Iki -60% prenumeratai. Išskirtinis gegužės pasiūlymas.
Išbandyti

„Nelinkėčiau to net priešui“: Elžbieta – apie gyvenimą su anyta ir sunkius likimo smūgius

„Mano anyta buvo labai elegantiška ir mėgo pasipuošti. Kai mes susipažinome, Zinaida jau buvo pensijoje, todėl su ja daug bendravome. Anyta man daug padėdavo, mėgdavo pasakoti apie savo gyvenimą, jaunystę“, – prisimena vilnietė Elžbieta.
Zinaida su vyru, sūnumi ir marčia namuose / Su vyru hospise
Zinaida su vyru, sūnumi ir marčia namuose / Su vyru hospise / Asmeninė nuotr.

Iš pradžių anyta su vyru gyveno atskirai, tačiau vėliau kartu su Elžbietos šeima persikėlė į užmiestyje pastatytą namą. Tėvams ji užleido pirmą namo aukštą, o patys gyveno antrame.

„Gyventi kartu buvo ne tik linksma, bet ir patogu, nes seneliai galėjo ir pažiūrėti anūkus, vieni kitiems padėdavome“, – prisimena Elžbieta.

Asmeninė nuotr./Zinaida prieš ligas pasivaikščiojime su anūkais
Asmeninė nuotr./Zinaida prieš ligas pasivaikščiojime su anūkais

Negalavimai prasidėjo „nekaltai“: skaudėjo dešinį šoną

„Iš pradžių viskas buvo neblogai, tačiau po to Zinaida pradėjo negaluoti. Jai pradėjo skaudėti dešinį šoną, tačiau ji to nesureikšmino“, – prisimena moteris.

„Ai, čia man akmenėliai tulžies pūslėje“, – sakydavo anyta.

Sūnus su marčia ragino ją atlikti tyrimus, bet senoji neskubėjo. Tačiau vieną dieną stiprūs skausmai ją surėmė ne juokais. Zinaida buvo skubiai išvežta į Lazdynų greitosios pagalbos ligoninę, kur jai atliko tyrimus. Dešiniajame moters inkste gydytojai rado nemažą auglį.

„Liga jau buvo gana toli pažengusi, todėl anyta buvo nukreipta į Santaros klinikas, kur buvo nutarta ją skubiai operuoti“, – prisimena Elžbieta.

Operacija buvo sunki ir sudėtinga, tačiau po jos moteris atsigavo ir jautėsi pakankamai gerai. Todėl šeima turėjo daug vilčių, kad liga atsitrauks. Tačiau po pusmečio paaiškėjo, kad moteriai reikia dar vienos operacijos, kuri nepasisekė – jos metu Zinaidai pradūrė dvylikapirštę žarną.

„Po antros operacijos Zinaidos sveikata pradėjo blogėti. Liga sparčiai progresavo, tyrimai parodė naujus vėžio židinius plaučiuose“, – pasakojo Elžbieta.

Asmeninė nuotr./Naujųjų sutikimas: nuotraukoje Zinaida su vyru ir sūnumi
Asmeninė nuotr./Naujųjų sutikimas: nuotraukoje Zinaida su vyru ir sūnumi

Šeima iš visų jėgų palaikė mylimą močiutę, toliau kovojo ir neprarado vilties. Tačiau netrukus užgriuvo nauja nelaimė – anytai buvo aptiktas auglys krūtyje. Teko atlikti dar vieną, šįkart – krūties operaciją.

Po jos dėl sveikatos būklės jai vietoj chemoterapijos buvo skirta imunoterapija. „Tuo metu anyta pradėjo skųstis, kad jai skauda stuburą ties juosmeniu. Pradėjome daryti tyrimus ir ieškoti skausmų priežasties“, – kalbėjo ją slaugiusi vilnietė.

Vėliau paaiškėjo, kad Zinaidai skaudėjo todėl, kad auglys iš inksto išplito į stuburo slankstelius, pradėjo juos spausti ir naikinti, sukeldamas skausmą ir trukdydamas anytai judėti.

Anytai buvo atlikta stuburo biopsija, po kurios buvo paskirtas spindulinis gydymas. „Po šių procedūrų močiutei liko gilus, neužgyjantis randas, kurį gydėme beveik metus“, – prisimena Elžbieta.

Asmeninė nuotr./Zinaida
Asmeninė nuotr./Zinaida

Nusilpęs kūnas tapo lengvu taikiniu infekcijoms

Liga, stiprūs vaistai ir operacijos nualino Zinaidą ir ji galiausiai susirgo dvipusiu plaučių uždegimu. Artimieji pamena: močiutė buvo taip išsekusi, kad netgi neturėjo jėgų atsisėsti į vėžimėlį.

Galiausiai gydytojai nutarė Elžbietos anytai skirti paliatyvų gydymą.

„Gydytojas davė mums sąrašą medicinos institucijų, kurios teikė tokį gydymą. Tarp jų buvo ir Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisas“, – pasakojo Elžbieta.

Pasak jos, pokalbio metu gydytojas paminėjo, kad hospise dirba kompetentingi specialistai, kurie turi didelę patirtį ir daug praktikos padedant sunkiems onkologiniams ligoniams.

„Paskambinau į hospisą, papasakojau apie sunkią ligonę ir paprašiau pagalbos. Pas mus į namus nedelsiant atvyko hospiso komanda, kuri visapusiškai apžiūrėjo Zinaidą“, – sakė pašnekovė.

Buvo nutarta, kad Elžbietos anyta kol kas liks namie, prižiūrima artimųjų, o hospiso medikai atvyks tik esant poreikiui.

Matyti kenčiantį artimąjį labai baisu

Elžbieta prisipažįsta, kad jai ir šeimos nariams buvo nepaprastai sunku matyti mylimos močiutės kančias: „Nepaisant daugybės pastangų, Zinaidos sveikata blogėjo. Ji jau ne tik negalėjo pasikelti, tačiau netgi ir pasisukti lovoje. Jai tai sukeldavo didžiulius skausmus stubure dėl ten esančio auglio.“

Padėčiai blogėjant, hospiso medikai atvažiuodavo vis dažniau. „Savo anytą slaugėme su jos vyru, mano vyras dirbo. Tai ką teko patirti anytai ir mums – nelinkėčiau net didžiausiam priešui“, – neslėpė Elžbieta.

Asmeninė nuotr./Zinaida su broliu dvyniu, kai dar buvo slaugoma namuose
Asmeninė nuotr./Zinaida su broliu dvyniu, kai dar buvo slaugoma namuose

Anytai skausmo priepuoliai užeidavo labai dažnai, todėl ją reikėdavo prižiūrėti ir leisti vaistus ne tik dieną, bet ir naktį.

Hospiso darbuotojus tekdavo kviestis vis dažniau – to labai prašydavo pati ligonė. „Atsimenu, Zinaida vis manęs klausdavo: „Paklausk, kada atvažiuos hospisas, man labai skauda...“ – verkdama prisimena Elžbieta. – Ir aš skambindavau hospisui kaip vieninteliam gelbėtojui.“

Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso medikai atvykdavo taip greitai, kaip galėdavo. Jie suteikdavo Zinaidai pagalbą, suleisdavo vaistų, pastatydavo lašelinę.

Skausmas palaipsniui nurimdavo, ligonė atsipalaiduodavo, kartais užmigdavo, galėjo bent kiek pailsėti, tačiau po kiek laiko viskas pasikartodavo.

Galiausiai hospiso medikai atvažiuodavo pas Zinaidą kiekvieną darbo dieną. „Kiekvieną kartą laukėm jų nekantriai. Jie ne tik padėdavo mediciniškai, bet ir palaikydavo anytą ir mus geru žodžiu“, – pasakojo moteris.

Tačiau palaipsniui Zinaidos būklė vis sunkėjo. Galiausiai atėjo ta diena, kai artimieji tapo bejėgiai prieš močiutės ligą ir jos sukeliamą skausmą.

Artimieji suprato, kad tokios sunkios ligonės jie patys jau tiesiog nebegali prižiūrėti, neturi tam namuose tinkamų sąlygų, priemonių ir žinių.

Persikėlimas į hospisą buvo sunkus, bet būtinas

„Tuo metu atsirado laisva vieta hospiso stacionare. Pasitarę su hospiso medikais nutarėme pasinaudoti šia galimybe ir Zinaidą perkelti ten“, – sakė Elžbieta.

Pasak moters, Lietuvoje yra įprasta prižiūrėti ligonius namie, o sprendimas juos atiduoti priežiūrai į slaugos namus, ar į kitą gydymo įstaigą ne visada priimamas teigiamai.

„Mano vyras labai nenorėjo išvežti savo mamos iš namų, nors ir suprato, kad ją toliau prižiūrėti namuose yra tiesiog neįmanoma, nes neturime priemonių suvaldyti jos didžiulių ir nuolatinių skausmo priepuolių“, – prisimena Elžbieta.

Hospise močiutę ir mamą šeima lnkė kasdien: „Stengėmės atvažiuoti per pietus, kad ją aplankyti, pamaitinti ir bent tiek padėti slaugytojoms.“

Pasak moters, jai paliko didelį įspūdį hospiso supratingi ir draugiški darbuotojai, maistas ir priežiūra.

„Maistas hospise buvo nuostabus – kvepiantis, sutrintas, lengvai virškinamas. Zinaidos skausmai taip pat buvo suvaldyti, ją ištisą parą prižiūrėdavo medikai. Kai klausdavome, ar jai ką nors skauda, Zinaida atsakydavo neigiamai“, – prisimena Elžbieta.

Asmeninė nuotr./Zinaida su vyru hospise
Asmeninė nuotr./Zinaida su vyru hospise

Nustebino paslaugos ir darbuotojai

Moteris neslėpė, kad iki anytos ligos nelabai ką žinojo apie Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisą. Buvo girdėjusi, kad Vilniuje yra tokia įstaiga, kurioje slaugomi sunkūs ligoniai. Todėl šio hospiso paslaugų įvairovė ir jų kokybė buvo Elžbietos šeimai didžiulis atradimas.

„Buvau girdėjusi, kad hospise yra stacionaras, tačiau visiškai nežinojau apie namų hospiso tarnybą, kuri lanko sunkius ligonius namuose ir mums nepaprastai padėjo pradiniame etape“, – pasakoja moteris.

Pasak Elžbietos, ji puikiai prisimena, kokie jie būdavo nustebę ir dėkingi, kai po telefono skambučio hospiso darbuotojai atvykdavo pas juos į namus, apžiūrėdavo ligonę, patardavo ką daryti, kaip ligonę slaugyti, suleisdavo vaistų, statydavo Zinaidai lašelines.

Tai buvo tiesiog kaip mobilios ligoninės atvykimas į namus. Ne mažiau Elžbietą nustebino ir hospiso stacionaras.

„Kai atvykau į Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisą, mane nustebino jauki ir gera atmosfera, – prisimena moteris. – Švaru, gražu, nėra nemalonaus ligoninės kvapo... Tiesiog kaip namuose.. Supratau, kad mano anyta yra gerose rankose.“

Asmeninė nuotr./Zinaida jaunystėje: poilsis gamtoje
Asmeninė nuotr./Zinaida jaunystėje: poilsis gamtoje

Elžbietos šeima tikrai labai džiaugėsi, kad paskutines gyvenimo dienas jų mylima močiutė praleido gražioje aplinkoje, apsupta ja visą parą besirūpinančių medikų.

Netgi aplankius Zinaidą hospise paskutinę jos gyvenimo dieną anyta buvo švari, pavalgiusi, prižiūrėta, rami, nesikankino nuo skausmų.

„Mūsų šeima yra nepaprastai dėkinga visiems hospiso darbuotojams, kurie buvo kartu su mumis tuo nepaprastai sunkiu metu. Namų hospiso dėka turėjome galimybę mūsų mylimą močiutę slaugyti savo namuose, o hospiso stacionare galėjome ją lankyti iki pat paskutinės jos gyvenimo dienos...“ – susijaudinusi kalbėjo Elžbieta.

Pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis

Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti ne tik Zinaidą ir jos šeimą, tačiau ir kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.

Daugiau kaip 260 Vilniaus Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.

Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą. Daugiau informacijos čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Lidl“ parduotuvėse – išskirtinės „UEFA EURO 2024“ kortelės: kviečia surinkti visą kolekciją
Reklama
Lauko baldų ekspertas P.Kelbauskis pataria, kaip lengvai įsirengti lauko terasas ir nepermokėti
Reklama
Sutelktinio finansavimo ir tarpusavio skolinimosi platformos – ką reikia žinoti renkantis, kur investuoti
Reklama
Dantų balinimas: kaip pasiekti greitų ir efektyvių rezultatų?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius