Jos darbas – sekti, kaip mutuoja pavojingi virusai, tirti, ar vakcinos dar veikia ir padėti pasiruošti toms infekcijoms, kurios dar tik pakeliui. Tai – praktinis atsakas į pandemijų grėsmę, į mažai girdėtą Nipa virusą, kurio mirtingumas daug didesnis nei nuo COVID-19, į būtinybę veikti greičiau, nei keičiasi virusų genai.
15min pokalbis su Aiste – apie visuomenės pasitikėjimą mokslu, apie tai, kodėl kūrybiškumas laboratorijoje – ne mažiau svarbus nei duomenų tikslumas ir kaip atrodo darbas, kuriame nėra vietos skubotiems sprendimams.
– Aiste, jūsų nuomone, ar Lietuva yra ta šalis, kuri gali „užauginti“ pasaulinio lygio mokslininkus? Ir ko reikėtų, kad tokių atsirastų daugiau?
– Taip, žinoma. Kelis žinau, iš mano klasės tokių merginų buvo. Jos irgi dirba panašioje srityje. Viena, kiek žinau, dabar darbuojasi Vokietijoje, studijas baigė Edinburge. Aš pati – Anglijoje. Abi esame mokslų daktarės. Mes ne iš Vilniaus, ne iš kokios garsios gimnazijos, o iš tuometinės Panevėžio penktosios mokyklos.
Man atrodo, kad svarbu skirti daugiau finansavimo ir paskatinimo jaunimui. Kai augau, trūko informacijos apie biotechnologijų studijas. Niekas nepasakodavo, kad jei tau sekasi biologija ar chemija, gali rinktis ne tik gydytojo kelią ligoninėje.
Yra ir kitų kelių – mokslininkai, kurie, pavyzdžiui, tiria pacientų mėginius, nagrinėja onkologines ligas: kaip tai veikia organus, kaip sustabdyti, kokia tikimybė, kad liga išplis iš vieno organo į kitus.
Jauniems žmonėms reikia daugiau žinių ir įkvepiančių istorijų apie tai, kokių keliu gali vesti mokslas. Ir, žinoma, finansavimo – kad jie galėtų šį kelią pasirinkti.
– Kada pati pajutote norą mokslą pažinti giliau?
