Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 7d. 19:01

Mokslininkės: kūrybiškesni tie, kurie vaikystėje daug laiko leisdavo vieni ir nuobodžiaudavo

Kūrybiškas vaikas
123RF.com nuotr. / Kūrybiškas vaikas

Kiekvienas žmogus iš prigimties yra kūrybiškas, tačiau nemaža dalis mūsų savyje tą neigiame. Kas nutinka, kad kasdienybėje imame stokoti kūrybiško žvilgsnio? Kaip praplėsti savo suvokimą ir ugdyti kūrybinį mąstymą?

Apie tai – interviu su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos psichologijos katedros docente, psichologijos vadovėlių ir „Keliautojo žinyno“ knygų serijos bendraautore dr. Junona S.Almonaitiene bei LSMU Sveikatos psichologijos katedros doktorante ir lektore, sveikatos psichologe bei tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autore Milda Kukulskiene.

– Ar žmoguje yra kūrybiškumo ribos?

Junona S.Almonaitienė: Dabar madinga teigti, kad mes visi turime neribotą potencialą – ar tai būtų kūrybiškumas, ar kitos žmogiškosios savybės. Iš dalies gal taip ir yra, bet visgi to potencialo realizavimas priklauso ir nuo tam tikrų aplinkybių – kartais mes tiesiog neatsiduriame „tinkamu laiku tinkamoje vietoje“.

Pavyzdžiui, kūrybiškumui svarbi socialinė aplinka, kurioje augame ir gyvename: jei ji neskatins kūrybiškumo, nebus ir tos motyvacijos jį realizuoti, atskleisti, elgtis kūrybiškai.

Netgi istoriškai pastebėta, kad tam tikrais laikmečiais dėl socialinių ir ekonominių aplinkybių visuomenėse pasireikšdavo kūrybiškumo pikai. Tarkime, XIV–XVI a. Florencijoje vykusiam kultūriniam judėjimui nemažai įtakos turėjo ekonominis suklestėjimas.

Be to, nustatyta, kad labai kūrybiškos išauga tos kartos, kurių jaunystėje įvyko kažkokie dideli perversmai, imperijų žlugimai ir panašiai. Kodėl? Nes tie žmonės turėdavo kurti, kai nebuvo receptų, kaip tą padaryti.

Asmeninio archyvo nuotr. /Junona S.Almonaitienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Junona S.Almonaitienė

M.Kukulskienė: Labai skiriasi, kaip skirtingose kultūrose yra apibrėžiamas ir vertinamas kūrybiškumas, tad sunku palyginti ar vienareikšmiškai įvardyti, kurie žmonės galėtų būti laikomi kūrybiškesniais už kitus. Turbūt neįmanoma ir apibrėžti, kur yra konkretaus asmens kūrybiškumo „lubos“, nors tam tikros sąlygos, kaip minėjo Junona, gali labiau apriboti ar paskatinti kūrybiškumo atsiskleidimą.

– Kokie kiti veiksniai lemia žmogaus kūrybiškumą?

J.S.Almonaitienė: Yra manoma, kad kūrybiškumą didele dalimi lemia ankstyvosios vaikystės, paauglystės, jaunystės patirtys. Nustatyta, jog kūrybiškumui labai svarbūs savarankiškumo ir gebėjimo prisiimti atsakomybę įgūdžiai.

Beje, neteisinga manyti, kad jeigu vaikui nieko netrūksta, jis viskuo aprūpintas ir visokiais būdais lavinamas, tai jis užaugs kūrybišku. Atvirkščiai: duomenys rodo, kad kūrybiškesni tie, kuriems vaikystėje ko nors trūko, kurie nemažai laiko leisdavo vieni ir neturėdavo ką veikti, kadangi tokiose sąlygose tenka patiems ką nors sugalvoti „tuščioje vietoje“.

O kada žmogui viskas yra „paduota“, natūralu, kad to kūrybiško mąstymo kaip ir neprireikia. Laikas parodys, kaip šiuolaikinės technologijos atsilieps dabartinės kartos kūrybiškumui, juk dėl kompiuterių ir telefonų vaikai visada kažkuo užimti.

Dažnai atsisakome naujovių, veiklų, pasiūlymų ar nuotykių, kurie yra neišbandyti ir atrodo keisti ar nepatogūs.

Kita vertus, kūrybiškumą lemia ne tik kažko trūkumas ar nuobodulys, bet ir stimuliacija: išgyvenami patyrimai, įvairialypė patirtis. Kuo platesnis žmogaus akiratis, tuo daugiau jis mato spalvų gyvenime.

123RF.com nuotr./Vaikas lipdo
123RF.com nuotr./Vaikas lipdo

– Kiek kūrybiškumas darbe ar kasdienybėje priklauso nuo žmogaus vidinės būsenos, savijautos, sveikatos būklės?

M.Kukulskienė: Geriausiai atskleisti savo kūrybiškumą galime tada, kai jaučiamės sveiki, energingi, pakankamai saugūs ir mylimi; kai nesame per daug „suaugeliški“, perfekcionistiški ar per rimtai žiūrintys į save. Nes tik tada jaučiamės laisvi ir galintys „žaisti“ savo kasdienybėje.

Iš praktikos psichikos dienos centre pastebėjau, kad depresiški žmonės stipriai neigia savo kūrybiškumą. Pirma jų reakcija į kokią nors kūrybinę užduotį visuomet būdavo neigiama, tačiau atlaisvinę save, sumažinę įtampą, jie puikiai atsiskleisdavo, ir kūrybinis rezultatas nustebindavo juos pačius.

Taigi natūralu, kad jei sutrinka fizinė sveikata ar dėl kažkokių gyvenimo įvykių patiriama lėtinė įtampa ar stresas, tai neigiamai atsiliepia ir kūrybiškumui. Kūrybiškumą taip pat gali nuslopinti rutina, varginančios atsakomybės.

Aišku, yra dalis žmonių, kurie, išgyvendami krizes arba trauminius patyrimus, geba priimti tą kančią ir ją išnaudoti kūrybai. Psichologijoje yra netgi tokia sąvoka „potrauminis augimas“, kada žmogus po sukrečiančio įvykio dar labiau pradeda vertini gyvenimą, mėgautis juo.

Asmeninio archyvo nuotr. /Milda Kukulskienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Milda Kukulskienė

- Ar yra bendrų asmenybės savybių, charakterio bruožų, būdingų kūrybiškiems žmonėms?

J.S.Almonaitienė: Vienas iš pagrindinių yra emocingumas, kuris daugumos tyrėjų siejamas su genetika (t. y. mes paveldime savo temperamentą ir emocinį jautrumą). Emociškai jautrūs žmonės paprastai yra kūrybiškesni, kadangi jie pastebi daugiau niuansų kasdienybėje; juos netgi vertybine prasme „užkabina“ dalykai, kurie kitų taip stipriai nejaudina.

Pavyzdžiui, kai jie mato, kad kažkur yra problemos ar neteisybė, jie neturi „storos odos“ prieš tai atsilaikyti ir dėl to jaučia didesnį norą kažką keisti, imtis veiksmų.

Taip pat pastebima, kad kūrybiškesni žmonės paprastai turi žymiai platesnius interesus, jie netgi dažniau domisi retomis sritimis, kaip, pvz., mineralogija.

Aišku, patirtis bei žinios tam tikroje srityje taip pat leidžia priimti kūrybiškesnius sprendimus. Kita vertus, ir žinių neturėjimas gali duoti kažkokių kūrybiškų įžvalgų, visgi tik tose srityse, kur žmogus mato prasmę.

Beje, kūrybiškiems žmonėms būdingos ir tokios savybės, kaip atvirumas naujovėms, pasitikėjimas savimi, atkaklumas kažko siekiant.

– Ką daryti, jei savo veikloje ar kasdienybėje jauti kūrybinės energijos stoką?

M.Kukulskienė: Jei nekyla idėjų namuose ar darbo kabinete, kartais pakanka išeiti į lauką, apsižvalgyti aplink. Galima susigalvoti kažkokį nuotykį (pvz., apvažiuoti aplink miestą dviračiu, įlipti į medį ar išeiti į naktinį žygį).

Jaučiant kūrybinės energijos stoką, naudinga šiek tiek atriboti save nuo visų kasdienių stimulų (darbų, išmaniųjų technologijų ir kt.), leisti sau atsitraukti nuo kasdienės rutinos.

Vida Press nuotr./Mergina
Vida Press nuotr./Mergina

Taip pat tokiais atvejais patarčiau tiesiog skirti daugiau laiko nieko neveikimui, t. y. dažniau būti su savimi, tyloje (apskritai, pradėti daugiau vertinti laiką, kai esi vienas). Galima paprasčiausiai stebėti aplinką ir jos detales; gamtą, žaidžiančius vaikus ar gyvūnus. Tokiu būdu atveriame kelią naujoms idėjoms, mintims.

Be to, gali padėti ir bendravimas su artimaisiais žmonėmis: kai pasidalijame savo išgyvenimais ir leidžiame sau išreikšti emocijas, dažnai pranyksta kūrybiniai blokai. Be to, per žmogiškąjį ryšį neretai „gimsta“ ir naujos idėjos. O jei nueisime pas savo senelius ir paprašysime papasakoti gyvenimo istoriją – tikėtina, jog patirsime tikrų tikriausią kūrybinę terapiją.

– Kas dar padėtų ugdyti savyje kūrybiškumą?

J.S.Almonaitienė: Patarčiau nevengti naujovių, bandyti kad ir kasdienėje rutinoje atrasti kažką naujo. Pavyzdžiui, nueiti į darbą kitu keliu ar vietoje vieno problemos sprendimo sugalvoti tris ir išsirinkti iš jų geriausią.

O apskritai, svarbu plėsti savo interesų sritis, į pasaulį žiūrėti „plačiai atmerktomis akimis“ bei suvokti, kad visada yra galimybių pasielgti ne tik kažkokiu vieninteliu, įprastu būdu.

M.Kukulskienė: Sakyčiau, jog viskas prasideda nuo požiūrio. Man atrodo, kad gana dažnai savo gyvenime atsisakome kažkokių naujovių, veiklų, pasiūlymų ar nuotykių, kurie yra neišbandyti ir atrodo keisti ar nepatogūs. O galbūt juose slypi galimybė atskleisti, ugdyti savo kūrybiškumą.

Taip pat kartais nuneigiame savo kūrybinę dalį ir taip apribojame save. Dėl to svarbu įsisąmoninti, kad mes visi iš prigimties esame kūrybiški – kartais tereikia nebijoti atskleisti „vidinio vaiko“.

Kūrybiškumą lavinti padeda ir tokie paprasti dalykai, kaip knygų skaitymas ar kitų žmonių istorijų klausymasis.

Vida Press nuotr./Laiminga moteris parke
Vida Press nuotr./Laiminga moteris parke

Kelionės taip pat yra puikus būdas praplėsti savo kūrybiškumo ribas. Ir turiu minty ne tik keliones į kitas vietas ar šalis, kada pajaučiame kitokią aplinką, bet ir vidines keliones, kai „nugrimztame“ į save, į savo mintis, vaizduotę. Kai reflektuojame ir analizuojame save, galime atrasti naujų būdų, kaip elgtis ar reaguoti vienoje ar kitoje situacijoje.

Kūrybiškumo ugdymui gali padėti ir įvairių patyriminių užsiėmimų (kūrybinio rašymo, piešimo ar pan.) lankymas – jų vyksta tikrai daug, ir dažnai juose sudalyvauti galima nemokamai. Apskritai, labai naudinga atrasti kažkokį sau malonų pomėgį, veiklą, nesusietą su darbu (pvz., sodininkystę). Tik svarbu to nepaversti sunkiu darbu.

– Minėjote, jog socialinė aplinka turi įtakos tam, ar žmogus bus motyvuotas realizuoti savo kūrybinį potencialą, elgtis kūrybiškai. Kaip šiuo atžvilgiu vertinate mūsų visuomenę?

J.S.Almonaitienė: Aišku, šalies ekonominė situacija turi ne visai teigiamos įtakos, ypač kalbant apie didesnius mokslo, verslo projektus, „aukštojo“ meno situaciją. Kita vertus, galime būti optimistai ir galvoti, kad jeigu yra trūkumų, yra ir perspektyvų daryti pokyčius.

M.Kukulskienė: Manau, jog diskutuoti reikėtų apie ugdymo sistemą. Dabar labai daug skirtingose srityse talentingų vaikų yra mokomi pagal vieną labai panašią sistemą. Netgi gabumus vertiname sulygiuodami vaikus: pvz., vaikas, gabus muzikai, gali būti nuvertinamas kaip mažiau intelektualus dėl savo gebėjimų tiksliųjų mokslų srity.

Kita vertus, man atrodo, jog nuo mūsų pačių labai priklauso savojo kūrybiškumo realizavimas – kai užuot tikėjęsi paramos iš išorės, pradedame patys kažką daryti, tai ir pavyksta.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Kviečiame anties

Video

01:50
03:26
01:09

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką