Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 22d. 18:58

Nenustatyta liga 5 vaikų tėvui Gintarui atėmė kojas: „Kai daktarai pasakė, kad mirsiu, ėmiau groti kaip pamišęs“

Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis Interviu
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr. / Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis

53-ejų metų Gintaras Jakelis planavo kunigauti, tačiau tapo 5 vaikų tėvu. Nuo Afganistano jį išgelbėjo kariuomenės orkestras, nuo mafijos reketo – pabėgimas į Rygą. Tuomet smogė judėjimą suvaržiusi liga, kuri mįsle gydytojams išliko iki šiol. „Pasakė, kad mirsiu po 5 metų, tačiau nemiriau, o ėmiau kaip pašėlęs groti“, – šyptelėjo Gintaras. Taip prasidėjo išskirtinė jo – gitaros mokytojo – karjera.

Su Gintaru jo mažytėje gitaros studijoje Vilijampolėje susitikome pakalbėti apie paslaptingąją ligą, jo kūną užvaldžiusią prieš du dešimtmečius.

Neįtikėtina, tačiau net ir dabar medicina nepajėgi nustatyti, dėl ko jaunas vyras staiga ėmė beveik visai nebevaldyti savo kojų.

Tačiau sėdint gitarų apsuptyje kalbos greitai pasisuko kita linkme.

Kone visas pašnekovo gyvenimas susijęs su muzika. Užbėgant įvykiams už akių, Gintarą reikia pristatyti kaip itin išskirtinę asmenybę muzikos pasaulyje: Kaune atidarė bene pirmąją Lietuvoje gitaros studiją, sukūrė apie pusšimtį kūrinių, taip pat nuotolinių mokymų programą, vieną po kitos kepė mokomąsias knygas, atidarė ir uždarė tris muzikos prekių parduotuves, sukūrė pirmąją mūsų šalyje kompiuterinę programą, skirtą išmokti groti gitara. Naujausias jo darbas – ką tik dienos šviesą išvydęs pirmasis toks, tikėtina, net visoje Europoje, vadovėlis su QR kodais.

Nereiktų užmiršti dar ir to, kad Gintaras – 5 muzikalių vaikų tėvas, su žmona keletą metų vedantis sužadėtinių kursus. Žmogaus, kuris, ironiška, net negali judėti be pagalbos, rodos, pilna visur.

nuotr. Elvio Žaldario /Paulius Jakelis ir Marekas Zubas
nuotr. Elvio Žaldario /Paulius Jakelis ir Marekas Zubas

„Žavi mane tas jo bandymas vis nesustoti“, – kartą man prasitarė vyriausias Gintaro sūnus, žinomas šalies sporto komentatorius Paulius Jakelis. 15min straipsnio herojumi yra virtusi ir kita pašnekovo atžala – Andrius Jakelis, apdovanotas už avarijos greitkelyje metu nukentėjusiųjų profesionalų gelbėjimą.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Andriui Jakeliui įteikta „Gėrio sergėtojo“ statulėlė
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Andriui Jakeliui įteikta „Gėrio sergėtojo“ statulėlė

Jei nesustabdė prieš 15 metų prognozuota mirtina liga, kaip tuomet galima pasiduoti ir sustoti pačiam?

„Kai kažką užsibrėžiu daryti, galvoju, kad tik nenumirčiau“, – į sūnaus Pauliaus komplimentą tarsi atsakė Gintaras, kovą besileisiantis į pirmąjį savo gyvenime skrydį lėktuvu – vyks apžiūrėti Lvovo.

Žmones mokau groti 35-erius metus, bet nejaučiu, kad susidomėjimas instrumentais mažėtų.

– Gintarai, žinau, kad prieš dešimtmetį turėjote atidaręs net tris muzikos prekių parduotuves Kauno Senamiestyje bei Šiaulių ir Panevėžio prekybos centruose. Kas nutiko, kad jas teko uždaryti? Nejau mažėja grojančiųjų gitaromis?

– Džiaugėmės atėję, džiaugėmės ir išėję. Prekiaudavome su žmona gitaromis ir joms skirtais aksesuarais. Turėjome ir internetinę parduotuvę, kurią pirmi, manau, paleidome. Veikė neblogai, bet kai atsirado rimtos tarptautinės internetinis parduotuvės, supratome, kad konkuruoti su jomis – jokių šansų, o darbo buvo daug.

Tais laikais kurjerių nebuvo, tad žmona pati išvežiodavo prekes. Turėjome superprogą susipažinti su visa Lietuva ir visais jos kaimais (nusijuokia). Norėjosi pardavinėti geras ispaniškas gitaras, juk būtent ispanai ir sukūrė šį instrumentą, bet niekas tų brangių (normalesnių kaina prasideda nuo 500 eurų, normalių – nuo 1500 eurų) prieš 10 metų nepirkdavo. Turėjome pradėti pigias vežti – kiniškas, kad žmonės įpirktų. Būdavo labai nesmagu, nes daug broko.

Jei žmogus negros, tai gal ir sutaupys padėjęs į kampą tą įsigytą pigesnę, bet jei gros, geresnės gitaros prireiks jau po pusmečio.

Kažkada paskaičiavau, kad atmetus išlaidas nuomai, mokesčiams, algoms, transportui, reklamai, nuo tos vienos parduotos pigios gitaros likdavo 5 litai. Kaip išsilavinęs pedagogas, dirbęs muzikos mokyklose, supratau, kad už gitaros pamokas daugiau moka. Grįžau prie ištakų.

Gintaro Jakelio asmeninio albumo nuotr./Gintaras Jakelis pamokos metu su mokiniais
Gintaro Jakelio asmeninio albumo nuotr./Gintaras Jakelis pamokos metu su mokiniais

– Ar Lietuvoje yra meistrų, gaminančių gitaras?

– Lietuvių meistrams kol kas sunkiai sekasi pagaminti kokybišką klasikinę ar akustinę gitarą, nors elektrine lava galime pasidžiaugti. Yra gaminančių kankles, buvo anksčiau gaminančių smuikus, bet ne klasikines gitaras. Maskvoje yra gerų meistrų.

Aš ir dabar negaliu įpirkti meistro rankų darbo gitaros. Bet žinot, kaip su tomis kainomis. 500 eurų vertės gitara brangesnė, bet ir geriau skamba. 1 tūkst. eurų vertės gitara skamba gal 10 proc. geriau, 5 tūkst. eurų kainuojančios gitaros skambesys kokybiškesnis gal 5 proc., 10 tūkst. eurų vertės – vos 3 proc.

– Pati muzika, rodos, kuo toliau, tuo labiau kuriama kompiuterinėmis programomis. Ar muzikos instrumentams nekyla grėsmės?

– Keista, žmones mokau groti 35-erius metus, bet nejaučiu, kad susidomėjimas instrumentais mažėtų. Yra juk tradicija – leisti vaikus į muzikos mokyklą. Nežinau kodėl, bet reikia būtinai savo vaiką užrašyti į „muzikinę“ (šyptelėjo).

Pamenu, kai pats pradėjau mokytis groti, gitara buvo laikoma labai neprestižiniu, gatvės instrumentu. Latvijoje, pavyzdžiui, gitara į muzikos mokyklas atėjo „su uždelsimu“ – net 25-eriais metais vėliau nei pas mus.

Sudėtingi tarybiniai laikai gitaros mėgėjams buvo. Stygų, kurios sukurtos atlaikyti apie 100 valandų grojimo, niekas Tarybų Sąjungoje negamindavo. Vienintelis būdas jas įsigyti – kreiptis į jūreivius. Tų laikų kontrabandininkai. Bet nusipirkti iš jų stygas galėdavai tik doleriais. Ieškodavai tų nelegalių keitėjų.

Jei draugas koks, dolerį parduos už 7 rublius, jei ne – mokėsi 15 rublių. Rizikuodavai, nes net už vieno dolerio kišenėje turėjimą bausdavo 15 metų kalėjimo! Galima sakyti, groti gitara tais laikas būdavo nelegalu (šypteli).

Žinote, kiek kainuodavo 6 stygų dėžutė? 100 rublių, kai mano mamos mėnesinis atlyginimas tuomet siekė 70 rublių. Stygos buvo aukso vertės, o jų turėjimas – žiaurus kriminalinis nusikaltimas.

Stygos sovietiniais laikais buvo aukso vertės, o jų turėjimas – žiaurus nusikaltimas.

– Kodėl tuomet, būdamas 11-metis berniukas, nusižiūrėjote būtent ją – chuliganiškąją gitarą.

– Klasėje kažkas atsinešė gitarą ir pradėjo brazdinti. O juk mes – vaikinukai, reikia pakonkuruoti. Mažas miestelis tas Vievis, greitai mados pasklinda (nusijuokia). Mano sesė, kuri buvo vyresnė, taip pat užsikabino. Iš kaimynų atsinešė gitarą ir lapelį su akordais, liepė man nelįsti, nes mažas, nutrauksiu dar stygas. Pasislėpęs išmokau akordus, bet klasiokai vis tiek „kiečiau“ grojo.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis

Dabar, kai pagalvoju, mistika. Juk buvau toks flegmatiškas, ramus vaikas, negalėjęs užkalbinti svetimo žmogaus, bet tuomet susiradau muzikos mokyklą, kurioje buvo mokytojas, galėjęs parodyti daugiau akordų. Jis užrašė man juos ant lapuko. Parėjęs namo, kai sesės nebuvo, išmokau. Pasivijau antrą geriausiai grojantį berniuką, o pirmasis, mano klasės draugas, per 2 savaites taip išmoko groti, kad 12-os jau grojo šokiuose. Vijausi jį.

Vėl kreipiausi į tą mokytoją naujų akordų, o jis pasakė: „Tai jei nori mokytis, reikia į muzikos mokyklą stoti.“ Mama pasakė „ne“, nes sesė buvo baigusi akordeono klasę, o akordeonas gulėjo nenaudojamas. Bet niekam nesakęs nuėjau ir išlaikiau muzikos mokyklos egzaminus.

Bėda ta, kad gitaros klasės tai nebuvo tuomet Lietuvoje. Muzikos mokyklos direktorė nuvažiavo į ministeriją ir „pramušė“ pirmąją gitaros klasę Vievyje. Vėliau mokiausi Kaune, įstojau į Juozo Gruodžio tuometinį technikumą.

Iš viso mokiausi groti 7-erius metus. Nežinau, iš kur ta meilė muzikai. Giminėje muzikantų nebuvo, bet aš tai net vaikystėje per kokias vestuves stovėdavau prie muzikantų ir žiūrėdavau. Laukdavau, kol duos kokią lazdelę pagroti būgnais. Žaisti su vaikais man nereikėdavo, tortų valgyti taip pat.

– Bet jūsų visi 5 vaikai yra muzikalūs ir groja bent vienu instrumentu. Vis dėlto kažkoks genas giminėje yra.

– Sūnus Tomas groja labai gerai, dirba su mokiniais, padeda man. Perleidau jam paauglius mokinius, nes suprantu, kad jauniems su jaunais dirbti yra geriau (nusijuokia). Jauni mokytojai yra jauni mokytojai.

Gintaro Jakelio asmeninio albumo nuotr./Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis su sūnumi Tomu
Gintaro Jakelio asmeninio albumo nuotr./Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis su sūnumi Tomu

Dukra valstybiniame chore dainuoja. Kiti trys taip pat groja, kas fleita, kas gitara, kas pianinu, kas smuiku ar kanklėmis. Kiekvienas rinkosi savąjį instrumentą. Žmona mano pianistė, aš gitaristas, tai vaikai norėjo kitų instrumentų.

– Sudarytumėte neblogą Jakelių šeimyninį ansamblį.

– (Nusijuokia). Turiu tokių pasiūlymų iš vieno prodiuserio. Sudėtinga, nes kiekvienam šeimos nariui patinka skirtingi stiliai. Su sūnumi Tomu pagrojame kartu. Tiesa, kirba mintis: turiu kūrinėlių sukūręs, tai paprašysiu jų „dėl tėčio“ visų kartu pagroti (šypteli). Gal suviliosiu.

– O kaip įsigijote pirmąją savo gitarą? Ar taip vis ir vogdavote tą, kurią turėjo sesuo?

– Turėjau susitaupęs 5 rublius, 10 rublių dar davė kaimynė. Sulaukiau momento, kai į Elektrėnus atvežė vieną gitarą, nuvažiavau ir nusipirkau ją už 15 rublių. Pirmoji tarybinė buvo, po to mama nupirko vokišką už 70 rublių. Fantastiška ją gauti buvo.

Vėliau draugas pranešė, kad atsirado Rygoje parduotuvėje gitara, tai lėkiau su traukiniu ją įsigyti. Iš viso per gyvenimą gal 5 gitaras turėjau. Pastarajai, kuria ir dabar groju, – gal 20 metų. Ispaniška ji, žmonos padovanota.

– Darbo muzikos mokyklose neužteko, nusprendėte įkurti savo gitaros studiją?

– Viskas po truputėlį keičiasi, bet muzikos mokyklose niekas nesikeitė nuo tarybinių laikų. Jokių reformų. Jose vis dar mokomasi iš tarybinių vadovėlių. Muzikos mokyklose ruošia atlikėjus, bet dauguma, gal 90 proc., nori groti mėgstamus kūrinius. Iki Mozarto ar Bacho reikia paaugti. Iš 100 gal tik 1 vaikas pasakys, kad jam klasika patinka. Man labai gaila, kad kai baigia muzikos mokyklą, kokie 70 proc. nekenčia to instrumento ir tos mokyklos. Mokiniai prašydavo pamokyti kokią dainą, o nėra kada, nes programa... Tai norėjosi keisti.

Aš pirmąją savo mažą, privačią studijėlę įkūriau dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Ji buvo gal net pirma Lietuvoje. Tai neįsivaizduojate, kokia eilė, norinčiųjų mokytis groti gitara, nutįso. Kaip prie Lenino. Stovėjo keli šimtai vaikų, o galėjau priimti tik kokį 30.

Buvo periodų, kai turėjau 50 mokinių ir dirbau 6 dienas per savaitę. Tuomet suvokiau, kad nebelaukiu pirmadienių, jei koks mokinys suserga, džiaugiuosi, nes neįvyks pamoka. Supratau, kad negerai. Susimažinau iki 4 darbo dienų, – galva prašviesėjo. Ėmė į duris belstis suaugusieji, panorę mokytis groti gitara. Susikūrė grupės.

Viena mergina tėčiui 50-mečio proga padovanojo kelias pamokas, o dabar jis – mūsų pagrindinis solistas. Žmona sako, kad žmogus pasikeitė: nebereikia nieko, net draugų.

– Keičiate žmonių gyvenimus?

– (Nusijuokia). Aš nekeičiu, jie patys keičiasi.

Stovėjo keli šimtai vaikų, o galėjau priimti tik kokį 30.

– Kokia populiariausia melodija, kurią nori išmokti groti vaikai?

– Keičiasi, tačiau jei moki sugroti „Svajoklį“, „Ilgą kelią“, Gyčio Paškevičiaus repertuarą, vadinasi, jau moki groti gitara (nusijuokia).

– Vėliau atradote nuotolines pamokas už dyką, už eurą, išleidote pirmąją kompiuterinę programą, skirtą išmokti groti gitara, – kokia novatoriška nauja idėja dabar kirba galvoje?

– Kaip knygoje parašyti, kas yra muzika? Supratau, kad galima parodyti. Džiaugiausi, kai atsirado kompiuteriai.

Dar prieš 15 metų sukūriau programą, bet buvo per anksti, užbėgau kokia 10-čia metų į priekį. O dabar man šventė. Dukra užsiminė apie QR kodus. Naudoja juos įmonės kaip vizitines korteles, o kad tai gali būti kaip priedas mokomajai literatūrai... Aš kai laiko turiu, sėdau prie kompiuterio ir kūriau.

Kažkam, kaip „Teslai“, reikia keisti pasaulį (nusijuokia). Taip išleidau mokomąją knygą su QR kodais. Nuskenuoji ir groji. Manau, visi vadovėliai mokyklose tuoj bus su jais. Mąstau išversti į anglų kalbą, nes mūsų rinka nedidelė – 10 tūkst. grojančių žmonių.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis

– Domėjotės užsienio rinka, ar joje yra tokių mokomųjų muzikos vadovėlių su QR kodais?

– Nėra dar.

– Berods, 2018 metais surengėte koncertą „Žalgirio“ arenos amfiteatre, tačiau koncertinio turo po Lietuvą taip ir nesurengėte. Kodėl?

– Su sūnumi Tomu metėme sau tokį iššūkį – nusprendėme šiemet pasivažinėti po šalies bažnyčias ir surengti jose 50 koncertų. Juk tai nemokamos salės.

Pamenu, kai pradėjau groti gitara, maniau, kursiu grupę ir grosiu. Ir tikrai ne klasiką. Bet pabandęs supratau, kad negaliu būti ant scenos – labai jaudinuosi, pradedu visas drebėti, gitara ima lakstyti. Bet praėjo daug metų, praėjo, matyt. Tiesa, groti turiu ne vienas – su kažkuo (šyptelėjo).

Gintaro Jakelio asmeninio albumo nuotr./Gintaras Jakelis su mokine koncerto „Žalgirio“ arenoje metu
Gintaro Jakelio asmeninio albumo nuotr./Gintaras Jakelis su mokine koncerto „Žalgirio“ arenoje metu

– Esate ištikimas gitarai ar grojate dar kokiu instrumentu?

– Tarybinėje armijoje išmokau groti bosu – tūba. Tarnavau parodomajame pulke. Ant mūsų išbandydavo visokias naujas aprangas, pvz., apsaugančias nuo chemijos. Pūslėm nueidavo oda. Visus siuntė į Afganistaną. Norėdamas to išvengti, įsiprašiau į kariuomenės orkestrą. Trūko bosisto, tad aukojau pietus ir valandą, skirtą poilsiui, po pietų – mokiausi groti.

Variau taip, kad kraujai bėgo, lūpa iki šios dienos plyšusi. Per mėnesį išmokau paradinį repertuarą. Reikėjo, aišku, dar ir dešrų įduoti – taip, išvengdamas Afganistano, tapau orkestro dalimi.

Pagrindinis mūsų darbas buvo pasitikti iš Afganistano skraidinamus karių karstus – iškilmingai juos laidodavome su orkestru. Žiauriai nuskambės, bet laidotuvės mums buvo gera chaltūra, nes nereikėdavo pratybose dalyvauti – vietoje to išveždavo į kapines groti, miesto pamatydavome.

Gintaro Jakelio asmeninio albumo nuotr./Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis armijoje
Gintaro Jakelio asmeninio albumo nuotr./Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis armijoje

– Užsiminėte, kad žmona Kristina – pianistė. Jus suvedė muzika?

– Taip, buvome kursiokai, tačiau kol mokėmės, nedraugavome. Ji man patiko, bet svarsčiau eiti į seminariją ir tapti kunigu. Nejaučiau pašaukimo, bet buvo juodi tarybiniai laikai, trūko kunigų, tad kažkam reikėjo dirbti. Jei reikia, aš pasiaukosiu. Bet grįžau iš armijos, prasidėjo Sąjūdis, – oi, kaip gerai, išvengiau.

Dirbau tuomet, pamenu, muzikos mokykloje, išėjau po Laisvės alėją pasivaikščioti. Žiūriu, Kristina eina. Užkalbinau, pakviečiau pasivaikščioti. Pasirodo, ji ten pasimatyme buvo – vaikinas net iš Vilniaus atvykęs, o aš galvojau, kad pusbrolis, tad drąsiai užkalbinau. Išėjo taip, kad nuviliojau (nusijuokia).

Šokome tą dieną mieste, jai nutrynė batai kojas, lydėjau į namus, kad pasikeistų kitus. Užėjome, o Kristinos mama tokių skanių kotletų prikepusi. Nuo tos dienos pradėjome draugaut.

Taigi gegužės 20-ąją susitikome, liepą padavėme pareiškimus tuoktis, spalį apsivedėme. 30 metų jau kartu. Nuo to laiko gegužės 20 diena – kotletų diena. Tik paaugę vaikai ėmė klausinėti, kodėl mes ne tik Šv. Velykas, Šv. Kalėdas, bet ir kotletų dieną švenčiame, juk kiti tokios dienos nešvenčia (nusijuokia).

Kai vaikai suaugo ir išėjo iš namų, su žmona ėmėmės naujos veiklos – jau kokį penkmetį vedame kursus sužadėtiniams, kurie nori tuoktis bažnyčioje. Mums tai labai patinka, tad dirbame intensyviai. Dabar štai baigėme kursus, kuriuos vedėme 16-ai porų. Išvežėme juos į Liškiavos kultūros centrą dviem dienom, tai tokie laimingi buvo. Pagaliau pabuvo dviese.

Gintaro Jakelio asmeninio albumo nuotr./Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis su žmona Kristina
Gintaro Jakelio asmeninio albumo nuotr./Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis su žmona Kristina

– 30 metų kartu, 5 vaikai, abu muzikai, neišskyrė liga, – galima laikyti jus pavyzdine pora?

– Tikrai ne, bet kažkuo norisi pasidalinti. Jauni žmonės net daugiau apsiskaitę už mus. Mes tiesiog moderuojame: sužadėtinių kursuose yra programa, sąsiuviniai, pratybos – tik viskas apie santykius.

Viena pora dingo po dviejų užsiėmimų. Nusprendė, kad per daug yra skirtingi, kad ne pakeliui – išsiskyrė. Tuose kursuose giliai „pasimėsinėji“ vertybėse, pasimatuoji jomis vienas su kitu.

– Kas jums padėjo išsaugoti santuoką? Nejau nebuvo krizių?

– Reikia nežiūrėti atsarginio varianto. Jei galvoji, kad galima išsiskirti ir būti, tai tu atsarginiu variantu anksčiau ar vėliau pasinaudosi. Nes ateis krizės, užspaudimai – numosi ranka. Bet jei atmeti atsarginį variantą, pasakai sakau, kad skirtis negali, tiesiog negali, kad viskas, – imi norom nenorom spręsti krizes. Kito kelio nėra – imi ir išsprendi. Visuomet galima surasti mielesnį, gražesnį, turtingesnį už tą, kurį jau turi, bet kai apsisprendi, kad viskas, pasirinkau, tai ir būna viskas.

Jei galvoji, kad galima išsiskirti ir būti, tai tu atsarginiu variantu anksčiau ar vėliau pasinaudosi.

– Tai jūsų gyvenime jau yra tas „viskas“?

– Taip (nusijuokia). Turėjome daugybę išbandymų, bet viskas.

– Akivaizdu, kad antroji pusė jūsų gyvenime – didžiulis ramstis, galima sakyti, kad net yra jūsų kojos. Smogus ligai, žmona padėjo jums kiekviename žingsnyje, juk vos paeinate. O dar 5 vaikus užauginti...

– Ji visą laiką buvo šalia, patarnavo, palaikė mano idėjas, planus, o kai vaikai išėjo iš namų, susimąstė: o kas aš esu? Aš dabar laimingas, kad ji atrado savo kryptį: prisideda prie vieno bažnytinio projekto – katechezės trejų metų vaikams. Sukurtas kambariukas, kur viskas – kaip bažnyčioje, tik daug kartų sumažinta, pritaikyta mažiukams. Lyg koks vaikų darželis – atriumas vadinasi.

Įdomumas tas, kad vaikai, kurie namuose – nevaldomi, tuose dvi valandas trunkančiuose užsiėmimuose ramiai išsėdi. Tokių atriumų Lietuvoje gausėja. Kristina taip pat mokytojauja, su vargonais groja ir viską daro savanoriaudama, už kokią pianino pamoką negali paimti pinigų.

– O kaip su šeima atsidūrėte Rygoje?

– Kai tik su Kristina susituokėme, bandžiau imtis verslo, tačiau tie laikai buvo žiaurūs, žvėriški. „Daktarai“, automatai, reketas – kasdienybė. Buvau perėmęs stambesnio objekto valdymą – apgriuvusį dabartinio Birštono „Royal SPA Residence“ viešbučio pastatą. Jis priklausė vienai gamyklai, tarnavo kaip poilsio namai. Perėmėme 50 proc. pastato valdymo, organizavome darbą. Kaip tik tuomet buvo įvykusi Černobylio katastrofa, tai veždavome iš Černobylio vaikus, ėmėmės jų reabilitacijos.

Už paslaugą, neturėdami pinigų, mums atsiskaitydavo pliušiniais meškiukais, kuriuos platindavome įvairiose parduotuvėse. Grupuotes sudomino ši mūsų veikla, ėmė reikalauti, kad perrašytume viską jiems. Prasidėjo grasinimai. Reikėjo apsispręsti: arba su jais šaudytis, arba bėgti. Latvijoje buvau tarnavęs, turėjau draugų, žinojau, kad trijų kambarių butą galima nusipirkti už 3 tūkst. dolerių, taip ir išvažiavome.

10 metų gyvenau kaimyninėje šalyje. Persikrausčius buvo sunkių momentų: turguje pirkdavome vieną morką bei vieną svogūną, kad tik išvirtume kokį sultinį ir vaikus pamaitintume. Gyvenome iš to, ką atveždavo mama. Porą metų taip egzistavome.

– Liga tuomet ir smogė, jums sunkiai verčiantis Rygoje?

– Taip, man buvo gal 33-eji. Gimė trečiasis sūnus Andrius – žmona padavė jį į rankas, o aš ėmiau svyruoti eidamas. Pajutau, kad kojos neklauso, pusiausvyros nelaikau. Maniau, trūksta fizinės veiklos, tad ėmiau intensyviau sportuoti, tačiau kai bėgdamas lygioje vietoje ir, rodos, niekur neužkliūdamas, griūdavau, supratau, kad kažkas vyksta.

Iš pradžių tie nukritimai kartodavosi kartą per dieną, vėliau dažnėdavo. Nešiau iš parduotuvės krepšį pirkinių, ėmiau jausti, kad prakaitas muša, atrodo, kad štangą kokią vilkčiau. Praėjo vos 3 mėnesiai, kai iš sveiko žmogaus virtau tokiu, kokiu esu dabar – 25 proc. darbingu ir vos paslenkančiu. Ir tik tuomet paslenkančiu, jei turiu į ką atsiremti. Negaliu kojos pakelti, nelaikau pusiausvyros.

Praėjo vos 3 mėnesiai, kai iš sveiko žmogaus virtau tokiu, kokiu esu dabar – 25 proc. darbingu ir vos paslenkančiu.

Po tų 3 mėnesių ligos progresavimas tarsi sustojo ir daugiau nebeblogėjo. Kai atsirado tie simptomai, kreipėmės į Rygos gydytojus, kurie pasiuntė kompiuterinei tomografijai. Ji Baltijos šalyse tuo metu buvo tik Taline. Tyrimai nieko neatskleidė. Gydytojų diagnozė – liko gyventi penkerius ar šešerius metus. Įtarė išsėtinę sklerozę, kuri tuomet buvo laikoma mirtina liga. Pats įtikėjau pradžioje, kad tai – išsėtinė sklerozė, bet viena specialistė Kaune tyrė – nerado.

Buvo ir kitų versijų – stresas, įkando erkė, įgimta. Taip jau būna, kai nieko nenustato, sako, kad genetiškai įgimta. Daugėja tokių atvejų, kai nenustato ligos. Viena gydytoja juokavo: jei atsiras koks, norintis apsiginti disertaciją, tuomet gal ir ims gilintis tik į mano atvejį, gal jį taip ir išnagrinėtų. Daug laiko reikia tam skirti.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis

– Kaip sureagavote į prognozę, kad liko gyventi 5-erius metu?

– Artimiesiems buvo didelis stresas, man – ne. Kai liga neaiški, belieka tik eksperimentuoti su gydymu. Kadangi nejaučiu didelių skausmų, nusprendžiau nerizikuoti su eksperimentais. Susitaikiau su tuo, kaip yra.

Pamenu, gal mėnesį prasėdėjau žiūrėdamas į vieną tašką. Jei mirsiu, tai mirsiu, Mozartas juk irgi jaunas mirė. Ir ką? Ėmiau mąstyti, ką čia nuveikus per tą likusį penkmetį. Visi žiūri kaip į mirštantį, tad galiu daryti, ką noriu. O ką noriu daryti? Groti! Pasakiau sau: dabar grosiu tiek, kiek norėsiu – kol numirsiu (nusijuokia).

Tuomet tik ir išmokau iš tikro groti – ne muzikos mokykloje ar konservatorijoje. Atsikeldavau ryte 6 ir baigdavau groti kokią 23 valandą. Pykdavau ant nakties, kad reikia eiti miegoti. Grojau porą metų tai, ką norėjau groti. Tuomet, žiūriu, kad nemirštu. Reikia pradėti dirbti.

Gintaro Jakelio asmeninio albumo nuotr./Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis su visa savo šeima
Gintaro Jakelio asmeninio albumo nuotr./Gitaros mokytojas Gintaras Jakelis su visa savo šeima

– Tikiuosi, nuėjote pas kitą gydytoją išklausyti kitos nuomonės?

– Taip, bet geresnių tyrimų tuo metu nebuvo. Ir dabar kas keletą metų vis apsilankau pas gydytojus. Šie reziumuoja: tau viskas gerai. Jei reiktų dabar eiti į tarybinę armiją, sakytų, kad simuliuoju. Kojų raumenys tarsi visuomet būtų įtempti, tokie akmeniniai. Daktarai svarstė, jei duos vaistų, kurie atpalaiduotų raumenis, galiu ir nebepasikelti nuo kėdės visai. Teko pamiršti ir automobilio vairavimą, nes jei užeitų traukuliai prie vairo...

– Kas parašyta jūsų nedarbingumo pažymėjime? Kokios ligos kodas?

– Negali parašyt, kad sveikas, bet darbingas tik 25 proc. Kažką parašė (nusijuokė).

– Kai žmonės paklausia, kas jums yra, ką atsakote?

– Nieko. Nes nežinau, kuo sergu.

Jei mirsiu, tai mirsiu, Mozartas juk ir jaunas mirė. Ir ką?

– Baisiau yra gyventi taip, nežinant, kuo sergate? Ar išties geriau žinoti?

– Man tikriausiai lengviau. Jei turėčiau daug pinigų, gal važiuočiau į kokią Vokietiją ieškoti ligos priežasčių. Dabar aš nebekvaršinu sau galvos dėl to. Paimu gitarą ir pagroju geriau. Esu toks ir viskas. Galva yra, tad galiu ja dirbti. Tik pliusai, nes jūs dabar visi skubat, lekiat, o aš galiu ramiai gyvent, turiu laiko pagalvoti.

– Su Dievu pokalbį apturėjote, kodėl būtent jums toks paslaptingas išbandymas?

– Ne. Sutinku daug žmonių, kurie labiau išgyvena dėl to, kodėl jų nosis ar plaukai tokie, kokie yra, nei aš išgyvenu dėl savo būklės.

– Kaip manote, liga labai pakoregavo jūsų gyvenimo vingius, daug iš jūsų galimybių atėmė?

– Man daugiau davė nei atėmė, padėjo nei sutrukdė. Būčiau įlindęs į kokius verslus, į kuriuos nereikia lįsti. Sutrukdė labiausiai gal žmonos planus, nes ji priversta buvo tapti palydėtoja, skyrė savo gyvenimą man ir vaikams, negalėjo vystytis kaip asmenybė tiek, kiek pati būtų norėjusi.

– Bet santuoka ir yra apie tai: džiaugsme ir varge...

– Taip. Visuomet ir sužadėtiniams primename per kursus: „Ar įsivaizduojate, kam pasirašote? (Nusijuokia). Ar žinote, ką prisieksit?“. Dažniau net nebūna skaitę. Juk iš pradžių turime vienokių lūkesčių mylimojo atžvilgiu, o kai ištinka liga... Mano žmona neparodė abejonės. Gal ir buvo naktų, kai tylumoje viena verkė. Nežinau, man to neparodė.

– Jums tokių naktų buvo?

– Ne, mane liga padarė kietesnį. Suvokiau, kad galiu atsiriboti ir, kaip kompiuteryje, imti kažką ir išbraukti, nes jei apie tai galvočiau, negalėčiau gyventi. Jei pradėčiau gailėti savęs, klausti, kodėl tai man, – nieko tai neišspręstų. Man liga – tik pliusas, nes galėjau su vaikais daugiau laiko praleisti, daugiau grojau. Mąsčiau, įrašysiu kūrinėlį, galės, kai numirsiu, visi paklausyti ir prisiminti. Visas mano gyvenimas, visi mano pliusai, galima sakyti, iš tų dvejų metų, kai smogė liga. Tuomet ir pirmas knygutes, skirtas išmokti groti, parašiau, ėmiau kurti, atradau kūrėjo gyslą. Susimąstau, kiek mano klasiokų ir draugų jau nebėra čia, nors sveiki buvo, o aš vis dar esu. Draugams sakau, jūs atsikėlę ryte nedėkojate už dar vieną dykai gautą dieną. Dykai! O jei dar reikėtų mokėti? Už viską kitką tai mokam.

– O jei liga vis dėlto įgimta, nesibaiminate dėl savo vaikų, kad ji atsikartos?

– Jaudinamės. Trys vaikai gimė – buvau sveikas, jauniausia dukra kai išvydo pasaulį, aš jau buvau toks. Maža ką, bet kol kas viskas gerai.

– Apie tokią didelę šeimą visuomet ir svajojote?

– Norėjau 7 vaikus turėti. Kodėl? Gražus skaičius (nusijuokia). Turiu jau ir vieną anūkėlį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką