis į tave skvarbiomis gyvybingomis akimis. Skenuojantis ir paleidžiantis sakinį taip, kad taikliai į tave įsminga, tačiau palieka ir erdvės skęsti minčiai – tavo paties.

Vaikštome ir kalbamės tarp jo paveikslų.

„Kai Dievo nėra, pradeda dominuoti protas“

„Dievą esu pavaizdavęs du kartus. Pirmąkart, prieš 30 metų, jis tada buvo šviesa. O štai jau dabar vargau su Dievo pavaizdavimu. Visą savaitę sukau galvą, kaip jį parodyti, – niekaip nedrįsau! Jaučiau, kad turi mano darbe jis būti, o kaip – neaišku.

Kur jis turi būti – kampe? Visus stebėti? Paskui kilo mintis, kad Dievas tai yra rankų pirštai, o jo dieviškumą rodo ne penki pirštai, o šeši. Bet ir to man nepakako. Kai jau žinojau, kad Dievas yra šešiapirštė būtybė, pažvelgiau dar giliau – o jo nagai nukarpyti ar ne? Štai ką reiškia pavaizduoti Dievą – tai vidinė pagarba jam.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jonas Nariūnas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jonas Nariūnas

O mano santykis su juo... Aš niekaip nesuprantu, kaip galiu ko nors prašyti Dievo?! Ar aš vertas viso to? Juk Dievas dovanojo man gyvybę, gyvenimą ir nori, kad aš tuščiai jo neleisčiau. Todėl su Dievu aš niekada nerandu kompromiso“, – prisipažįsta J.Nariūnas.

– Bet juk jis žmogiškas – štai ir jūs pavaizdavote pirštus.

– Jei žvelgtume į visą dailę, įvaizdžių yra visur. Jie reikalingi tam, kad nukreiptų mintį. O Dievas... Jis sukelia minčių. Net jei tai yra pirštai: kiek jų, kokios formos nagai, o panagėse gal žemių yra, nes neseniai dirbo? Pagaliau tikrai – ar Dievas dirbo žemę?

Liga yra stulbinantis įrodymas, kad Dievas mus myli, kad jis mūsų nepamiršo. Liga – tai ženklas.

Taip, Dievas yra įvaizdis, proto apgavystė. Nes kai Dievo nėra, pradeda dominuoti protas. O iki kokių kataklizmų gali nuvesti vadovavimasis vien tik juo, bijau ir spėlioti.

Dievu vadinu informacinį lauką, jis yra, niekur nuo jo nepabėgsi. Kaip veikia protas ir siela, paprasta įsitikinti. Paimkite užrašų knygutę. Vienoje pusėje surašykite, ką kitą savaitę nuveiksite – neprotaukite, tiesiog intuityviai išdėstykite. O kitame puslapyje surašykite viską jau pasvėrę logiškai. Po mėnesio pamatysite įdomių dalykų, koks tas mūsų protelis...

– ...varganas?

– Taip, labai. O intuicija visur pirmauja ir yra teisingiausia! Ypač tai pasiteisina moterims. Juk šimtus kartų žmonės atidavė skrydžio bilietus ir taip išsigelbėjo nuo katastrofos. Arba nusprendė lipti į kitą autobusą, arba važiuoti kitu keliu į darbą. Kai klausome intuicijos, viskas klojasi kitaip.

Kas tas protelis... Štai manasis – kabinasi iš paskutiniųjų, vis dar nori įrodyti, koks jis yra reikšmingas. Bet kur jam ten. (šypsosi)

– Kalbate apie Dievą, sielą, informacijos lauką, o kauniečiai jus vadina šamanu, raganiumi, burtininku. Ar žinote tai?

– Bioenergetika man artima. Esu reiki meistras-mokytojas, galiu gydyti rankomis – bet pasekmes, ne priežastis. O aš norėjau toliau ir giliau. Liga yra stulbinantis įrodymas, kad Dievas mus myli, kad jis mūsų nepamiršo. Liga – tai ženklas. Juk kada daugiau pasaulio matysi – ar važiuodamas automobiliu, ar vaikščiodamas po parką? Liga mus ir pristabdo, kad tai pamatytume.

Mes ir su Jonu stabtelime prie jo darbo. Jis aiškina, tarsi tęsdamas temą apie esminius dalykus: „Čia raudonas taškas. Jei prieisite arčiau, pamatysite visus savo veidus, kokius tik turite. Kas svarbiausia? Gyvenimas, jis yra pirmame plane, bet mūsų protas vis nerimsta ir kutena: o kas ten toliau, giliau, kas ten bus?

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono Nariūno darbai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono Nariūno darbai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono Nariūno darbai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono Nariūno darbai

Esmė – gyventi čia ir dabar, o per tą norėjimą matyti ateitį – kas toliau, gal ten geriau, – mes nematome ir nevertiname to, ką turime dabar. Protas nori būti viršesnis, viskam vadovauti. O iš tikrųjų čia ir dabar vyksta gyvenimas. Ir nereikia gilintis per daug, nes iš arti nieko nesimato, o praregi, kai atsitrauki – kaip ir nuo paveikslo dabar.

Noriu paklausti žmogaus – o kas tau trukdo gyventi? Jei gyventum, kaip Dievas davė, kaip gamta diktuoja, kaip meilė veda, nebūtų jokio trukdymo. Meilė sustabdo laiką. Turime leisti jai ateiti – meilei be jokių sąlygų“, – tvirtina menininkas.

Įtikina žmones mesti rūkyti ir gerti

– Metalas siejamas su šalčiu, kietumu, tačiau jūsų kūriniuose jis minkštas, kitomis spalvomis ir prasmėmis vis kitu kampu pasukus ir apšvietus suskamba. Kaip tą metalą prakalbinate, kaip jį sušildote?

Kaip įkalbinti mesti žmogų rūkyti? Taigi aš tą rūkalių noriu prikalbinti kopti į kalnus! Apie rūkymą visai net nekalbu!

– Kiekvienas mes gimstame su ydomis ir silpnybėmis. Aš nenorėjau būti silpnas, todėl pradėjau ieškoti kelių, kas mane pastiprintų. Taip suradau medžiagą, kuri yra kietesnė už mane, – metalą.

Dar pacanas bėgiodamas plaktuku daužiau palivotus puodus. Aš myliu metalą. Tie, kurie yra virsme, tie kurie yra silpni, ateina pas mane, kad nugalėtų medžiagą, stipresnę už juos.

– Metalo tvirtumas jums suteikė stiprybės – teisingai supratau?

– Dar daugiau – aš netgi atradau laimės formulę: laimė tai yra pergalės jausmas. Jei nežinotum, kas yra diena, naktis tau būtų idealiausia terpė egzistuoti.

– Kada pajutote, kad galite suvaldyti kietesnį už save?

– Ne, aš nieko nesuvaldžiau, esu tik liudininkas. Nėra čia nei pradžios, nei galo, esu nuolatiniame vyksme, procese.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono Nariūno darbai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono Nariūno darbai

– Vadinasi, jūs laimingas jaučiatės visada?

– Taip. Dabar visus šokiruoju įtikinėdamas, kad ir pensininkas yra „rojinė“ būsena, t. y. kiekvienas amžiaus tarpsnis yra rojus. Kiekvienas! Ir jei kas manęs paklaustų, kiek laiko dariau šitą žiedą, atsakyčiau: „70 metų.“ Aš negaliu nė minutės išbraukti iš savo gyvenimo. Nes jeigu tik išbrauksiu, tai ne į tą pusę nusipirksiu bilietą, įlipsiu ne į tą autobusą, taigi nebus to žiedo. Tam, kad jį sukurčiau būtent tokį, o ne kitokį, man ir prireikė visų tų septynių dešimtmečių.

Laimingumas – tai nuolatinis buvimas procese. Laimės būna tiek, kad norisi dalytis. Pavyzdžiui, įtikinu žmones mesti rūkyti, gerti ar liautis vartojus narkotikus.

Kaip įkalbinti mesti žmogų rūkyti? Taigi aš tą rūkalių noriu prikalbinti kopti į kalnus! Apie rūkymą visai net nekalbu! Pagalvokite – į kalnus!!! Taigi – kaip jis ten tame 3 kilometrų aukštyje tada rūkys? Taigi rūkalius pats turi pasiekti tą lygmenį.

– Kokį – pamatyti geresnio ir gražesnio gyvenimo perspektyvą ir suprasti, kad pojūtis kalnuose geriau nei sutraukti cigaretę?

– Ne visai, čia protas išvis neturi dalyvauti. Štai mano visas gyvenimas laimingas yra štai kodėl. Kai dar dirbau dailės mokykloje, ruošiau juvelyrus, nusprendžiau štai tokiu keliu pasukti – sakau, eisiu į vidurinę mokyklą, būsiu technologijų mokytoju ir nuo penktos klasės – taigi penkerius metus – aš galėsiu dalyvauti vaiko gyvenime. Štai kas yra svarbu!

Vieną nukreipiu į dailės būrelį, kitą – į žvejų ir taip toliau. O paskui matau – keturi iš jų baigė aukštuosius dailės mokslus Taline.

– Kuo jūs patraukdavote tuos mokinius?

– Aš niekad nekalbėjau apie dailę! Mano kabinete stovėjo krepšinio stovas Sabonio ūgio, pakabintas taikinys strėlytėms mėtyti. Nenori vaikas dirbti? Štai tegu pamėto, pažaidžia.

Jei nenorėdavo vaikai nieko daryti, eidavome į miškelį, pasidarydavom lankus ir žaisdavom „čingačgukus“. Paskui vis tiek vienam iš dešimties kažkas „pramušdavo“. Nereikia iš vaikų atimti vaikystės. Turi vaiką sudominti taip, kad jis pats norėtų siekti.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono Nariūno darbai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jono Nariūno darbai

„Milijonieriai nekuria jokio progreso“

– Vaikai, žinoma, jausdavosi laimingi.

– Aš irgi! Noriu pasakyti štai ką – laimingumas yra nuolatinis gyvenimo džiaugsmo ieškojimas. Laimė – tai būti savimi, bet tai, reikia pripažinti, kartais pareina į egoizmo formą. Tu esi laimingas, o kiti aplinkui pavydės, bambės, bus nelaimingi.

Vykdamas į kokią Europos šalį niekada neimdavau fotoaparato – važiuodavau ir piešdavau, lavindavau ranką. Tų eskizų – gal kokios keturios krūvos nuo grindų. Jei žmogus sugeba mintį realizuoti iki pirštų galų – liesti stygą, molį, metalą, rašyti, tai yra laimingas žmogus.

– Aišku, nebūtinai ta laimės išraiška turi fontanais trykšti.

– Taip, nes laimė yra ir naktis, ir diena. Laimingas žmogus nebūtinai turi skleisti džiaugsmą. Jei pabandysi protui įteigti džiaugsmą, šis tuoj pat įjungs nerimą. Kaip keista bebūtų, bet džiaugsmas turi savo išvirkščią pusę. Pavyzdžiui, jei turi rūpesčių, kažką darai ir viliesi, kad bus geriau. O atėjo gėris, ir žinai, kad jisai baigsis – tokie jau dėsniai.

Nieko neveikti – pati blogiausia būsena. Angelams nuolat reikia pateikti idėjų, jie turi būti visados užsiėmę.

Taigi išvada būtų tokia: jeigu tau gerai, skambink kreditoriui, skambink priešui ir atsiprašyk. Žodžiu, daryk tai tada, kuomet tau gerai, o ne kai bėgi atsukęs nugarą.

Laimės sąvoką mes įvardijame tik tam, kad atpažintume vienas kitą, o iš tiesų tai ne būsena.

Esu sukūręs tokią filosofiją: jei tu sėdi labai tyliai, taip tyliai, kad net to sėdėjimo nesigirdi, tai girdi už nugaros šiurenimą – tai ne kas kita, o tavo angelai šaškėmis žaidžia. Nieko neveikti – pati blogiausia būsena. Angelams nuolat reikia pateikti idėjų, jie turi būti visados užsiėmę: tvarkyti tavo troleibusų liniją, gerinti orą, valtį užlopyti. Jie turi būti įdarbinti. O jeigu tu nieko neveiki, tavo angelams nieko nelieka, kaip iš nuobodulio šaškes stumdyti.

– Tokiu atveju tinginių angelai jau yra daugkartiniai šaškių čempionai.

– Nėra tokio sąvokos kaip tinginystė – yra silpnumas.

– Betgi kitų žmonių gyvenimas pastatytas ant to silpnumo. Nemažai yra pavyzdžių, kai pažangius daiktus ar teorijas sukūrė būtent tie, kurie nenorėjo dirbti. Dabar gali „tingėti“, gyventi turtuolio gyvenimą.

– Bet jis nebus amžinas. Milijonieriaus dinamika paprastai tokia: pirmiausia atsiranda konfliktas su sąžine, nes lipi kitiems per galvas, paskui įsistatai geležines duris, patupdai sargų šunį, nes atsiranda nerimas, o rezultatas – minia tau pavydinčių ir svajojančių apie tavo galą.

Jei sumušei kitą, kažką nugvelbei iš parduotuvės – niekur tos ramybės nerasi – nei Egipte, nei Izraely.

Milijonieriai nekuria jokio progreso, o artina pasaulio pabaigą. Koks progresas nusipirkti brangiausią puodelį, be kurio puikiausiai galima gyventi? Ką daryti, kad pasaulio pabaigos nebūtų? Gyventi amžinai! O gyventi amžinai yra ne kas kita, kaip sugebėjimas gyventi šia diena. Juk ką bedarytume, laiko trukmės nepakeisime, bet galime pakeisti vieną dalyką – savo gyvenimo kokybę. Tada ir mirties, ir pasaulio pabaigos sąvokos yra trečiaeiliai dalykai.

Receptas, kaip pasiekti vidinę ramybę

– Kalbama, kad jūsų kuriami žiedai, ypač jaunavedžiams, nėra tik metalo kūriniai su simboliais ir brangakmeniais. Jie papildo žmogaus charakterį, padeda atsiskleisti talentams, pastiprina jo gyvenimo misiją. Kaip „užkalbate“ tuos žiedus?

– Kai priimu užsakymą – ar paveikslo, ar žiedo, – aš labai įdėmiai stebiu žmogaus veidą ir klausau, kaip jis taria A raidę. Žiūriu, ar jis nori pasipuikuoti, ar yra virsme, ar ilgisi gyvenimo džiaugsmo, o gal mato manyje išgelbėtoją. Todėl gal iš dešimties tokių norėtojų aš tik dviem apsiimu kurti.

– O atstumtiesiems nepasakote priežasties, kodėl atsisakote?

– Maža kas – lietus lyja, laiko nėra. (šypsosi) Štai buvo pora. Vyras užsakė vestuvinus žiedus. Pajutau iš to vyro stulbinančią pagarbą tai moteriai. Iš pradžių labai purčiausi ir labai nenorėjau kurti, nes nieko nežinojau apie tą moterį. O kai susipažinau, užčiuopiau jos esmę, tada pajutau, kad noriu sukurti tuos žiedus.

Aš jau gal dvidešimt metų nedarau to, ko nenoriu. Ypač, jei moteris atsitempia vyrą. Aš žiūriu į kiekvieną atskirai, paskui vertinu, kokia poros dinamika, ryšys, ar jis suvokia, kad tai ji čia lyderė, ir pan. Ir tik tada imuosi kurti žiedus, kurie kiekvienam sujudintų ir pastiprintų tai, ko jam reikia. Žiedas turi „dirbti“.

Man svarbus grįžtamasis ryšys. Juk aš atsakau už tai, ką sukuriu! Ir jeigu jaunavedžiams sakau, kad žiedų garantija bus tokiam ir tokiam laikui, tai taip ir bus.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jonas Nariūnas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jonas Nariūnas

– Čia jau kažkokia magija. O kaip tą garantiją pratęsti?

– Štai atsiranda šeimoje vaikų, pridedama kokia raidė ar akmuo. Žiedas – ne papuošalas. Tai talismanas kokioms keturioms penkioms kartoms. Tai labai intymus dienoraštis, rankraštis. Jį tik žinantieji galės perskaityti po kokių 200 metų, žinoma, jei žiedas bus perduodamas iš kartos į kartą.

Todėl ir ta simbolika mano darbuose svarbi, ji man leidžia išplėsti galimybių ratą. Jeigu paveiksle moterį pavaizduosiu pateikdamas tik jos kūną, jausiuosi ją nuskriaudęs, apvogęs. Čia kaip su medžiojama lape – tiek pasakų prikurta, legendų, tiek gudrumo, išminties, sumanumo ir kitų „lapiškų“ dalykų ji įkūnija, o vertinama tik už kailį. Paradoksalu ir apmaudu. (šypsosi)

– Jūsų darbuose keliami egzistencijos, gyvybės, motinystės, moteriškumo klausimai. Kaip jūs matote vyro ir moters ryšį?

– Tai dviejų M sąjunga: moteris vyrui yra Mūza, o vyras – Mokytojas. Vyras turi atiduoti žinias, dalytis jomis. Kokį vyras nugyvens gyvenimą, tokie mokiniai pas jį ir ateis. Dar svarbi sąlyga – mokytojas turi būti nuolankus savo mokiniams, kurie jį išmoko gyvenimo.

Milijonieriai nekuria jokio progreso, o artina pasaulio pabaigą. Koks progresas nusipirkti brangiausią puodelį, be kurio puikiausiai galima gyventi?

Mokytojo statusas ir yra ta „rojinė“ vyro būsena. Puikybės čia nėra, tik noras atiduoti sukauptas žinias, kad paliktum šį gyvenimą lengvas. Nes būti dirvožemio trąša daug gebėjimo nereikia.

O jaunystėje būta tos puikybės... Atsimenu, kažkada Verkiuose pristačiau savo parodą. Tiek prieš ją jaudinausi, tiek jaudinausi, o žurnalistas ir sako: „Kai kalbėsite į mikrofoną, tik negriebkite jo man iš rankų.“ Kur čia negriebsi, kelis kartus net griebiau – juk aš toks reikšmingas! Negana to, po parodos važiuodamas autobusu namo į Kauną galvojau: „Oho, ir nieks čia nežino, kad dabar su genijum važiuoja.“ (šypsosi)

– Nuo puikybės – prie vidinės ramybės. Kaip įmanoma ją pasiekti?

– Viskas paprasta – doras žmogus ją turi. Jei sumušei kitą, kažką nugvelbei iš parduotuvės – niekur tos ramybės nerasi – nei Egipte, nei Izraely. Bet koks bioenergetikas pasakys, kodėl toks nerimas iš žmogaus sklinda. Niekur nuo savęs nepabėgsi. Taigi atsakymas – gyventi dorai.

– O atleidimas, atsiprašymas gali panaikinti tą nerimą?

– Nemanau. Štai, tarkim, gaminčiau žiedą ir kokio gramo aukso nepridėčiau – kas būtų? Užsakovas gali pasitikėti, bet gali ir patikrinti – aha, žiedas sveria mažiau. Galiu paskui septynis storus romanus parašyti, kaip apgailestauju ir prašau atleidimo, tačiau minia bus mane jau nuteisusi. Jeigu nuo tavęs priklauso kitų žmonių likimas, niekaip tos klaidos neišsilaižysi.

Ta vidinė ramybė labai svarbi. Todėl gyvenimą nugyventi turi tvarkingai. Ir nėra nė vienos profesijos, kuri suteiktų tą privilegiją, – tą vidinę ramybę. Vietą po saule reikia išsikovoti.

Žmogus nedaro klaidų – jis kaupia patirtį

– Nugyvenote septynis dešimtmečius. Ar tebesivadovaujate taisykle, kad kūrybą turi lydėti kančia?

– Be abejonės, tik tai vadinu ne kančia, o vidiniu nerimu. Be jo – niekaip.

– Ar esate preciziškas? Štai man būna, kad jei ką mezgu ir pamatau, kad vieną akį netyčia pamečiau, nuardau mezginį, nes negaliu susitaikyti, kad ta akis bus palaida. Ir tik tada, kai padarau, kaip reikia, ateina palengvėjimas.

– Išardyti kūrinį yra katastrofa. Negalima taip! Jei suklydote, pirmiausia sau turite užduoti klausimą – kodėl taip nutiko? Ką tas baltasis angelas nori man pasakyti? Bet štai atėmėte progą sužinoti „kažką daugiau“, protas nugalėjo, paėmė ir išardė.

Žmogus per patirtis kaupia savo gyvenimo išmintį. Tam suteikta energija jo misijai vykdyti. Ir jei žmogus neišnaudojo tos energijos, vadinasi, jis nepažino savęs, neatrado, kas jam skirta nuveikti.

– Na, ne visada taip būna. Kitą kartą tiesiog savęs pasigailiu ir užmaskuoju tą „kliurką“ nunerta gėlyte ar išsiuvinėtais karoliukais.

– Na, va, nesate tokia beviltiška. (šypsosi) Taip ir reikia daryti, kokį dekoratyvinį guzą suraityti. Jei vadovausitės protu, viskas bus teisinga, bet... Štai aš, pavyzdžiui, nesu išmetęs nė vieno savo darbo. Nė vieno! Tos pamestos akies net nereikėtų vadinti klaida – tai galimybė stabtelėti. Tai, ką pamatai, ir tai, ką suvoki, yra du visiškai skirtingi dalykai. Meditacija – puiki proto sustabdymo galimybė.

– Vadinasi, žmogus gyvendamas nedaro jokių klaidų?

– Žmogus per patirtis kaupia savo gyvenimo išmintį. Tam suteikta energija jo misijai vykdyti. Ir jei žmogus neišnaudojo tos energijos, vadinasi, jis nepažino savęs, neatrado, kas jam skirta nuveikti šiame gyvenime. Ir daugiau energijos negaus. Čia kaip su Europos Sąjungos pinigais – skirta tik tiek, kiek skirta, ir turi galimybę suspėti pasinaudoti. (šypsosi)

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jonas Nariūnas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jonas Nariūnas

– Kas yra žmogus? Paslaptis? Mįslė?

– Stebuklas. Jei myli gyvenimą, pažįsti save, gali tą džiaugsmą, tą pažinimą perkelti į kitus. Iš esmės gyvenimas – tai savęs pažinimas. Jei esi silpnas, turi tą silpnumą paversti jėga.

Žmogų supa bent penki artimiausi žmonės, paskui užtenka ir trijų. Tai valstybė valstybėje, ideali santvarka. Ir tu turi pamatyti, kas esi toje žmonių grupelėje: lyderis, visatos centras, o gal tarnauji kai kuriems iš jų, tarkim, trečiam ir penktam? Turi labai atidžiai pažvelgti ir įvertinti santykius.

Paradoksas, bet gyvendamas supranti: mažiausi du iš tų žmonių tave vartoja, vagia iš tavęs energiją tau netgi nežinant!

– Patys artimiausi?

– Be abejonės, ypač jie! Taigi jeigu esi lyderis, turi juos visus valdyti. Būtini energijos mainai. Po pokalbio su žmogumi jautiesi geriau, pakylėtas? Vadinasi, jis suteikė tau energijos, tu pabuvai vampyras, todėl kitą kartą nepagailėk jam laiko, atiduok tą skolą.

Tas pažinimas reikalingas ne tam, kad save apsaugotum, o tam, kad susimąstytum apie save. Kodėl draugai nori būti su tavimi? Kas būtų, jei vaidmenys šiek tiek pasikeistų? Štai kuris nors iš tos penkiukės retkarčiais tau pasako komplimentą, ir jautiesi toks laimingas, susileidi nuo to jausmo, o tuo metu prarandi kibirą energijos. Vadinasi, turėtum pagalvoti apie savivertę.

– Tačiau atpažinęs vampyrą nebūtinai turi bėgti nuo jo, gali surasti būdų, kiek jį prisileisti, susikurti tokį apsauginį lauką.

– Tai yra esmė – reikia pačiam kurti savo laimės bokštą. Jeigu vampyras visuomet mito tavo nerimu, jį vartojo, jis atkris savaime, kai pajus, kad esi pilnas ir laimingas.

Juk yra tokių žmonių, kurie ateina tik pasiguosti, padejuoti, kaip jam viskas blogai, kaip aplinkui nėra tvarkos ir pan. Tai geriausia apsauga nuo tokio bambeklio yra humoras – toks „dejuoklis“ dings akimirksniu.

Humoras yra pats tobuliausias dalykas, sutapatinantis mus su Dievu. Dievas mėgsta humorą. Sukūrė krūvą begemotų, paskui pagalvojo, kaip ans aukštą medį pasieks, patraukė už sprando – tebūnie žirafa. (šypsosi)

– Ačiū už pokalbį.

– Džiaugiuosi, kad taip nugyvenau gyvenimą, jog kitiems galiu suteikti džiaugsmą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką