Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 30d. 08:32

Metė darbą mokykloje ir pradėjo rašyti magijos kupinas knygas: kas slepiasi po Lavisos Spell slapyvardžiu?

Auksė Šiugždinienė
Asmeninio albumo nuotr. / Auksė Šiugždinienė

„Ar esi tikras, kad gyveni savo gyvenimą? Ar tavo troškimai kyla iš širdies, o gal tik pildai kitų lūkesčius?“ - klausia Lavisa Spell. Prieš keletą metų nusprendusi priimti, jos pačios žodžiais, baisiausią sprendimą gyvenime – išeiti iš mokyklos, kurioje 20 metų mokė anglų kalbos, moteris pasinėrė į rašymą ir šiuo metu yra jau trijų knygų autorė. Jos romanai kupini ne tik meilės, bet ir magijos, o pats moteriškumas, apie ką byloja ir knygų pavadinimai, siejamas su raganiška prigimtimi.

Rašytoja gana ilgai slėpė savo tapatybę. Kaip pati sako, net kai knyga buvo sėkmingai išleista, nedrįso apie ją prasitarti savo artimųjų ratui. Todėl pasirinko slapyvardį. Lavisa Spell – tai sutrauktas angliškas išsireiškimas – love is a spell (liet. meilė yra kerai).

„Norėjau lietuviško slapyvardžio, bet atėjo toks, koks atėjo. Dabar jau nebeturiu poreikio po juo slėptis. Kai leidau savo paskutinę knygą svarsčiau ją leisti savo vardu, tačiau man patinka ši frazė. Ji yra mano gyvenimo moto: juk bet kokiai veiklai, kad ji pavyktų, reikia meilės. Tai tarsi kalbinis kodas, kurį uždedu ant knygos viršelio. Kadangi rašau apie meilę, mistiką ir kerus, jis man atrodo tinkamas“, – atviravo Auksė Šiugždinienė. Toks yra tikrasis Lavisos Spell vardas.

Kiek metų dirbote mokytoja ir kaip jautėtės mokykloje?

– Mokykloje dirbau lygiai 20 metų. Kadangi mūsų regione trūko mokytojų, ėmiau pavaduoti mokytojas dar studijuodama ir galiausiai toje pačioje gimnazijoje įsidarbinau.

Beje, niekada nesvajojau būti mokytoja. Mano svajonė buvo rašyti, tačiau kai baigiau vidurinę mokyklą, finansinė situacija neleido stoti į universitetą, o iš netoliese esančių galimybių buvo tik Aukštesnioji pedagogikos mokykla, kurioje pasirinkau anglų kalbą.

Asmeninio albumo nuotr./Auksė Šiugždinienė
Asmeninio albumo nuotr./Auksė Šiugždinienė

Per tuos metus mokykloje labai pasikeičiau. Kaip tikra introvertė, buvau labai drovi, man buvo nedrąsu bendrauti. Tačiau pradėjusi dirbti supratau, kad man labai patinka dirbti su vaikais. Bendrauti su jaunais žmonėmis yra smagu, jie galbūt ne visada malonūs, bet nuoširdūs. Jeigu jiems nepatiksiu, taip ir pasakys, o suaugusieji kažką nutyli, nepasako... Visi kiti dalykai – švietimo sistema, mokymo sistema, mokyklos apribojimai, reikalavimai, mokytojų tarpusavio santykiai, administracijos ir mokytojų santykiai – slėgė.

Taip pat patiko, kad turiu perlipti per save ir tobulėti: iš pradžių išdrįsti vesti pamokas, vėliau – renginius ir seminarus. Buvau sau užsibrėžusi, kad turiu išleisti abiturientų laidą, juos paruošti egzaminams, turėti jų auklėjamąją klasę, gauti mokytojo metodininko kvalifikaciją.

Visko, ką užsibrėžiau, pasiekiau. Tuomet pajutau, kad nebežinau, ką toliau veikti. Visada maniau, kad, pasiekusi savo tikslus, atsikvėpsiu ir ramiai gyvensiu. Tačiau greitai supratau, kad tas „ramiai“ atrodys taip: ryte atsikeli, eini į darbą, grįžti, pažiūri televizorių, pasiruoši darbui, ir viskas. Nėra liepsnelės, iššūkio, o gyventi visą likusį gyvenimą iki pensijos be iššūkio man pasirodė baisu.

Iš tiesų mano išėjimą iš mokyklos lėmė daug priežasčių. Norėjau kažką keisti, kai pasitaikys galimybė, bet galiausiai supratau, kad galimybės pačios iš dangaus nekrenta. Reikia jų ieškoti pačiam, daryti tam tikrus žingsnius. Kai grįžau į darbą po trečių motinystės atostogų, supratau, kad jeigu dabar nieko nekeisiu, taip ir liksiu čia iki pensijos. Ir apsisprendžiau imtis pokyčių.

Gyventi visą likusį gyvenimą iki pensijos be iššūkio man pasirodė baisu.

Tai buvo vienas baisiausių sprendimų mano gyvenime. Išsigandusi, kad pati neišdrįsiu, kreipiausi pagalbos į psichologą, kuris padėjo man priimti šį sprendimą. Kadangi tai buvo mokslo metų pradžia, darbo krūviai mokytojams jau buvo paskirstyti, o naują mokytoją rasti tokiu metu būtų sunku, likau pabaigti mokslo metus, kad nepridaryčiau mokyklai, kurioje dirbau tiek metų, papildomų rūpesčių, o tada išėjau. Paskutiniai mano mokslo metai buvo patys smagiausi, nes jau buvau priėmusi sprendimą ir jaučiausi laisva.

Ar iš karto turėjote planą, ką veiksite toliau?

– Nors pirmą knygą („Būti (su) ragana“) parašiau per trečias motinystės atostogas, o paskutiniais mokslo metais – antrą („Meilėje kaip kare“), niekada nesusiejau, kad išeinu iš darbo tam, kad rašyčiau. Juk rašymas pas mus laikomas ne profesija. Be to, norėjau daugiau dėmesio skirti šeimai.

Kai visą dieną sukiesi tarp daugybės žmonių, tavęs jau nebelieka šeimai. Nebelieka jėgų ir noro bendrauti, džiaugsmingos nuotaikos, o kaip tik neseniai buvo gimęs trečias vaikas.

Išsigandusi, kad pati neišdrįsiu, kreipiausi pagalbos į psichologą, kuris padėjo man priimti šį sprendimą.

Tačiau rašymas vis labiau mane įtraukė. Pradėjau bendrauti su skaitytojais, rengti knygų pristatymus. Trečią knygą („Tapk ragana (jei nori)“) išleidau pati, nes man norėjosi daugiau kontrolės, kad pati matyčiau, kaip viskas vyksta. Ir kuo toliau, tuo labiau man tai patinka. Susipažinau su daug rašančių žmonių, nors anksčiau bijojau, kad išėjusi iš didžiulio kolektyvo pasijusiu labai vieniša.

Kartą rašytoja Rasa Sagė pakvietė mane padaryti vaizdo interviu rašytojų istorijoms. Jau po pirmo susitikimo nusprendėme, kad kartu įkursime įmonę. Taip atsirado Lietuvių laisvalaikio literatūros lyga, kuri pradėjo burti laisvalaikio žanro rašytojus: kad ir patiems būtų smagiau, ir pats žanras patobulėtų, ir įvairūs renginiai vyktų.

Asmeninio albumo nuotr./Auksė Šiugždinienė
Asmeninio albumo nuotr./Auksė Šiugždinienė

Kaip gimsta jūsų knygos?

– Mano galvoje nuolat vyksta įvairios scenos ir dialogai. Anksčiau manydavau, kad visiems žmonėms taip yra. Galiausiai tų istorijų galvoje atsiranda tiek daug, kad būtina jas užrašyti, nes tik taip galiu jas paleisti. Kol jų neužrašau, tol jų herojai gyvena mano galvoje.

Rašau daugiau moterims skirtas lengvo turinio pramogines knygas, kurias galima skaityti pavargus po darbų ar per atostogas paplūdimyje. Mano tikslas, kad knygos paliktų lengvą, gerą, šviesią nuotaiką. Veikėjai gali patirti įvairių sunkumų ir išbandymų, bet man norisi, kad skaitant būtų jausmas, kaip pasiklausius romantiškos dainos. Tai nereiškia, kad negvildenu rimtų temų, tiesiog stengiuosi, kad nebūtų nieko, kas slėgtų, kadangi slegiančių naujienų aplink mus ir taip labai daug.

Mano manymu, suteikti žmogui kokybišką pramogą – labai rimtas ir atsakingas darbas, nors šis žanras dažnai nuvertinamas, nes vyrauja požiūris, kad literatūra turi sukelti labai daug klausimų, gvildenti labai gilias temas. Taip, turi. Tačiau tai nelyginami dalykai. Yra aukštoji literatūra ir yra pramoginė. Kaip ir yra klasikinė muzika ir populiarioji muzika, rimti vaidybiniai filmai ir lengvo turinio filmai.

Beje, moteriška literatūra nubloškiama dar vienu laipteliu žemiau už pramoginę. Kai pradėjau rašyti, ėmiau domėtis, kodėl taip yra. Kodėl popso galima klausytis per visas radijo stotis, o popsinės knygos vertinamos neigiamai – esą skaitai ir bunki. Pasirodo, yra labai gilios istorinės priežastys.

Vyriškoje literatūroje tokias moteris bausdavo mirtimi – prisiminkime Aną Kareniną, mūsų paskenduolę.

Meilės romanus moterys pradėjo rašyti XVIII-ame amžiuje, kai joms tapo prieinamas raštingumas, ir visi išsigando, nes tose knygose merginos išeidavo iš namų, patirdavo nuotykių, mylėdavo, mylėdavosi ir pabaiga būdavo laiminga. O vyriškoje literatūroje tokias moteris bausdavo mirtimi – prisiminkime Aną Kareniną, mūsų paskenduolę Veroniką.

Labai keista, bet visuomenė iki šiol prisibijo, kad moterys, prisiskaičiusios meilės romanų, išdrįs svajoti, išdrįs pagalvoti apie savo poreikius, malonumus ir pradės reikalauti pagarbos sau. Labai dažnai galima išgirsti: tu prisiskaitysi ir prisisvajosi. Tarsi moterys neskirtų grožinio kūrinio nuo realybės. Juolab kad vyrai taip pat turi savo popsą – tiek knygose, tiek filmuose, bet mes nemanome, kad prisiskaitęs jis eis kovoti plikomis rankomis prieš visą armiją.

Asmeninio albumo nuotr./Auksė Šiugždinienė
Asmeninio albumo nuotr./Auksė Šiugždinienė

O ką skaitytojai atranda jūsų romanuose?

– Dažniausiai tai moterys. Pirmiausiai jos randa galimybę atsipalaiduoti ir pailsėti nuo nuolatinio bėgimo, plėšymosi tarp darbo ir šeimos pareigų, trumpam atsikvėpti, atsijungti nuo kasdienybės. Tačiau užduodu rimtus klausimus. Ar tu tikrai gyveni tokį gyvenimą, kurį gyveni? O gal tavo gyvenimas yra tik visuomenės, tėvų įdėtų programų vykdymas? Ar kada nors stabtelėjai ir pagalvojai, o ko tu pati norėtum?

Man norėtųsi, kad moterys susimąstytų apie savo vidines galias bei žodžių jėgą. Retai kada pagalvojame apie tai, kokį poveikį gali turėti mūsų žodžiai mums patiems, mūsų sveikatai, mūsų šeimos sveikatai, santykiams, todėl dažnai jie išsprūsta neapgalvotai.

Kaip jūs dažniau kalbate ar galvojate apie save – smerkiate ar drąsinate? Vien pakeitus kalbėjimo kodą, labai daug ką galima pakeisti savo gyvenime. Taip pat ir mūsų vaikų gyvenime, jei nustosime jiems kartoti mūsų pačių vaikystėje girdėtus žodžius: tu toks, anoks, nieko nesugebi, o štai kaimynų vaikas... Jeigu vaikui nuolat tai kartojama, jis galiausiai išpildys šią programą.

Kas jums pačiai yra svarbu, kalbant apie prigimtinę tapatybę?

– Pirmiausiai man labai svarbu būti labai sąžiningai su savimi. Ne visus dalykus apie save lengva pripažinti, todėl sąžiningumo nuolat reikia mokytis. Kai nebelieka priimtinų ir nepriimtinų jausmų, emocijų, kurių esą negalima jausti, kai pradedi priimti save, susitaikyti su savimi tokia, kokia esi, mylėti save tokią, kokia esi, tada gali ir aplinkiniams skleisti pozityvią energiją.

Aš tikiu, kad šeimos fonas didžiąja dalimi priklauso nuo moters savijautos ir vidinės būsenos, todėl jaučiu atsakomybę palaikyti tokią vidinę būseną, kad negriaučiau savęs ir kitų, o padėčiau augti.

Kartais nebūna nuotaikos, kartais būni pavargusi, kažkas nesiseka. Vienas blogiausių dalykų, ką tuomet galima padaryti, tai užsidėti kaukę ir sakyti: viskas gerai. Savo būseną reikia pripažinti, nes tik pripažinus pradedama ieškoti būdų pakeisti ją. Todėl namuose dažnai įvardinu vyrui ar kitiems šeimos nariams, kaip šiandien jaučiuosi ir kodėl. Pavyzdžiui, šiandien esu suirzusi, nes darbe kažkas įvyko. Jeigu nei iš šio, nei iš to būsiu susiraukusi ir niekas nesupras – kodėl, visiems bus labai nesmagu.

Savo būseną reikia pripažinti, nes tik pripažinus pradedama ieškoti būdų pakeisti ją.

Asmeninio albumo nuotr./Auksė Šiugždinienė
Asmeninio albumo nuotr./Auksė Šiugždinienė

Ką jums pačiai davė ir duoda rašymas?

– Davė netikėtai labai daug, nes ir vėl reikia daug mokytis ir lipti per save. Kai rašiau pirmą knygą, niekam apie tai nesakiau. Net kai ji buvo išleista, tylėjau. Tik po kokių metų artimųjų rate pradėjau nedrąsiai apie tai kalbėti. Tarsi buvo gėda: kad toks lengvas žanras, kad knygoje yra įvairių scenų ir ką apie jas pagalvos kiti... Nebuvo lengva apsinuoginti, atverti savo vidinį pasaulį. Tačiau, pasirodo, aplinka viską priima daug geriau ir greičiau negu aš pati.

Dirbdama mokykloje buvau pradėjusi laukti, kada ateis darbo pabaiga, penktadienis, atostogos. Atrodė, jog aš stumiu savo gyvenimą, kad jis greičiau praeitų. Tai supratusi išsigandau – kodėl aš savo gyvenimą noriu tiesiog prastumti?

O dabar laukiu pirmadienio, kada galėsiu prisėsti prie kompiuterio ir rašyti. Taip pat laukiu ir savaitgalių, kada praleisiu daugiau laiko su šeima. Mes pradėjome daugiau keliauti, eiti į renginius, taigi mano pokytis į gerąją pusę pakeitė ir šeimos santykius: tapau ramesnė ir daugiau bendrauju su šeima.

Tarsi buvo gėda: kad toks lengvas žanras, kad knygoje yra įvairių scenų ir ką apie jas pagalvos kiti.

Aišku, dirbant tokį neapibrėžtą darbą yra savos įtampos, ypač finansinės, bet laisvė, galėjimas pagal save planuoti dieną tikrai atperka. Be to, įkvepia pojūtis, kad vėl augi, – jaučiuosi jauna ir energinga.

Kai svarsčiau apie išėjimą iš mokyklos, baisiausia atrodė užbraukti visą buvusį įdirbį: keturiolika metų įvairių studijų (Aukštesnioji pedagogikos mokykla, Vilniaus pedagoginis universitetas, Vilniaus universitetas, įvairūs kvalifikacijos kėlimo kursai), didžiulė darbo patirtis. Tuomet atrodė, kad užkopusi kopėčiomis į kalną pamačiau, kad mano kalnas yra kitas.

Tačiau vėliau supratau, kad tai tas pats kalnas, tik jo viršukalnė – dar aukščiau, nes nieko nereikia nubraukti, man reikalinga visa ankstesnė patirtis: tiek lituanistikos, tiek anglų kalbos studijos, tiek įgūdžiai dirbant su auditorija.

Asmeninio albumo nuotr./Auksė Šiugždinienė
Asmeninio albumo nuotr./Auksė Šiugždinienė

Ar galima Lietuvoje išgyventi iš rašymo?

– Jeigu skirčiau darbui tiek laiko, kiek jam reikia skirti, t. y. aštuonias valandas, išgyvenčiau. Užsienio rašytojai parašo po 2–3 knygas per metus, kad išgyventų. Jie supranta, kad tai darbas. Lietuvoje taip intensyviai rašant pragyventi įmanoma netgi lengviau, nes rinka nėra tokia užpildyta. O jeigu manai, kad sulauksi įkvėpimo ir parašysi vieną knygą per trejus metus, aišku, neišgyvensi. Be to, rašymas – labai platus dalykas. Pagal užsakymus rašau ir kitokius tekstus – straipsnius ir pan.

O kaip pati vertinate savo knygų populiarumą?

– Pirmoji knyga „Būti (su) ragana“ pavyko kone stebuklingai, galbūt tai mane įkvėpė ir paskatino eiti šiuo keliu. Iki tol dvejos motinystės atostogos – iš viso turiu tris vaikus – buvo skirtos mokslams. Po trečio vaiko atsikvėpiau ir pagalvojau, kad atėjo laikas pradėti įgyvendinti savo svajones.

Prisiminiau, kad paauglystėje buvau užsirašiusi, jog noriu būti rašytoja. Ir nusprendžiau pabandyti, ar man pavyks bent jau parašyti rišlią istoriją. Kadangi esu nekantri, parašiusi vos 30 lapų, išsiunčiau į leidyklą. Man davė paskatinantį teigiamą atsakymą. Po pusės knygos jau gavau tvirtą „taip“.

Knyga iš tiesų buvo labai populiari – leidykla pakartojo tiražą, o dabar pati dar kartą ją išleidau. Manau, kad esu suradusi savo nišą – rašau su mistikos elementais, o Lietuvoje nėra daug šio žanro rašytojų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką