Eglė Baležentienė gyvūnų prieglaudoje „Lesė“ dirba jau devyniolika metų, o gyvūnų globos srityje – daugiau nei du dešimtmečius. Kartu ji yra ir Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro profesinės praktikos mokytoja. Šie du vaidmenys natūraliai susijungia prieglaudoje, kur studentai atlieka praktinius užsiėmimus, o kai kurie pasirenka pameistrystės kelią.
„Praktika nuo teorijos ženkliai skiriasi, – pabrėžia ji. – Studentai ateina su klausimais, o mes stengiamės parodyti, kaip viskas vyksta iš tikrųjų.“
Nuo „Pifo“ iki šiandienos prieglaudų
Eglės kelias gyvūnų globos srityje prasidėjo dar nuo pirmosios Lietuvoje su beglobiais gyvūnais dirbusios organizacijos „Pifas“. Tuomet gyvūnai buvo globojami namuose, vežami į klinikas, gydomi pačių globėjų pastangomis.
„Nebuvo jokios minties prašyti paramos – viską darėme patys“, – prisimena ji.
Vėliau tapusi „Pifo“ savanorių koordinatore visoje Lietuvoje, Eglė patyrė, koks alinantis gali būti šis darbas. Ilgainiui išryškėjo poreikis steigti prieglaudas, nes globoti gyvūnus namuose tapo per sudėtinga. Taip prasidėjo prieglaudų istorija, kurios tąsa – ir dabartinė „Lesės“ veikla.
Šiandien tokių organizacijų Lietuvoje daug, tačiau liūdniausia, kad beveik visos jos perpildytos... E.Baležentienė apgailestauja, kad prie to prisideda ir žiaurūs žmonių sprendimai, ir socialinės problemos – gyvūnai itin dažnai atsiduria prieglaudose mirus senjorams, kai artimieji pasidalija turtą, bet neatsiranda vietos augintiniui.
Prieglauda – naujų profesijų pamatas
Eglė prisipažįsta niekada nemaniusi, kad prieglaudų veikla taps naujų profesijų pagrindu. Tačiau atsiradus gyvūnų priežiūros specialybei Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, viskas pasikeitė. Ji pati buvo pirmosios laidos studentė, o vėliau, turėdama daug praktinių žinių, buvo pakviesta dirbti praktikos dėstytoja.
E. Baležentienė neabejoja, kad baigę šias studijas jaunuoliai gali rasti įvairių karjeros kelių – nuo darbo prieglaudose iki gyvūnų viešbučių ar kailio priežiūros paslaugų. Tačiau, pasak moters, svarbiausia – iniciatyva ir realus pasirengimas dirbti su gyvūnais, kurie, kaip ir žmogus, džiaugiasi, liūdi.
Pameistrystė: naudinga abiems pusėms
Pameistrystę E. Baležentienė vadina itin sėkmingu projektu. Skirtingai nei įprasta praktika, kai studentai ateina kartą per savaitę, pameistriai du mėnesius dirba įmonėje kasdien, gauna atlyginimą ir darbuotojo statusą.
Pasak vadovės, jie dalyvauja visuose procesuose – nuo šunų, kačių iki egzotinių gyvūnų priežiūros, reaguoja į ligas, netikėtas situacijas.
„Mums, kaip viešajai įstaigai, tai labai didelė parama, – sako ji. – Darbuotojų įdarbinti negalime sau leisti, o pameistriai tampa papildomomis darbo rankomis.“
Studentams ši patirtis leidžia aiškiai suprasti, ar jie nori savo gyvenimą toliau sieti su šia profesija. Kasdienė priežiūra, gyvūnų vedimas į lauką, jų būklės stebėjimas, atsakomybė už menkiausius pokyčius – visa tai parodo tiek fiziškai, tiek psichologiškai nelengvą šios profesijos svorį.
Per dvejus metus „Lesėje“ pameistriais tapo dvylika jaunuolių. Kauno prieglaudoje šiuo metu gyvena apie 180 gyvūnų – šunų, kačių ir egzotinių augintinių.
Nuo vasario čia startuoja ir egzotinių gyvūnų priežiūros modulis, o pati prieglauda veikia kaip reali mokymosi bazė.
Bendros pergalės ir bendros ašaros
„Stengiamės būti viena darni šeima, – sako Eglė. – Matau, kaip studentai myli gyvūnus, kaip juos glosto.“
Tačiau pameistrystė prieglaudoje – tai ir emociniai išbandymai. Anot vadovės, net per porą mėnesių pameistriams tenka patirti gyvūno netekties jausmą. Kai gyvūnas pasveiksta – visi džiaugiasi, kai tenka atsisveikinti – ašaros liejamos kartu.
„Stengiamės būti viena darni šeima. Matau, kaip studentai myli gyvūnus, kaip juos glosto.“
„Neseniai netekome šunelio – verkėme visi: ir pameistrės, ir aš“, – pasakoja ji, prisimindama devynerių metų auksaspalvį retriverį, kuriam buvo devyneri, o prieglaudoje jis praleido apie devynis mėnesius, iš jų tris – klinikoje, kur kovojo su liga. Auksinės širdies šunelis pavergė ir klinikos darbuotojų širdis, priversdamas raudoti jam iškeliavus anapilin.
Prie netekčių, pasak E.Baležentienės, neįmanoma priprasti. Vieni pameistriai reaguoja ramiau, kiti – labai jautriai. Tačiau būtent šios patirtys leidžia suvokti, kad pameistrystė nėra tik mokymosi forma. Tai – gyvenimo pamoka, naudinga ir jaunam specialistui, ir organizacijai, kuriai bendradarbiavimas su mokymo įstaiga tampa realia pagalba kasdienėje veikloje.
Nuo ko pradėti, norint įdarbinti pameistrius?
Pirmasis žingsnis – kreiptis į profesinio mokymo įstaigą, nes pameistrystė yra profesinio mokymo dalis. Čia teikiamos konsultacijos dėl mokymo programų, darbdavių ir viso pameistrystės proceso, taip pat aktyviai ieškoma bendradarbiavimo su darbdaviais galimybių. Svarbiausia – nebijoti klausti ir domėtis galimybėmis.
Daugiau informacijos apie pameistrystę ir galimybes skelbiama interneto svetainėje: https://igykprofesija.lt/pameistryste
Projektas “Pameistrystės viešinimas Lietuvoje“ finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano “Naujos kartos Lietuva“ lėšomis.
