„Spanguolės dirbtuvėlės“ – taip pavadintas šeimos verslas. Tadas su Rūta keliauja po visą Lietuvą, kviečia į edukacinius užsiėmus vaikus ir kalba apie negalią. Teisingiau, ne apie negalią, bet apie kiekvieno žmogaus turimą galią. Sutuoktiniai tiki savo veikla – jei suaugusiųjų mąstymą pakeisti sunku, tai kalbėtis su vaikais – gerokai prasmingiau.
„Tai yra socialinis šeimos verslas, kuris skleidžia žinią visuomenei: galime dirbti visi kartu, pasiekti kažką bendro. Tai informatyvi, ugdanti vaikus ir supažindinanti juos su įvairiomis negaliomis, veikla“, – kalbėjo Tadas.
Pasak pašnekovo, šeima orientuojasi į dvi veiklas – tekstilės dirbtuvėlės ir patyriminiai mokymai: „Jų metu vaikams leidžiame išbandyti turimą neįgaliųjų techniką: neįgaliojo vežimėlį, neregio lazdelę, taip pat bandome mokyti gestų kalbos ir parodyti, kad vis dėlto nėra taip baisu turėti draugų, kurie turi įvairias negalias.
O tekstilės edukacijos metu mes kartu su vaikais siuvame žaislus. Taip vaikai dar labiau atsipalaiduoja, nesijaučia suvaržyti, jie drąsiau bendrauja. Suaugusius edukuoti apie neįgaliuosius yra sunkiau – jie turi jau nusistovėjusią nuomonę, kurią sudėtinga pakeisti. Bet vaikai nuomonę keičia pabendravę su mumis. Tai parsineša į savo šeimas – kad viskas yra gerai ir smagu. Tada ir tėvai pradeda kitaip žiūrėti, jie kitaip vertina.“
– Kas yra jūsų įvardinta patyriminė veikla ir kaip viskas vyksta?
Tadas: Mes su vaikais bandome pasitikrinti negalią ir kad jie patys išbandytų. Jei kalbame apie judėjimo negalią, leidžiame jiems pabandyti neįgaliojo vežimėlį – kad suprastų, kaip kiekvieną dieną turi jaustis žmogus, kad yra slenkstis ir kaip sunku jį įveikti.
Kokie garsai sklinda užsimerkus? Kas būna, kai tu negali pasitikėti savo akimis?
Lygiai taip pat neregio lazdelė, kai vaikas užsimerkęs bando praeiti tam tikrą atstumą ir pajausti, ką tai reiškia. Ar labai sunku, ar ne? Kokie garsai sklinda užsimerkus? Kas būna, kai tu negali pasitikėti savo akimis?
Gestų kalba. Rodom vaikams, kad jie galėtų bent standartinius žodžius išmokti – tam, kad sutikę klausos negalią turinti žmogų, galėtų su juo komunikuoti.
– Kaip į jūsų pačių gyvenimą atėjo ši veikla?
Rūta: Seniai gvildenome šią mintį, nes aš turiu negalią, o Tadas neturi. Sukūrėme šeimą, susilaukėme dukrytės. Ir pradėjo į mus krypti žvilgsniai. Kaip čia dabar? Vienas toks, kitas – ne?
Tadas: Prisiminkime, kad prieš kelis dešimtmečius apie tai garsiai ir drąsiai dar nebuvo kalbama. Nebuvo kalbama apie aplinkos pritaikomumą, visuomenės požiūrį.
Mes supratome, kad jei pavieniui skleisime tą žinią, nebus taip aktualu ir įdomu. Kitaip yra, kai kalbame kaip šeima. Rūta kalba kaip mama, kaip aktyvi bendruomenės narė, kalbame apie stereotipus. Taip ir nutarėme, kad reikia kurti mažą įmonėlę.
Rūta: Kartais vargina, kai vis klausia: kaip jūs čia dabar, kaip pagimdei, kaip Tadas reaguoja į tave – kaip į moterį su negalia? Bet Tadas dažnai juokiasi, kad jis nepastebi mano ratų, o įsimylėjo mano raudonus vežimėlio špykius (stipinus.)
– Kiek metų jau esate šeima?
Rūta: Mūsų šeimai šią vasarą buvo 8 metai, bet mes kartu esame jau 10 metų. Mūsų dukrai Miglei dabar – šešeri.
– Dirbant su vaikais, kviečiant juos į užsiėmimus, reikia ir žinių, kaip sukurti edukacinę programą. Kitaip tariant, reikia turinio.
Tadas: Mūsų ekspertė yra dukra. Žaislų gamyba buvo jos idėja, ir mes pamatėme, kad jei ji yra susidomėjusi, gali būti įdomu ir kitiems.
Būdama trimetė, darželyje ji jau aiškino visiems apie negalią, kaip reikia bendrauti ir panašiai. Tada pagalvojome: kodėl apie tai nekalbėti? Žinoma, dukra gyvena su mumis, ji mato visai kitaip. Bet kad yra tokios veiklos poreikis – mes pamatėme būtent per savo vaiką. Pirmą kartą išbandėme Miglės darželyje, kai dar gyvenome Vilniuje. Pastebėjome, kad tai puiki vieta, kur vaikai noriai priima, išklauso, bando dalyvauti procese.
Rūta: Kartą, kai Miglės lėlei nulūžo koja, ji sakė, kad čia bus lėlė su protezu. Paskui mes iš užsienio net pirkome Miglei lėles Barbes neįgaliojo vežimėlyje, Barbes su protezais. Lietuvoje tokių nėra. Mūsų kartais klausia: o kam tos neįgalios Barbės? Bet tai nuo mažens ugdo vaikus.
Tokie maži dalykai leido mums suprasti – edukacija yra svarbu. O per veiklą galima užduoti daugiau klausimų. Ir papasakoti, kad visi mes esame skirtingi, bet bendravime – visi lygūs.
Kai pradėjome šį verslą, pamatėme, kad problema yra ne būrelių, o švietimo trūkumas. Vaikai pamato kitokią negalią, supranta, kad problema yra ne negalia, o tik aplinkos prieinamumo kliūtys. Nuostabus patyrimas, kaip vaikai pasikeičia, jie kitaip žiūri į savo mokyklą, jie vertina, į kurią klasę galės patekti vaikas, jei jam nutiktų bėda ir jis atsisėstų į vežimėlį.
Laikinos traumos vaikai nesureikšmina kaip žmogaus problemos, bet jie mato problemą aplinkoje, suvokia, kokia aplinka turėtų būti, jie ima suprasti, kad visi mes – skirtingi. Kad mūsų kūnai kinta, sensta, mes ne visą laiką būsime tokie stiprūs.
Kartais vaikai susitikimo pradžioje sako: teta, kaip man jūsų gaila. O pabaigoje: žinokit, visai jūsų negaila, tik gaila dėl patalpų, kad jūs negalite patekti. Čia aplinka kalta.
– Vaikai yra gerokai atviresni už suaugusį žmogų ir kartais gali paklausti įdomių klausimų, tiesa?
Tadas: Tai – labai gerai. Nes įgalūs žmonės bijo paklausti, susipažinti. Tai klaida, kurią leidžiame taisyti per pažinimą.
Rūta: Vaikai laisvesni. Klausimai būna, kaip tu miegi, kaip tu į tualetą nueini. Vaikai yra atviri ir todėl jie viską sužino iš pirmų lūpų, neuždaro klausimų.
O mes su Tadu esame „įžūliai lendantys vaikams į akis“, mes stengiamės patys paaiškinti, kodėl teta nemato, kodėl jai reikalinga baltoji lazdelė, ką reiškia gestų kalba, ką – sėdėjimas vežimėlyje.
Apie tai, kad mes visi skirtingi, kalbamės ir per tekstilės užsiėmimus. Pavyzdžiui, kai vaikai pradeda siūti žaislus ir pasako, kad jam neišėjo taip, kaip kitam.
Tadas: Bet jei visiems žaislas išeitų vienodas – jis nebūtų toks įdomus ir nebūtų dalelė tavęs. Mes kiekvienas kitaip atrodome, kitaip valgome, skirtingai rengiamės. Ir todėl mūsų žaislai skirtingi. Bet jie tuo ir ypatingi. Tada, kai vaikas pats pasigamina, pasiuva – jį vertina kaip išskirtinį, kokio niekas neturės.
Matyti pokyčius labai džiugu. Ir ne tik vaikų, bet ir visuomenės pokyčius.
Rūta: Ir kiek nuotraukų gauname, kai vaikai miega su žaislais, dalijasi įspūdžiais. Jie taip pat pakeičia nuomonę apie žmones su negalia, nebelieka patyčių. Matyti pokyčius labai džiugu. Ir ne tik vaikų, bet ir visuomenės pokyčius. Dabar net autobuso vairuotojai, pravažiuodami Marijampolėje, mums pamoja, klausdami, ar mes norime važiuoti.
Mes su negalia supažindiname iš teigiamos pusės. Kad gyventi galima nevaikštant, nematant, negirdint.
Neseniai neįgalieji organizavo stovyklą vaikams. Viena iš jos dalyvių – neregė Irma – pasiuvo žuvytę, kuriai pritvirtino akytes ir kitas detales. Tada supratau: nuo šios akimirkos galiu sakyti, kad nieko neįmanomo pasaulyje nėra, kad nėra „negaliu“. Negaliu tol, kol nepabandau. O kai pabadau – galiu.
Tadas: Nebandžiau, nepatinka, nemoku... O kaip tu gali žinoti, kol nebandei? Mes daug gyvenime prarandame, bijodami pabandyti.
– Tačiau jūs bendraujate ne tik su vaikais. Patys užsiminėte, pavyzdžiui, apie autobuso vairuotojus. Susitikimai su vaikais ir suaugusiais – skirtingi?
Tadas: Vaikai, kas jiems įdomu, klausia atvirai, o su suaugusiais – kitaip. Ne tik autobuso vairuotojai, bet ir kitų bendruomenių, įstaigų atstovai. Jie bijo, kad kažką pasakys blogai. Tačiau bendravime nejaukiausios yra pirmosios penkios minutės. Paskui ledai prasilaužia.
Mūsų tikslas yra parodyti, kaip būtų tinkama aptarnauti žmones su įvairiomis negaliomis – autobuse, kultūros centre, kitose vietose. Juk yra ne tik tik žmonės su negalia, bet ir patyrę laikiną traumą, yra senyvo amžiaus žmonės, mamos su vaikų vežimėliais.
Ir jei pačios organizacijos, įmonės į mus kreipiasi – mes mielai sutinkame, nes reikia jiems parodyti. Mums ir patiems tai aktualu, mes norime kalbėti apie tai, kaip galima visą aplinką pritaikyti visiems vienodai. Ir požiūris po truputį keičiasi.
Rūta: Suaugę jau turi susidarę stereotipus ir nuomones, kad neįgalieji yra gyvenimo nuskriausti. O paskui supranta, kad gyventi galima, judėti galima, tik reikia minimaliai pritaikyti aplinką. Ir požiūrį pakeisti.
Man asmeniškai, kaip edukatorei, yra labai sunku patekti į kai kurias erdves, kur mus pakviečia. Mes savo patalpų neturime, esame keliauninkai, keliaujantys po visą Lietuvą. Kur pakviečia – ten ir važiuojame.
– Ar keičiasi miestai, jų pritaikymas visoms žmonių grupėms?
Rūta: Keičiasi, bet kartais griežtai reglamentais besivadovaujantys žmonės padaro blogiau.
Tadas: Reikia ne tik reglamentu, bet ir protu vadovautis – jei daroma, daryti teisingai. O miestai taip, keičiasi. Kad ir Marijampolė. Kokia ji buvo prieš 8 metus ir kokia yra dabar – miestas pritaikytas žmonėms su negalia, yra lygūs nuvažiavimai ir panašiai.
Rūta: Bet ir visi žmonės, turintys negalią, pradėjo įsitraukti į procesus, išėjo į visuomenę. Miestas turi būti pritaikytas nebūtinai žmonėms su negalia, bet turėtų vadovautis universalaus dizaino principais. Svarbu galimybė miestu naudotis visiems: ar vaikui, ar man. Visi turi teisę naudotis aplinka, pastatais, mokyklomis.
Tadas: Didžiausia problema yra gydymo įstaigos, kurios iki šiol nėra pritaikytos. Ir darbuotojų požiūris turėtų būti neatmestinas. Čia matome didžiulę problemą.
Rūta: Arba vaikų darželiai. Aš esu mama, vedu savo vaiką į darželį, aš noriu pati jį palydėti ir turėti galimybę tai padaryti.
Didžiausia problema yra gydymo įstaigos, kurios iki šiol nėra pritaikytos.
Kai mes su Tadu einame pasivaikščioti, į kavinę ne visur galime patekti, tada ieškome, kur galim. Tadas tampa kaip ir asmeniniu asistentu, bet man kaip žmogui, kaip moteriai tai nėra labai jauku. Jis yra mano gyvenimo žmogus, ne asmeninis asistentas.
Prieinamumas mums, kaip šeimai, yra labai svarbus. Sako, kad man vyras gali padėti, užnešti. Visada sakau: aš esu nekilnojamasis turtas ir kilnoti manęs nereikia. Todėl ir ieškome visiems patogios vietos. Štai tokią savo šeimos patirtį bandome parodyti kitiems.
Tadas: Ateityje esame nusimatę ir daugiau veiklų.
Rūta: Mūsų patirtis ir išsilavinimas mums leidžia apie tai kalbėti. Pati esu baigusi sociologiją, Tadas – verslo vadybą.
Tadas: Bet labiau kalbame ne apie išsilavinimą, o apie tai, ką mes patys esame patyrę. Mes pasakojame, ką ir kaip teko įveikti mūsų šeimai. Kaip mes susitvarkėme su žmonių požiūriu, nes yra jaunų tėvelių, kuriems nedrąsu apie tai kalbėti, tai viešinti.
Tokius susitikimus darome kultūros namuose, bendruomenių namuose. Kartu gaminame maistą, pasikalbame, kas yra tikras vyriškumas ir kas yra ta tikroji motinystė būnant vežimėlyje.
Rūta: Kartais apie Tadą sako: koks šaunuolis vyras. O aš? (juokiasi). Mes esame kartu dėl to, kad kartu mums gera, mums pakeliui.
– Rūta, kiek metų jūs esate neįgaliojo vežimėlyje?
Rūta: Nuo 13 metų. Turiu įgimtą negalią. Mano tėvai labai nenorėjo, kad aš judėčiau vežimėliu, jie bandė visais įmanomais būdais mane išgydyti. Buvo tarsi tokia nuomonė: būtinai turi stovėti ant kojų, nesvarbu – kaip. Bet aš nenorėjau ir pasirinkau vežimėlį.
Tėvams buvo šokas, o man pačiai – laisvė. Galimybė judėti. Vežimėlis yra mano gyvenimo dalis, mano gyvenimo būdas. Kaip kitam drabužis, aksesuaras, taip man vežimėlis.
Tadas: Kaip kitai moteriai į gatvę išeit su prabangiais bateliais, taip Rūtai – su vežimu.
– Jei apsimesčiau vaiku ir atvirai paklausčiau to, ko klausti suaugusiam žmogui galbūt ir nedera?
Tadas: Klauskit.
– Kokia jūsų pažinties istorija, kai vienas – vežimėlyje, o kitas – ne?
Tadas: Vaikai to neklausia (juokiasi). Susipažinom internete, kaip ir visi šių laikų jaunuoliai.
Rūta: Jis mane pakvietė kavos, o aš atšoviau, kad judu vežimėlio pagalba. Tačiau jam tai pasirodė visai įprastas dalykas, juk mane, o ne vežimėlį matė. Taip ir geriam kavą jau dešimt metų, o santuokoje aštuonerius. Jau aštuoni metai, kai Tadas kas rytą man į lovą atneša kavos.
– Ir paskutinis klausimas. Kaip su visu tuo, ką pasakojote, susijusios spanguolės?
Tadas: Žmonės galvoja, kad ši veikla yra susijusi su uogomis, kad prekiaujame šaldytomis ar šviežiomis spanguolėmis. O iš iš tikrųjų... Mes spangstam kiekvieną dieną, nuo kiekvienos idėjos. Fantazuojam, kol fantazijos tampa realybe. Tad „Spanguolių dirbtuvėlės“ ir yra nuo spangimo, sumanymo, realizavimo, pateikimo.
Rūta: Labai dažnai gyvenime priskiriamos etiketės. Pavyzdžiui, kad jei neįgalus, tai kažko negali. O jei spanguolės – tai būtinai uogos. Bet juk nebūtinai uoga turi būti siejama tik su maistu.
Tadas: Žmonės su negalia turi užslėptų galių padaryti kažką geriau, nei įgalus žmogus apie jį galvoja.
