– Kada pirmą kartą ilgesniam laikui palikote Lietuvą ir kodėl?
– Iš karto po mokyklos išvykau į Prancūziją. Pagalvojau, kad reikia vadinamąjį gap year pasidaryti. Nusipirkau bilietą ir tą pačią savaitę išskridau. Neturėjau didelių planų, galvojau, kad kažkaip iki Ispanijos nusigauti reiktų. O išėjo, kad atvykau ir kitą dieną kaimynų pažįstami man pasiūlė darbą – gyventi su jais ir dirbti jų vaikų aukle. Taip Prancūzijoje pasilikau dešimčiai mėnesių.
– Neplanavote ten pasilikti ilgiau?
– Ne, Prancūzija buvo trumpalaikis planas. Tie metai po mokyklos, prieš stojant į universitetą, ir turėjo būti metai. Per tą laiką turėjau atrasti save,
suprasti, ko noriu, kuo turėčiau užsiimti, kuo neužsiimti ir kur stoti.
– Ar pavyko?
– Nelabai. Na, nebent tai, kad įstojau ten, kur nereikėjo stoti, ir supratau, kad to daryti man nereikėjo. Be to, Prancūzijoje būti atvykėle nėra lengva. Jei, pavyzdžiui, nesi studentas arba nedirbi didelėje įmonėje, tampa sunku bendrauti, surasti savų žmonių. Prisidėjo ir tai, kad gyvenau su šeima, turėjau tik laisvus rytus.
– O prancūzų kalbą mokėjote?
Tie metai padėjo išmokti nebijot atrodyti kvailai. Niekam nerūpi, kad tu ten pasimosikuosi, bandysi suvaidinti žodį ar jį nupaišysi.
– Žinojau, kaip pasisveikinti, paklausti, kaip sekasi, ir padėkoti. Mano prižiūrimos mergaitės mane mokė kalbos. Rodo į kelnes ir sako – pantalon. Kartodama kažką pramokau, užsirašinėdavau žodžius.
Namuose, kuriuose gyvenau, kartu gyveno ir mergaičių seneliai. Močiutė buvo mokytoja, mėgdavo man angliškai išversti žodžius, jei nepavykdavo – aiškindavo prancūziškai. Pirmais mėnesiais pavargdavau vien nuo pastangų suprasti, apie ką namuose yra kalbama. Dabar kai pagalvoju, tai, o, vargeli! Kaip išvis taip sugalvot.
Pamenu, kartą pažįstami paprašė parduotuvėje tabako pypkei surasti. Nuėjau aš į tabakeriją ir galvoju, kad nežinau, kaip pypkė prancūziškai. Tai pradėjau jiems kažkaip aiškinti, išsitraukus pieštuką piešti, o jie sako „A, la pipe!“. Aišku, la pipe. Paprasčiau būti negalėjo.
Tie metai padėjo išmokti nebijoti atrodyti kvailai. Niekam nerūpi, kad tu ten pasimosikuosi, bandysi suvaidinti žodį ar jį nupaišysi. Prancūzija man gyvenime padėjo ne tiek kalbos barjerą perlipti, kiek bendravimo iš esmės.
– Vėliau apsigyvenote Olandijoje?
– Taip, ten irgi metus pragyvenau. Adrianą, dabar jau savo vyrą, olandą, aš sutikau Lietuvoje, ir paskui taip išėjo, kad išvykau pagyventi į Olandiją. Visą laiką buvau įsitikinusi, kad Olandija yra be galo nuobodi šalis, tokia plokščia, tokia maža. Ko ten žmonės važiuoja, be to, kad žolės parūkyti ten galima, aš nesuprasdavau. Aplankius tą šalį nuomonė šiek tiek pakito.
Per pirmą apsilankymą Olandijoje Adrianas suplanavo mums veiklą visai dienai, turėjome aplankyti du muziejus. Aš tada galvojau, kad, oi, koks nuobodus vaikinas, po muziejus mane tampys. Buvau pripratus prie lietuviškų muziejų, kuriuose dažnai bandoma tiesiog užpildyti erdvę, bet nuėjau ir apstulbau. Supratau, kad muziejai gali būti įdomūs! Tai Olandija man buvo kultūrinių atradimų šalis, tik plokštumas vis dar nepatinka.
Dabar mėgstu ten grįžti. Turiu mėgstamas vietas, net parduotuvėles. Įeini į jas ir visuomet sutinki savininką, gali su juo pasikalbėti, pasidalinti istorijomis visokiomis. Yra vieta, kur einu pirkti sūrio ir žinau, kad iš to paties žmogaus jį dar 20 metų pirksiu, o vėliau – iš jo sūnaus. Tokios parduotuvėlės ten kažkaip išsilaiko. Dar renginiai, koncertai, muziejai, parodos – visa verdanti kultūra.
– Bet ilgiau pasilikti nesinorėjo?
Ten per daug žmonių, neįmanoma atsikvėpti. Nėra taip, kad galėtum sėsti į mašiną ir nuvažiuot į Labanoro girią, kurioje būtum vienas.
– Esu priklausoma nuo saulės, o ten daug ir dažnai lyja. Ir kitas dalykas – ten per daug žmonių, neįmanoma atsikvėpti. Nėra taip, kad galėtum sėsti į mašiną ir nuvažiuot į Labanoro girią, kurioje būtum vienas, su keliais sutiktais grybautojais pakelėje.
Kažkada ten nuvykom į mažą miestelį, kempinge apsistojom. Pasivaikščiodami ėjome link miško, kurio net mišku nepavadinsi, nes tik keli medžiai auga, bet priėjome ir matau: žmogus šunį vedžioja, kažkas su žirgu prajojo, kažkas dviračiu pravažiavo. Kad ir kur eitum, aplink visuomet atsiranda žmonių.
– Po Olandijos iškart keliavote į Italiją?
– Taip, bet Italijoje negyvenau. Ten visus metus keliavome, vienoje vietoje ilgiausiai išbūdavome apie dešimt dienų.
– O ir planavote visą laiką keliauti?
– Taip. Ir tas planas atsirado labai staigiai. Kartą aš pasakiau: „Adrianai, kitos žiemos aš Olandijoje negyvensiu. Aš pasigooglinau, kur šilčiausios žiemos Europoje, tai gali rinktis.“ Jis pasirinko Siciliją, ir taip viskas užgimė. Idėja atrodė pakvaišusi, bet Adrianas užsikabino. Viskas įvyko per du mėnesius: išėjau iš darbo, Adrianas susitarė, kad galėtų dirbti nuotoliniu būdu, abu atsisakėme savo butų Olandijoje, likom tik su senu, neįtikėtinai talpiu „Honda Jazz“ automobiliuku.
Kelionę pradėjome paskubomis, nes turėjome spėti į mano brolio pirmųjų įžadų vietą. Dabar jis saleziečių vienuolis, gyvenantis Italijoje. Pirmasis taškas buvo šiaurėje, tada pradėjom leistis, kol galiausiai žiemą sutikome Sicilijoje.
Viskas įvyko per du mėnesius: išėjau iš darbo, Adrianas susitarė, kad galėtų dirbti nuotoliniu būdu, abu atsisakėme savo butų Olandijoje.
Italija buvo kitokia patirtis. Prancūzijoje, Olandijoje aš gyvenau vienoje vietoje, o ten – kelionė. Kur nors gyvendami aplink save suformuojame kokius nors ritualus, prisijaukiname vietas. O ten jokios rutinos, jokių stipresnių ryšių. Tokios kelionės, dovanos aš nenusipelniau, bet mums labai pasisekė. Pasisekė, kad Adrianui pavyko susitarti dėl darbo nuotoliniu būdu, pasisekė dėl aplinkybių.
– Po Italijos – Lietuva?
– Sicilijoje Adrianas man pasipiršo, o vestuves Lietuvoje kelti reikia vasarą, todėl grįžome čia. Grįžome basi: pinigų nėra, nieko nėra. Atsigauti nusprendėme čia, apsistojome močiutės bute, kuris visą laiką būna nuomojamas. Pasisekė, nes kompanija, kurioje dirbo Adrianas, sutiko atidaryti savo biurą Kaune. Vėliau, per metus, gimė idėja atidaryti galeriją.
– Kodėl pasirinkote Kauną?
– Todėl, kad čia butas yra. Adrianui buvo įdomu pirmą kartą pagyventi kitoje šalyje. Ir svetur jam gyventi lengviau, jam nereikia būti apsuptam daugybės žmonių ir pažįstamų, kad būtų laimingas.
Olandijoje eidavau į tokias tarptautines grupeles. Ten susirenka visi tokie, kurie neturi su kuo būti. Suaugusiųjų smėlio dėžė, kur sakai: „Labas, aš Elzė“, bet esi per daug suaugęs, kad klaustum, ar nori būti mano draugu. Taip vaikštai, su vienu, kitu žmogum kalbies ir bandai savą atrasti.
O Adrianui lengviau, neprivalu jam aplink turėti žmonių. Taip ir pradėjom čia, Kaune kurti, įsikurti. Dėl to, kad vyras buvo čia, jo įmonė sugalvojo Kaune padalinį atidaryti. Adrianas džiaugėsi, kad gali čia sukurti darbo vietų, atvežti kažką. Į įmonės kūrimo procesą įsiliejau ir aš, nes kalbą mokėjau ir įdomu buvo.
– Ar pasiilgstate ko nors iš gyvenimo užsienyje laikotarpio?
– Maisto. Ten tiek skirtingų virtuvių yra! Dabar, kai vykstame aplankyti Olandijos, tai rutiną netgi turime. Nueiname į surinamietiško maisto restoraną, tada pasivaikštome pajūriu ir nueiname į petting zoo – viduryje miesto yra vieta, kur ganosi kelios karvės, ožkos, avys. Adrianas juokiasi, kad mes vieninteliai, kurie ten be vaikų eina.
– O ar gyvendami svetur pasiilgdavote namų, Lietuvos?
– Pasiilgdavau. Ypač per šventes, trūkdavo tradicijų. Kalėdas švenčiant Sicilijoje, pasakiau Adrianui, kad dvylika patiekalų turime gaminti. Kadangi buvom dviese, tai teko galvoti, kaip viską daryti, kad maisto išmesti vėliau nereiktų. Iš tiesų, tik išvažiavus ir atradau tradicijų svarbą. Man patinka šeimos tradicijos, šalies tradicijos, kuomet pajunti, kad esi dalis kažkokios didesnės grupės, o ne pavienis pasaulyje pasimetęs žmogus.
Ne vieta tampa namais, o žmonės, kurie tave supa, taip pat mėgstama veikla.
Su vyru pradėjome kurti ir bendras tradicijas. Su savimi vežiojamės namus ir Tėvynę kartu su jos tradicijomis, nors neseniai kalbėjome, kaip kinta supratimas apie vietas ir prisirišimą prie jų.
Sakykim, vienu gyvenimo tarpsniu norisi gyventi kažkur mieste, arti viso veiksmo, vėliau gimsta vaikai, ir norisi kiemo, pievelės, tai persikeli kažkur į namą. Vėliau, vaikai pradeda lankyti mokyklą, būrelius, tai pagal idėją vėl geriau gyventi mieste.
Ir nėra būtina prisirišti prie kažkokios vienos vietos. Ne vieta tampa namais, o žmonės, kurie tave supa, taip pat mėgstama veikla. Namus pradedi vežiotis su savimi. Bet tėvynė vis tiek lieka Tėvyne.
– O kaip gimė jūsų galerijos idėja?
– Taip ir gimė – kažkada mašina iš Olandijos į Lietuvą grįžtant. Paauglystėje įsimylėjau fotografiją, nuo tada jos beveik niekada ir nebuvau apleidusi. Po Italijos turėjau daug medžiagos, taip pat supratau, kad fotografuoti – tai mano aistra ir gyvenimas. Taip aš matau pasaulį, per tą objektyvo skylutę man viskas susidėlioja į vietas. Ir kažkaip viskas išsivystė iki galerijos.
– Nebaisu, kad dabar galerija jus pririš prie vienos vietos? Jūs – pasaulio pilietė, bet kur norėtumėte apsistoti vėliau, sutikti senatvę?
– Idealu būtų jei, kaip kadaise buvo galvota, visą Lietuvą į Madagaskarą perkeltų. Norėčiau visus draugus, gimines surinkti ir su savimi perkelti kažkur. Čia smagu, nes galiu matytis su sese, mama. Bet norisi ir šilumos, saulės, atsipalaidavimo.
Norėčiau viską sukombinuoti, bet penkmečio planų nekuriu. Žinau, kad aš keičiuosi, keičiasi mano požiūris į pasaulį, ir tai yra gerai. Gali pasikeisti ir tai, ką aš noriu veikti. Man patinka galvoti, kad aš keičiuosi ir galiu keisti, kur gyvenu, su kuo bendrauju. Net keisti nuomonę nėra blogai. Tai kol kas nežinau, kaip mane pakeis galerija, gal norėsiu likti čia, o gal pabėgti ir iš naujo įkvėpti.
