Sekite 15min Google
Spalio 29 d. Kauno BLC konferencijų centre vyksiančiame renginyje specialistė dalysis darbo su vėžiu sergančiais žmonėmis ir jų artimaisiais patirtimi. Pokalbių vakaras yra renginių ciklo „Gyvenimo ir mirties misterijos“ dalis.
Su E. Urbutiene kalbamės apie tai, kodėl kartais bijome net ištarti žodį „mirtis“, ką gedinčiam žmogui gali reikšti raginimas gyventi toliau ir kaip mintis apie gyvenimo pabaigą gali padrąsinti gyventi pilna širdimi dabarties akimirkoje.
– Dirbate su onkologiniais pacientais ir jų artimaisiais. Ar žmonės nori kalbėti apie mirtį, ar dažniau nedrįsta tos temos paliesti?
– Labai įvairiai. Pirmiausia svarbu pasakyti, kad dėl medicinos pažangos žmonės pasiekia remisiją, pasveiksta ir ilgus metus gyvena kokybiškai, tai vėžio diagnozė nebūtinai reiškia mirties nuosprendį.
Tačiau sergantys žmonės kartais nedrįsta kalbėti apie mirtį, nes nenori nuliūdinti artimųjų. Galbūt norėtų papasakoti, kokių laidotuvių pageidautų, arba tiesiog paliesti šią temą, bet bijo kitų reakcijos.
Šalia esantiems dažnai atrodo: jeigu žmogus pradeda kalbėti apie mirtį, vadinasi, pasiduoda, praranda viltį. Tačiau taip nėra. Galima tikėtis pasveikti, norėti gyventi ir tuo pačiu bijoti mirties, norėti aptarti, kas būtų svarbu gyvenimo pabaigoje.
Kai kurie bijo net ištarti žodį „mirtis“, nes atrodo, kad taip ją priartins ar prisišauks. Tai mūsų baimės ir apsaugantys įsitikinimai. Apie savo baigtinumą ir laikinumą kalbėti tikrai nelengva ir gali kilti daugybė skausmingų jausmų.
Šalia esantiems dažnai atrodo: jeigu žmogus pradeda kalbėti apie mirtį, vadinasi, pasiduoda, praranda viltį. Tačiau taip nėra.
– Ką žmogui gali suteikti galimybė apie tai pasikalbėti?
– Matau, kad žmonėms, kurie leidžia sau arba išdrįsta kalbėti tiek, kiek gali ir nori, tai padeda bent šiek tiek sumažinti mirties baimę bei vienišumo jausmą. Kartais su specialistu kalbėti lengviau nei su artimuoju.
Toks pokalbis suteikia galimybę pasakyti, kas svarbu galvojant apie gyvenimo pabaigą. Galbūt žmogus nori užbaigti nebaigtus darbus ar reikalus, parašyti testamentą. Gal jam svarbu, kokia muzika skambės per laidotuves, ir jis nori sudaryti grojaraštį.
Šie pokalbiai nedrąsūs ir nelengvi, tačiau gali sustiprinti kontrolės jausmą situacijoje, kurioje daug nežinomybės. Pati liga, nežinoma jos eiga ir baigtis dažnai sukelia kontrolės praradimo jausmą.
Tylėjimas nepanaikina nei mirties, nei jos baimės. Jis veikiau palieka žmogų vieną su tuo, ką šis išgyvena.
– Užsiminėte, kad pokalbiai apie mirtį gali net padrąsinti gyventi. Kaip?
– Už mirties baimės dažnai slypi mums labai svarbūs dalykai. Ji turi daug skirtingų veidų.
Pavyzdžiui, jeigu bijome mirties, nes reikės palikti artimuosius ir su jais atsisveikinti, tai gali parodyti kryptį: kol esame gyvi, skirkime laiko brangiems žmonėms ir santykiams.
Neatidėliokime, netaupykime svarbių žodžių: „Myliu tave“, „Tu esi man svarbus“, „Pasiilgau tavęs“. Mirties baimė tarsi parodo, kas gyvenime svarbu ir kam norime skirti laiką, kurį turime čia ir dabar. Šia prasme pokalbiai apie mirtį gali užkurti gyvenimo variklį.
Neatidėliokime, netaupykime svarbių žodžių: „Myliu tave“, „Tu esi man svarbus“, „Pasiilgau tavęs“.
– Ar prisimenant mirusį artimąjį galima jausti ne tik liūdesį, bet ir džiaugsmą, dėkingumą? Ką pasakytumėte tiems, kurie dėl savo jausmų jaučiasi kalti?
– Gedėjimas neturi vieno teisingo kelio, trukmės ar pabaigos. Nėra ir vienų teisingų jausmų, kuriuos žmogus turėtų jausti.
Kartais turime lūkestį sau ar kitiems: tam tikrą laiką pagedėti, o paskui paleisti, susitaikyti ir gyventi toliau. Tačiau gedėjimas nėra tiesus kelias su aiškiais etapais, kuriuos visi pereina vienodai.
Vienam netektis gali būti labai skausminga ilgą laiką. Jeigu vaiką palaidojusiai mamai pasakysime, kad ji jau per ilgai liūdi ir turėtų pabandyti įžvelgti ką nors džiugaus, ji gali atsiriboti. Pasijutusi nesuprasta, tik dar labiau užsidarys vienišume.
Kitam liūdesys sugrįžta bangomis – per Vėlines, gimtadienius, Šv.Kalėdas ar išgirdus su artimuoju susijusią dainą.
Gedėdami galime jausti pyktį, kaltę, net palengvėjimą, jeigu žmogus labai kentėjo ir mirtis išlaisvino jį nuo kančios. Galime jausti ir dėkingumą už kartu praleistą laiką. Visa tai yra suprantama, žmogiška netekties patirties dalis.
– Kaip prisiminimuose atrasti šviesos, nespaudžiant savęs būtinai jaustis geriau?
– Gedėjimas atspindi santykį su žmogumi, kurio netekome. Nereikia savęs spausti nesigraudinti, neverkti ar apie netektį kalbėti tik šviesiai. Svarbu pastebėti ir priimti savo skausmą – tai meilės ir ilgesio, kurį jaučiame netekę artimo žmogaus, forma.
Šviesesnių atspalvių gali atsirasti per prisiminimus, tradicijas ar ritualus, jeigu žmogus pats to nori. Pavyzdžiui, kepdamas pyragą pagal mirusios mamos receptą, jis gali pasijusti tarsi pabūnantis kartu, pratęsiantis tai, kas juos siejo, kas buvo brangu.
Jeigu jaučiamės pasirengę, galime savęs paklausti: už ką šiam žmogui esu dėkingas? Kas mūsų santykyje buvo gražu, svarbu ir prasminga? Kaip galėčiau jo prisiminimą pratęsti savo gyvenime?
Tačiau nereikia skubinti savęs judėti toliau, būti pozityviam. Galima leisti sau pabūti ir su skausmu, ir tuo pačiu, prisiminti šviesias akimirkas su mirusiu žmogumi. Pamažu, skausmas apsilipdo gyvenimu, keičia formą, tampa nebe toks intensyvus ir gali būti, kad tos šviesos atsiras vis daugiau natūraliai.
– Ką norėtumėte pasakyti žmogui, kuris šiemet Vėlines pirmą kartą pasitiks be artimojo?
– Palinkėčiau atjautos sau. Pirmosios Vėlinės, Šv.Kalėdos, gimtadienis ar netekties diena gali būti labai skausmingi, nes prisiminimai sugrįžta ir tampa itin gyvi.
Pirmosios Vėlinės, Šv.Kalėdos, gimtadienis ar netekties diena gali būti labai skausmingi, nes prisiminimai sugrįžta ir tampa itin gyvi.
Leiskite sau pabūti su tuo skausmu, bet nesukelkite jo dar daugiau save teisdami: „Jau metai praėjo, kodėl vis dar taip stipriai išgyvenu?“
Vienas skausmo sluoksnis yra pati netektis ir sugrįžtantis ilgesys. Tai natūralu ir suprantama. Kitas sluoksnis, kurio galėtume išvengti, – savęs smerkimas už tai, kad skauda, raginimas susiimti ar būti stipresniam.
Tą dieną būkite sau švelnūs. Jeigu norisi vienumos, susiplanuokite laiko pabūti vieni. Jeigu norisi ryšio, būkite su kitais žmonėmis. Galbūt norėsis tiesiog pagulėti, pabūti vonioje, sulėtinti tempą. Palaikykite save taip, kaip palaikytumėte geriausią draugą sunkią dieną.
– Prieš Vėlines dalyvausite pokalbių vakare „Apie gyvenimą ir mirtį kitaip“. Kam rekomenduotumėte į jį ateiti?
– Manau, pirmiausia dėmesį atkreips tie, kuriems mirties tema šiuo metu artimesnė: išgyvenantys netektį, susidūrę su savo ar artimojo liga. Tačiau ateiti gali ir žmogus, kuriam tiesiog smalsu, kuris nori sąmoningai prisiliesti prie šios temos, nors dabar skaudžių patirčių neišgyvena.
Įvairiose užsienio valstybėse vyksta susitikimai, vadinami ”Mirties kavinėmis”. Žmonės susirenka, geria arbatą ar kavą, valgo pyragą ir grupelėse kalbasi apie mirtį. Kiekvienas ateina su savo patirtimi, klausimais ar smalsumu.
Mūsų renginyje vyks diskusija su numatytais pašnekovais, tačiau svarbi pati galimybė turėti erdvę tokiam pokalbiui. Apie mirtį galime kalbėti žmogiškai, paprastai, švelniai ir saugiai, kaip apie kitus svarbius gyvenimo dalykus.
– O jeigu norisi ateiti, bet kartu baisu?
– Galima ir norėti, ir bijoti tuo pačiu metu. Ateiti į tokį renginį reikia drąsos, tačiau galima ateiti ir su savo baime. Nesieksime gąsdinti ar kelti daugiau įtampos. Norime parodyti, kad mirtis yra gyvenimo dalis, apie kurią galima kalbėtis.
Aš dalysiuosi patirtimi dirbant su vėžiu sergančiais žmonėmis ir jų artimaisiais, netektį išgyvenančiais – srityje, kurioje daug žmogaus kančios, skausmo, laikinumo, pažeidžiamumo, trapumo. Norisi, kad mirties temai atsirastų daugiau vietos mūsų pokalbiuose, mūsų santykiuose, mūsų gyvenime.
Pokalbių vakaras „Apie gyvenimą ir mirtį kitaip“ vyks spalio 29 d. 17.30 val. Kauno BLC konferencijų centre. Dalyvavimas nemokamas, būtina registracija.
Kartu su dr. Egle Urbutiene dalyvaus Dalia Urbanavičienė, gydytojas pediatras Rimantas Kėvalas, kunigas Kęstutis Rugevičius ir rašytoja-antropoteosofė Audronė Ilgevičienė–Astrėja. Renginių ciklą „Gyvenimo ir mirties misterijos“ rengia bendraminčių grupė, atstovaujama VšĮ „Saulė ir mėnulis“.
Spalio 31-ąją Vienybės aikštėje vyks muzikinis renginys „Gyvenimo ir mirties misterijos“, skirtas iškilmingam Vėlinių ugnies įkūrimui ir jos paskleidimui po Kaunui ir visai Lietuvai svarbias vietas. Skleidžiant ugnį – kaip mūsų širdžių šilumos ir pagarbos išėjusiems artimiesiems ir tautos šviesuoliams simbolį – savo dainomis lydės: Giedrius Arbačiauskas, Kristina Siurbytė, Jonas Chockevičius, Sandra Lebrikaitė, vokalinis vyrų ansamblis „Popule Meus“ ir Miglė Mazelskytė.
