„Mušdavo diržu, nes per lėtai valgydavau“: Kristina – apie vaikystėje patirtą smurtą ir gijimo kelią

Klausantis jos istorijos ši mintis suskamba visai kitaip. Ne todėl, kad patirtą skausmą būtų galima pavadinti gyvenimo pamoka, o vaikystės žaizdas – dovana. Kristina sąmoningai vengia aukos vaidmens ir nenori, kad jos istorija būtų suprantama kaip pasakojimas apie žmogų, kuriam buvo sunkiau nei kitiems.

Veikiau tai pasakojimas apie tai, kiek daug metų gali prireikti, kol išdrįsti atsisukti į tai, nuo ko ilgai bėgai.

„Aš labai nenoriu būti aukos pozicijoje. Net būna, artimiausiems žmonėms, kai pasakoju: „Va, čia buvo taip, čia buvo toks epizodas“, – jie žiūri pakraupusiomis akimis, o aš šypsausi. Aš, kaip visa tai praėjusi, jau vienaip į tai žiūriu. Net knygoje rašau, kad aš su šypsena tai pasakoju, nes man atrodo, kad žmonėms nebus taip baisu visa tai išgirsti“, – sako ji.

Ji neslepia, kad ilgai nesuprato, kam apskritai reikėtų viešai kalbėti apie savo vaikystę: „Savo veikla užsiimu daugiau nei 7 metus, antrą knygą išleidžiu, ir kažkaip visada galvojau – kam čia pasakoti apie tai? Bet vieną dieną atėjo kita mintis. Pamenu, sėdžiu ir galvoju: koks aš galiu būti pavyzdys ir įkvėpimas, jeigu jie nežino apie mane? Jeigu žmonės nesupranta, kokia kaina aš pasiekiau visko, ką turiu ir kokia esu dabar?“

Šis supratimas buvo lūžis.