Tai kaip čia tuomet nutiko, jog šiandien bažnyčią valdo vyrai, siūlantys ne sąmonę praplečiančių substancijų kupiną kukeono gėrimą, o praskiestą vandeniu vyną, apsimetantį Kristaus krauju? Moterys bei narkotikai krikščioniškoje tradicijoje yra diskriminacijos ir persekiojimo objektai, nors seniau buvo durys į religinę ekstazę ir aukštesnį sąmoningumą.
Leisdamiesi iki krikščionybės ištakų, neišvengiamai atsiremiame į pagoniškojo tęstinumo teoriją. Anot jos, krikščionybė viską pasiskolino iš Dioniso kulto bei Eleusino šventykloje vykusių misterijų, į kurias Platonas, Markas Aurelijus ir daugybė kitų antikos šviesuolių keliavo praregėti, praskleisti iliuzijų šydą, patekti į pomirtinį pasaulį ir grįžti iš jo atgal; arba, kaip rašė jie patys, patirti, ką reiškia numirti prieš numirštant ir tokiu būdu atrasti dieviškumą savyje.
Brianas C.Muraresku knygoje „Nemirtingumo raktas: bevardės religijos paslaptis“, išleistoje 2020 metais ir savo kultūrine įtaka sulyginamoje su Yuvalio Harari bei Jaredo Diamondo knygomis, teigia (tai grindžia ir hard scientific data, ir slaptų Vatikano archyvų medžiaga, ir daugybės mokslininkų tyrimais ir įžvalgomis), kad Eleusine vyko misterijos, kuriose žmonės gerdavo psichodelinį alų (Demetros/Persefonės kultas), o vėliau psichodelinį vyną (Dioniso kultas).
Antikoje žmonės mirties bijojo, joje nebuvo nemirtingumo pažado krikščioniškąja prasme. Bet iš Eleusino jie grįždavo nebebijodami mirties, nes iniciacijos metu patirdavo, jog pabaigos iš tiesų nėra, o mirtis neegzistuoja. Į šią dieviškumo paslapties iniciaciją, kurioje didieji senovės protai praplėsdavo savo sąmonę ir vadino ją stipriausiu gyvenimo patyrimu, juos lydėjo moterys šventikės – tai jos buvo atsakingos už psichodelinio gėrimo žinias ir paruošimą. II amžiuje pr. Kr. šios misterijos buvo uždraustos, nes moterys tapo labai galingos ir nemenkai išgąsdino Romos senato vyrus. Šios pašėlusios raganos į savo kultą priimdavo tik jaunus vyrus, tad jie nebenorėdavo eiti į kariuomenę. Be to, vyrai šiame kulte tarnaudavo moterims.
