Šiemet vyksianti konferencija „(ne)Tobula moteris. Moters balsas“ suburs pranešėjus iš įvairių sričių – nuo teatro, muzikos iki psichologijos, nuo verslo iki viešo kalbėjimo. Kiekvienas jų pasidalins asmenine patirtimi ir žiniomis apie tai, kaip atrasti, saugoti ir stiprinti moters balsą. Konferencijos temos aprėps toli gražu ne tik kalbėjimo technikas, bet ir giluminį ryšį su savimi, kūnu ir emocijomis. Renginys skirtas visoms, kurios nori kalbėti ne garsiau, o prasmingiau. Tai galimybė augti per bendrystę ir išgirsti save naujai. Pranešėja Adrija Čepaitė-Palšauskienė turi kuo dalintis – sukauptos žinios ir patirtis atėjo ne per vieną dieną.
– Esate aktorė, retorikos ir sceninės kalbos specialistė. Kaip atsirado pas Jus kitoks kalbos suvokimas?
– Kalbos svarbos šaknys yra mano ilgametis darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur dėsčiau sceninę kalbą aktoriams, režisieriams, taip pat balso pastatymą ir artikuliaciją, kūrinio, vokalo suvokimą vokalistams. Kalba buvo mano kasdienis darbo įrankis. Viena vertus, aš dėsčiau, kas yra kalba, kita vertus aš labai daug dirbau su kūrinio suvokimu – teksto kodų, ritmų, tempų, prasmės, idėjų, būdo perteikti ir taip toliau atradimu. Vėliau tai plėtėsi ir natūraliai perėjo į visuomenę. Mane ėmė kviesti dėstyti viešąją kalbą. Viešosios kalbos specifika skiriasi, bet esmė išlieka ta pati. Viešojoje kalboje atsiranda autentiškumas ir jis priklauso nuo to, koks yra pašnekovas.
– Sceninė ir viešoji kalbos – kuo jos skiriasi? Ar tai nėra vienas ir tas pats – tiesiog įtaigiai kalbėti ir siekti savo tikslų?
– Viešojoje kalboje didesnis dėmesys yra skiriamas pačiam ryšio kūrimui su auditorija, nors aktorius irgi turi tą poreikį, bet viešojoje kalboje jau mes kalbame nuo savęs, o ne iš vaidmens. Ir čia atsiranda ypatingai svarbus aspektas – viešojoje kalboje atstovaujame save. Anksčiau ar vėliau kiekvienam viešai kalbančiam žmogui iškyla klausimas „Kas aš ir ką aš atstovauju?“ Auditorija seka ne žinias. Vertė ir ryšys gimsta tada, kai auditorija girdi ir jaučia, jog kalbantis žmogus yra tai, ką jis sako. Jei sutampa – užburia, magnetizuoja, pritraukia, įtikina, kviečia auditoriją sekti, veikti, kažką daryti.
– Kai tenka atstovauti kažkieno kito nuomonę, ypač, jei vertybės nesutampa – kas tada?
– Jeigu žmogus tik atstovauja kažkokią nuomonę, jis yra atstovas arba pretendentas. Dažnai žmonės sako, kalba tai, kas jie nėra, ką jie išmano ar juolab tik kažkur perskaitė, bet jie nėra tai. Sunkiai tada kuriamas ryšys su auditorija. Klausytojas jaučia kalbančiojo netikrumą, abejones, baimes. Esminis klausimas „O kas aš esu?“ anksčiau ar vėliau atsuka žmogų į patį save ir priverčia pradėti savęs pažinimo, autentiškumo paieškas. Labai dažnai mes turime vieną požiūrį į save, o aplinka mato visai ką kita. Man labai patinka Margaret Thatcher posakis, kurį jinai pasakė parlamente: „Jeigu tu galvoji, kad tu kažkas esi, bet kiti nesupranta, kad tu tas esi, aš jums pasakysiu, tu tas nesi“.
– Panašu, kad tai vidinis konfliktas. Ar tai pirmi signalai, kad praradome savo balsą, meluojame sau ir dėl to pradeda nesisekti ne tik užmegzti ryšį su auditorija, bet ir kitose gyvenimo srityse? Kokia Jūsų patirtis atsisukant į save?
– Taip, tai verčia atsisukti į save ir giliau pažvelgti į savo gyvenimo temą, tikslus, principus santykį su savimi, su artimaisiais, su aplinka ir taip toliau. Kylantys klausimai verčia ieškoti atsakymų, eiti gilyn ir jeigu atsakymai ne visai tenkina, ieškoti būdų kaip kažką pakeisti. Man asmeniškai padeda skaitymas ir gauta patirtis iš nuostabių mokytojų. Dabar aš išmokau mokytis iš kiekvieno žmogaus, kuris yra aplink ar šalia manęs. Ir, jeigu kalbėti apie tą aplinką ir apie tai, kokia mano gyvenimo tema – tai yra būdas arba kelias „kaip tapti žmogumi“. Kuo nuoširdžiau ir drąsiau ieškome šito atsakymo, tuo turbūt greičiau atsiranda ryšys su žmonėmis. Jei žmonės mato vertę tose paieškose, jie seka tavimi. Jei nemato – eina savo keliu.
– Grįžkime prie kalbos. Kas ji? Kodėl kalba tokia svarbi? Juk ne tik kalbame, bet ir mąstome žodžiais.
– Kalbą suvokiu ne vien kaip komunikacijos priemonę. Tai galingas mechanizmas arba sistema, kuri, viena vertus, yra mąstymo įrankis, kita vertus, tai yra būdas keisti savo mąstymą. Svarbiausia kalboje – atrasti savo asmeninius kodus, mąstymo struktūrą, sistemą, dažnį, ritmą ir pereiti iš vieno mąstymo lygio į kitą. Kalba yra būdas surasti ryšį su savo pasąmone ir sąmone. Kalba, tai ir garsas, ir balsas. Ir ,žinoma, kalba kuria realybę. Didžiausia žmogaus užduotis šitame pasaulyje – išmokti kurti tokią realybę, materiją, aplinką, santykius aplink save, kokių jis nori. Ir būti šitos savo gyvenimo realybės kūrėju. Galbūt skamba labai pompastiškai, bet tai yra labai elementarus, kasdienis, nuoseklus veiksmas.
– Kurti realybę žodžiais – pavyzdžiui, nevartoti kalboje neiginių, kaip dažname sveikinime ar palinkėjime nuskamba „linkiu nesirgti“?
– Yra geras žodis – „higiena“. Nevartoti kalboje neiginių tai yra higiena. Tai tas pats, kas valytis dantis ryte ir vakare. Tai pirmas žingsnis, kai pradedame atkreipti dėmesį, kaip kuriame savo realybę.
– Kokie dar yra kalbos higienos elementai?
– Jų yra labai daug. Dar vienas iš higienos elementų būtų – sąlygotumai, kai mes viską kalbame per sąlygą, pvz. „jeigu tas, tai tas“, „kadangi tas, tai anas“). Tada yra savirefleksijos, dienoraščių rašymai, klausymo praktika, kurių yra labai daug ir yra viena iš svarbiausių praktikų. Labai svarbūs yra tylos momentai, kai išjungiame aplinkos, medijos garsus, kad pradėtumėme girdėti save. O vienas stipriausių higienos elementų – nustoti meluoti. Kartais žmonės sako: „Taigi svarbiausia nemeluoti sau“. Melas kitam irgi yra melas sau.
Higienos kaip kalbos pagrindo yra tikrai labai daug. Palaipsniui ir nuosekliai tai darant nėra taip sudėtinga viską įveikti. Klausimas, kiek mes pasirengę tai taikyti ir kokio pokyčio siekiame.
– O kaip posakis „šventas melas“? Panašūs išsireiškimai irgi kuria nepalankią realybę? Kokių rezultatų galima tikėtis atsisakius kalbos „šiukšlių“?
– Taip, kalboje turime „šventų melų“ ir visokių dviprasmiškų metaforų. Melas yra melas, tiesa yra tiesa. Nuo higienos visada pradedame. Jau po trijų savaičių pasimato rezultatai. Tai įkvepia, norisi keistis. Vėliau jau galima eiti į gilesnius procesus: mąstymo lygiai, emocinis intelektas, gebėjimas ir turėjimas rutinos jausti. Atkreipiu dėmesį – ne jaustis, kaip dažnai mes sakome „svarbu gerai jaustis“, o gerai jausti. Jausti kūnu, surasti ryšį su kūnu, nes viskas yra susiję mūsų sistemoje. Mes kalbame kūnu, gi ne kažkuo kitu. Girdėti save, irgi yra svarbu. Stebėti save – dar vienas įrankis.
– “(ne)Tobula moteris“ konferencijoje dalinsitės savo žiniomis apie kalbą. Kodėl Jums tai svarbu?
– Aš kviečiu žmones pažiūrėti į savo kalbą kaip į daug platesnį reiškinį ir suvokti, kad kalba yra kūrybinis procesas. Mes savo kalba kuriame save ir savo aplinką. Labai svarbu suvokti, kad kalba turi tą vektorių į pokytį tiktai tuomet, kai mūsų mintys, žodžiai, jausmai ir veiksmai sutampa. Jeigu kažkurioje iš šitų dalių yra trūkis, pavyzdžiui aš mąstau viena, sakau kitą, sakau viena, jaučiu trečią, jaučiu, bet negaliu to padaryti, įsivaizduoju arba manau, kad suprantu, bet niekada nejaučiu to, bet kalbu lygtai jausčiau, pretenduoju į kažką, deja, tai nekuria rezultato. Tai yra tušti žodžiai, oro virpinimas, kaip vienoje pjesėje pasakyta – „burbulai, burbulai, burbulai“. Dažnai kalbame pakankamai garsiai, kad kiti girdėtų, bet dažniausiai kalbame su savimi. Jei norime pokyčio, supraskime, kad tai pareikalaus labai stipraus vidinio veiksmo, nes mums reikia išeiti į integralumą su savimi. O tai reiškia, mintys, žodžiai, jausmai ir veiksmai yra vienas ir tas pats. Jeigu yra kažkur neatitikimas, tai yra melas. O melas, deja, nekuria rezultato.
– O kas jums yra „(ne)Tobula moteris“ konferencija? Kodėl sutikote skaityti pranešimą „Kalba – tai pokyčio mechanizmas“?
– Viena iš priežasčių – čia galiu atvirai kalbėti. Man tai yra be galo svarbu. Šių metų konferencijos netgi tema yra „Moters balsas“. „(ne)Tobula moteris“ konferencijoje man labai smagu, kad niekas manęs necenzūruoja ir aš galiu kalbėti tame lygyje, kuriame aš noriu kalbėti. Aš puikiai suprantu, kad dalis auditorijos gal ne iš karto arba ne viską priims, ne su viskuo sutiks, ne viską įsisavins – visaip gali būti. Man svarbu, kai lieka žmonėms klausimų. Noriu moteris padrąsinti. Pati, kada mokiausi, dažnai nesuprasdavau, ką man mokytojai aiškino. Išgyvendavau būsenas „aš suprantu, kad aš nesuprantu ir aš nesuprantu, kaip man suprasti“. Ir jie man sakydavo: „Tu nepergyvenk, ateis laikas ir suprasi“. Ir aš galvodavau, kam jie man sako dalykus, kurių aš nesuprantu? Dabar aš suvokiu, kad tai mane privertė siekti, augti, eiti, ieškoti atsakymų. Ir dabar būna momentų, kur aš staiga prisimenu, ką man kažkas sakė ir pagaliau „suvedu galus“. Džiaugiuosi, kad tie mokytojai nesukramtė ir nesukišo man į burną visko iš eilės. Anksčiau ar vėliau, jei yra poreikis, tikrai ateina atsakymas. To linkiu kiekvienam.
– Ar esate patyrusi transformacijų, kurios iš to „nesupratau“ po kurio laiko virto neįkainojamu pokyčiu?
– Taip, daug. Ryškiausia susijusi su mokytojo fraze: „Nieko nėra blogiau, kaip per anksti“. Mano mokytojas dažnai sakydavo, kai aš ko nors nesuprantu ir klausiu: „Aš tau nesakysiu, nes ne laikas“. Aš galvoju: „Nu kokia čia nesąmonė. Na kas man atsitiks, jeigu aš per anksti ką nors sužinosiu? Aš gi didelė mergaitė ir taip toliau“. Jisai sako: „Tu mane girdėk!“. Higienos elementas – klausytis ir girdėti, kas sakoma. Dabar aš galiu šimtu procentų patvirtinti tą jo frazę. Yra tam tikri momentai, praktikos, sprendimai, kuriems žmogus turi būti pasirengęs. Kitą kartą atrodo „aš žinau, aš jau žinau“, o iš tikrųjų nieko nežinai. Tarp suvokimo ir žinojimo yra labai didelis atstumas. Suvokimas ir žinojimas – du skirtingi dalykai.
– Patarkite vienu sakiniu – kaip kalbėti, kad išgirstume patys save ir kiti išgirstų?
– Niekada nemeluoti nei sau, nei kažkam kitam. Automatiškai tada ir kiti išgirs, ir pasaulis.
– Minėjote, kad daug skaitote, nuolat mokotės. Ko mokotės šiuo metu?
– Mokausi esamo momento – būti čia ir dabar. Mokausi stebėtojo pozicijos, nieko negalvoti ir tuštumos. Du didžiausi momentai, jei norime padaryti kvantinį šuolį, yra tyla ir tuštuma.
– Kokį patarimą duotumėte moterims laukiančioms Jūsų pranešimo konferencijoje „(ne)Tobula moteris“?
– Esminis patarimas – klausti savęs ne „kodėl kažkas kažką man padarė“, o „kodėl aš taip reaguoju?“. Nes viskas yra apie mane. Niekas šitoje žemėje nėra mūsų labiau nuskriaudęs, paniekinęs, pažeminęs, pasityčiojęs, palikęs, nei mes patys. Nėra priešų aplinkoje, priešas gyvena mūsų viduje. Mano pirmojo mokytojo geriausias posakis, kurį aš kartoju sau nuolat ir sakau: „Nori pamatyti velnią, pažiūrėk į veidrodį. Nori pamatyti Dievą, pažiūrėk į veidrodį“.
Apie taip, kaip save geriau išgirsti ir būti išgirstai, apie tai, kaip autentiškai išreikšti savo balsą ne tik per kūną, judesį, bus jau septintus metus vyksianti konferencija „(Ne)Tobula moteris“, kuri suburs moteris iš visos Lietuvos atviram ir nuoširdžiam pokalbiui apie „Moters balsą“. Konferencijos tikslas – padrąsinti moteris atrasti savo autentišką balsą, mokytis jį reikšti viešumoje, darbe, santykiuose ir kasdienybėje. Renginio programoje – 15 įkvepiančių pranešėjų iš įvairių sričių, temos apie santykius, savivertę, išvaizdą, viešąjį kalbėjimą bei profesinės tapatybės paieškas.
Daugiau informacijos apie programą ir bilietų įsigijimą galima rasti oficialioje svetainėje: https://netobulamoteris.lt/ . Konferencija „(Ne)Tobula moteris“ vyks spalio 11 d. Vilniuje, LVSO salėje.[LK1]
Bilietus galite įsigyti jau dabar: https://shorturl.at/5ZQu0
