Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 06 30, 12:39

Nuo karo į Lietuvą su dukrele pabėgusi Julija: „Čia daugiau galimybių, bet labai norisi namo“

Pirmoji Julijos ir jos vos kelių mėnesių dukrelės kelionė į užsienį – para autobusu į Lietuvą. Artimiausi žmonės – Širvintų vaikų dienos centro vadovė, kiemo kaimynės ir parduotuvėje sutikta vyresnio amžiaus moteris. Netoli Vilniaus gyvenančios Julijos kasdienybę nušviečia džiaugsmas, kai gali kartu su vyru stebėti pirmuosius dukrelės bandymus šliaužti, ir temdo didžiulis nerimas, galvojant apie žūstančius tautiečius, rašoma organizacijos „Gelbėkit vaikus“ pranešime žiniasklaidai.
Julija su dukrele
Julija su dukrele / Daliaus Pacevičiaus nuotr.

Nepavykus palikti Ukrainos – lengviau atsikvėpdavo

Julija į Lietuvą atvyko praėjus beveik mėnesiui nuo karo Ukrainoje pradžios. „Vis bandžiau išvažiuoti, bet buvo labai sunku. Iš pradžių turėjome važiuoti į Lenkiją, pas mano krikšto tėtį, bet nepavyko. Vėliau ruošiausi važiuoti su vienais žmonėmis, bet dėl atsiradusių trukdžių vėl nepavyko. Kiekvieną kartą, kai nepasisekdavo išvažiuoti, aš atsidusdavau ir tyliai pagalvodavau, jog gerai, kad nepavyko ir lieku Ukrainoje“, – pasakoja Julija.

Ji prisipažįsta esanti namisėda: „Namuose Ukrainoje gyvename su tėvais, sesers šeima. Namuose nuolat daug žmonių. Daug bendrauju su draugėmis, giminėmis. Išvažiuoti man buvo tikrai labai sunku.“

Daliaus Pacevičiaus nuotr./Julija su dukrele
Daliaus Pacevičiaus nuotr./Julija su dukrele

Vis tik ilgiau delsti ir likti gimtajame mieste Ukrainoje buvo per daug pavojinga.

„Nors mieste, kuriame gyvename, jokie kariniai veiksmai nevyksta, jame veikia dvi karinės bazės, kurių viena – vos per 20 metrų nuo mūsų kiemo. Tą dieną, kai prasidėjo karas, vyras iš pat ryto paskambino, mane pažadino ir sako, jog šalį sprogdina. Sakau, kad niekas nieko nesprogdina. Kai sužinojome, kad prasidėjo karas, aš su dukrele ir sesuo su sūneliu išvažiavome pas tetą į kaimą, bet ten pabuvome tik savaitę. Buvo per sunku, kai tėvai vienur, mes su sese – kitur, sesers ir mano sutuoktiniai – dar kitur, todėl grįžome namo“, – pasakojimą tęsia Julija.

Manė, kad išvyksta mėnesiui–pusantro

Julijos vyras, likus keliems mėnesiams iki karo, gavo darbą Lietuvoje – čia atvyko, kad užsidirbtų pinigų šeimos automobiliui. „Vyras visą mėnesį nuo karo pradžios kartojo, kad važiuočiau pas jį, į Lietuvą, bet vis delsiau. Kai vyro darbo vadovas rado mūsų ir kartu su vyru dirbusio kolegos šeimai namą Širvintose ir pakvietė atvykti, ryžausi palikti namus. Mums pasisekė, kad galėjome vykti autobusu, važiuojančiu tiesiai į Vilnių, be jokių persėdimų. Tėtis mus įsodino į autobusą ir atsisveikinome, tuo metu manėme, kad mėnesiui–pusantro, – susigraudinusi kalba Julija.

– Dukrelės lopšį padėjome autobuso gale ir mažylė visą kelionę buvo labai rami – tikras stebuklas. Tik jau prie Vilniaus, paskutinį pusvalandį, pradėjo nerimti, verkti – atsibodo jai važiuoti, – prisimena Julija, pati visą kelionę nemiegojusi: – Buvo baisu, ypač prie sienos, niekada iki tol dar nebuvau išvykusi į užsienį.“

Ramiau pasidarė jau atvykus į Lenkiją, kurioje autobusas užsuko į pagalbos ukrainiečiams bazę. „Ten buvo galima pavalgyti, pasiimti daiktų, sauskelnių mažylei. Ir mane tai taip nuramino – juk mes tiesiog svetimšaliai, atvykę į naują šalį, ir aš atėjau pasiimti vieno sumuštinio su arbata suvalgyti, o jie man siūlo vieną, kitą sumuštinį, blynelius, į autobusą užėjęs vyras visus pavaišino čia pat kepamomis dešrelėmis“, – pasakoja Julija.

Daliaus Pacevičiaus nuotr./Julija su dukrele
Daliaus Pacevičiaus nuotr./Julija su dukrele

Lietuvių dėmesys ir palaikymas palengvino atvykimą

Dar daugiau palaikymo ir paramos Julija su dukrele sulaukė atvykusi į Lietuvą. „Vyras mus pasitiko Vilniuje ir iš karto vykome į mums skirtą namą Širvintose. Pirmiausia aplankė kaimynai, vaikų dienos centro Širvintose vadovė Elena. Ji pakvietė apsipirkti. Galvojau, nupirksiu dukrelei sauskelnių, o dienos centro vadovė ėmė klausinėti, ko mums reikia, ir pripirko visko, kas būtina, taip pat atnešė indų, kaimynai – kitų būtinų daiktų“, – prisimena Julija. Jai, sako, buvo nesmagu, nes tik ką sutiktų žmonių ji nepažinojo, bet tuo pačiu – toks dėmesys iš karto palengvino atvykimą.

Jausdama dėkingumą, Julija pasisiūlė ateiti ir padėti „Gelbėkit vaikus“ dienos centre. „Iš pradžių net nelabai supratau, kas yra tas vaikų dienos centras. Tą dieną, kai pirmą kartą jame lankiausi, centras buvo gavęs paramą daiktais – padėjau juos išrūšiuoti, susitvarkyti, dulkes nuvaliau, grindis išploviau. Vėliau dažnai ateidavau padėti, pažaisdavau su vaikais. Man tai ir pačiai buvo naudinga, nes jaučiausi reikalinga, o nesėdėjau visas dienas namie viena“, – pasakoja Julija.

Julija ne tik susidraugavo su vaikų dienos centrą lankančių vaikų tėvais, darbuotojais, bet ir Širvintų gyventojai po kurio laiko ėmė ją atpažinti, sveikindavosi sutikę mieste.

„Paskutinėmis savaitėmis Širvintose jau atpažindavau sutiktus žmones, žinojau, su kuo pasisveikinti, su kuo apie ką pasikalbėti. Pavyzdžiui, likus savaitei iki išvažiavimo į Vilnių, su parduotuvėje sutikta širvintiške pasikalbėjome apie vaikus – ji pasigyrė, ką jau moka jos anūkės, aš – ką naujo išmoko mano Ania. Praeiviai, miesto gyventojai, į kuriuos savo gimtajame mieste net nebūčiau atkreipusi dėmesio, atvažiavus į naują vietą tampa artimi ir brangūs. Svetimame krašte kabiniesi už pačių paprasčiausių dalykų“, – sako Julija.

Lietuvoje daugiau galimybių, bet labai norisi namo

Dabar Julijai tenka dar kartą kurtis Lietuvoje – jos vyras gavo naują darbą netoli sostinės Vilniaus, kur persikraustė visa šeima.

„Nors butas, kurį pavyko išsinuomoti, sename name, jame gyvename jau tik mes – Širvintose gyvenamąjį plotą turėjome dalintis su vyro darbo kolegos šeima. Svarbiausia – vyras šalia, nes į Širvintas, įsidarbinęs Vilniuje, vyras grįždavo tik savaitgaliais. Dabar kiekvieną dieną kartu ir vyras gali matyti, kaip auga mažylė. Štai prieš kelias dienas Ania pradėjo savarankiškai šliaužioti keliais ir vyras tai matė“, – džiaugiasi Julija.

Nepaisant geresnės buities ir saugumo, Julija prisipažįsta kiekvieną mėnesį galvojanti, kad šis – jau paskutinis Lietuvoje ir netrukus važiuos namo.

„Kai negalvoju – lengviau, bet būna dienų, kai einu, žiūriu medis toks, kaip auga šalia mūsų namų Ukrainoje, einu ir matau vežimėlį, panašų į mano draugės namuose. Suprantame, kad ir karui pasibaigus geriau būtų likti čia – daugiau galimybių, geresnis darbas, didesnis atlyginimas, tačiau labai norisi namo“, – atvira Julija.

Geriau būtų likti čia – daugiau galimybių, geresnis darbas, didesnis atlyginimas, tačiau labai norisi namo.

Ji nuolat galvoja ir apie namie likusius tėvus, sesers šeimą: „Praėjus vos savaitei ar kelioms savaitėms po mano išvykimo, mieste, kuriame gyvename, susprogdinta ten veikusi naftos bazė. Ačiū Dievui, visi sveiki. Jiems gerai – jie kartu, vienas kitam padeda.

Tiesa, mama neteko darbo, tėtis taip pat. Sesuo irgi neturi darbo, o jos vyrui už paskutinį darbo mėnesį labai mažai sumokėjo, bet mes turime sodą, nors gyvename mieste, auginame paršelius, tetos kaime gyvena, taip pat viskuo padeda“, – pasakoja Julija.

Baisu, kad žmonės karinėmis uniformomis tapo įprasta

Kai tik bus galimybė važiuoti, kai tik Ukrainoje bus saugu, Julija su vyru ir dukrele planuoja palikti Lietuvą ir grįžti į gimtus namus.

„Man labai gaila Ukrainos, gaila vaikinų, kurie žūsta. Būna, kad pusę nakties nemiegu, sėdžiu, galvoju, prisiminusi verkiu. Labai buvo baisu pirmomis karo dienomis, kai visi buvo panikoje, bėgo, parduotuvėse, vaistinėse, prie bankomatų eilės, visi kažkur išvažiuoja. Paskutinėmis dienomis, kai jau nusprendžiau išvažiuoti, į šalia mūsų veikiantį karinį dalinį atvežė šauktinius iš apskrities. Tarp jų – ir paprasti kaimo bernai, ir rimti verslininkai. Visi su krepšiais. Aš žiūrėjau į jų akis ir mačiau baimę“, – prisimena Julija.

Daliaus Pacevičiaus nuotr./Julija su dukrele
Daliaus Pacevičiaus nuotr./Julija su dukrele

Jai baisu, kad prieš aštuonerius metus, kai prasidėjo kariniai veiksmai Rytų Ukrainoje, matyti žmones su uniformomis buvo nejauku, reiškė pavojų, o dabar tai jau nieko tokio: „Dabar baisu jau vien tai, kad žmonės su karinėmis uniformomis visai šalia tavęs tapo įprasta.“

Nuo pat 2008 m. Rytų Ukrainoje gyvenantiems vaikams ir jų šeimoms padeda tarptautinė organizacija „Save the Children“. Šio tinklo pilnateisė narė Lietuvos NVO „Gelbėkit vaikus“ rūpinasi į Lietuvą atvykstančiais Ukrainos vaikais – teikia būtiną pagalbą daiktais visoje Lietuvoje veikiančiuose vaikų dienos centruose ir humanitarinės pagalbos centre Vilniuje.

Lietuvoje jau įsikūrę ukrainiečių vaikai lanko ir „Gelbėkit vaikus“ dienos centrus, kuriuose kartu su Lietuvos vaikais iš sunkumų patiriančių šeimų turi galimybę kasdien pavalgyti, dalyvauja edukacinėje veikloje, leidžia laisvalaikį, dalyvauja vasaros stovyklose.

Organizacija „Galbėkit vaikus“ ragina nenustoti teikti pagalbą Ukrainos žmonėms. Padėti pasirūpinti Ukrainos vaikais Lietuvoje galima skambinant trumpuoju telefono numeriu 1486 ir skiriant vienkartinę 3 eurų paramą. Daugiau galimybių paremti ir išsami informacija, kaip tai padaryti, skelbiama gelbekitvaikus.lt.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką