Buitinė situacija: pažįstamas prašo paskolinti 2 000 Eur. Labai reikia, sugedo automobilis, alkani vaikai verkia, todėl prašo padėti „iki pirmo atlyginimo“. Kadangi jis visai neblogas pažįstamas, raštiškos sutarties nesudarote, o apsiribojate pavedime nurodant mokėjimo paskirtį „paskola“. Pinigai pervesti per banką, pažįstamas gyvena netoliese, viskas lyg ir ramu.
Tačiau pažadas grąžinti paskolą po pirmo atlyginimo virsta pažadu grąžinti po antrojo, vėliau po trečiojo, kol paaiškėja, kad bankrutavo jo darbdavys. Dar po kurio laiko paaiškėja, kad darbdavys visai ne bankrutavo, tiesiog skolininkas ten nebedirba. Pasikalbėjus tampa aišku, kad atgauti pinigus gražiuoju bus neįmanoma – vien neapibrėžti prašymai palaukti ir ašaros dėl sunkios padėties. Teks kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo.
Darbus parastai patikite specialistams todėl ir šiuo klausimu kreipiatės į advokatą. Jis nurodo kelis kelius: pareiškimas dėl teismo įsakymo (supaprastintas būdas), įprastas ieškinys arba dokumentinis procesas (kitas supaprastintas būdas). Pastarasis netinka, nes neturite rašytinės sutarties.
Advokatas įspėja, kad pareiškimus dėl teismo įsakymo teismai pastaruoju metu priima nenoriai, o skolininkui pakanka parašyti formalų prieštaravimą, ir vėl tektų grįžti prie ieškinio. Visgi nusprendžiate bandyti, nes vilioja galimybė gauti sprendimą greitai ir be teismo posėdžių. Galbūt skolininkas bus sąžiningas ir neprieštaraus.
Advokatas pateikia pareiškimą. Laukia siurprizas – teismas atsisako jį priimti kaip aiškiai nepagrįstą. Pareiškime nurodėte įstatymo numatytas palūkanas, bet teismas nustatė, kad nenurodėte buvus susitarimo dėl jų, nors pagal Civilinio proceso kodekso (CPK) 435 straipsnį pareiškimo pagrįstumas net neturi būti tikrinamas. Nutartis neskundžiama, tad teikiate naują pareiškimą – jau be palūkanų reikalavimo.
Vėl gaunate atsisakymą. Motyvas kitas – nenurodyta iš kokių teisinių santykių kilęs reikalavimas (kas šiaip jau taip pat neprivaloma). Teikiate trečią kartą – išsamiai aprašydami situaciją. Vėl atsisakymas – teigiama, kad nenurodyta skolininko banko sąskaita. Pykstate ant advokato, bet jis baksnoja į pareiškimą – sąskaitą visgi nurodyta... Tuo momentu suprantate, kad advokatas dėl teismų nenoro priimti tokius pareiškimus buvo teisus.
Nusprendžiate teikti įprastą ieškinį ir susitikti su pažįstamu teisme („pažvelgti jam į akis“). Padavus ieškinį, sužinote, kad byla bus nagrinėjama Telšių teisme, nors abu su skolininku gyvenate Vilniuje ir ieškinį teikėte Vilniaus teismui. Advokatas aiškina, kad nedideli ieškiniai (iki 5000 €) skirstomi kompiuterine programa, todėl gali atsidurti kitame mieste. Jis ramina, kad tokios bylos nagrinėjamos raštu, o prireikus žodinio proceso – galima jungtis nuotoliniu būdu per „Zoom“. Nudžiungate, kad galėsite dalyvauti posėdyje jaukiai sėdint prie stalo namuose.
Džiaugėtės per anksti. Atsiliepime skolininkas prašo žodinio bylos nagrinėjimo ir teigia, kad būtent jis skolino Jums 2 000 € anksčiau, tad šis jo pavedimas tebuvo Jūsų skolos jam grąžinimas. Dėl to jis prašo apklausti tris liudininkus, kurie atvyks į teismo posėdžių salę (neturi galimybės prisijungti „nuotoliu“). Advokatas pataria tokiu atveju taip pat vykti į posėdį Telšiuose „gyvai“, nes nuotolinė įranga teismuose dažnai neužtikrina tinkamo girdimumo, be to, tokiems „liudytojams“ (kurie aiškiai rengiasi sakyti netiesą) klausimus geriau teikti ir jų atsakymus sekti betarpiškai. Čia suprantate, kad procesas kainuos daug Jūsų ir advokato laiko, o tuo pačiu – ir išlaidų.
Prisimenate teismingumo klausimą. Advokatas paaiškina, kad paskyrus žodinį posėdį, byla pagal CPK 62-2 straipsnį turi būti grąžinta į tą teismą, kuriam ji teisminga – Vilniaus teismą. Pareiškus atitinkamą prašymą byloje Telšių teismas taip ir padaro. Tačiau Vilniaus teismas atsisako priimti bylą ir grąžina ją atgal į Telšius, motyvuodamas tuo, kad kitaip numato Teisėjų tarybos patvirtintos bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklės bei rekomendacijos „Dėl CPK 62-2 straipsnio pakeitimų įgyvendinimo“. Nutartis neskundžiama.
Čia jau visiškai nieko nebesuprantate. Kažkur anksčiau girdėjote, jog įvairios taisyklės, rekomendacijos negali prieštarauti įstatymui, o advokatas sako, kad Civilinio proceso kodeksas ir yra įstatymas. Kur teisybė?
Advokatas paaiškina, kad teisybės dar galima pabandyti paieškoti visgi pabandant teikti skundą dėl minėtos nutarties, kadangi Vilniaus teismas tokiu būdu iš esmės pakeitė bylos teismingumą (kas jau turėtų būti skundžiama), be to – sukėlė ginčą tarp teismų dėl teismingumo, kas pagal CPK 35 straipsnį yra draudžiama. Tuo pačiu paaiškina, kad tokio skundo sėkmės tikimybė – minimali. Jei aukštesnis apygardos teismas nepanorės gilintis į problemos esmę – tai ir nesigilins. Kadangi nenorite taikstytis su neteisybe, visgi ryžtatės paduoti atskirąjį skundą. Apygardos teismas po 4 mėnesių Jūsų skundą atmeta, pasisakęs, jog neskundžiama nutartis ir yra neskundžiama (visa kita, neva, nesvarbu).
Galiausiai bylą nagrinėja Telšių teismas. Vykstate ten kartu su advokatu. Teismas nepatiki atsakovo liudytojais ir praėjus beveik 1,5 metų priima Jums palankų sprendimą. Teisingumas lyg ir pasiektas.
Tačiau teismas nepriteisia Jums visų išlaidų advokato teisinėms paslaugoms – nusprendžia, kad dalis Jūsų išlaidų neatitiko Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą – kelionės į Telšius laikas, teiktos teisinės konsultacijos ir advokato sąskaitose nurodytas pridėtinės vertės mokestis (PVM) nekompensuojami. Advokatas sako, jog būdamas PVM mokėtoju negali sąskaitose neišskirti mokėtino PVM. Jūs taip pat suprantate, kad kelionė į Telšius užėmė brangaus laiko - juk ne Jūs nusprendėte kreiptis į Telšių teismą. Teisinės konsultacijos, atsižvelgiant į visas bylos peripetijas, taip pat buvo būtinos.
Taip pat advokatas įspėja, kad procesas dar nebaigtas, atsakovas dar gali teikti apeliacinį skundą. Nurodo, kad apeliacinį skundą dėl bylinėjimosi išlaidų sumažinimo galėtumėte pateikti ir Jūs, nors pripažįsta, kad tokio skundo „likimas“ neprognozuotinas. Išgirdę, kad apeliacinius skundus vėl nagrinėtų neaišku kuris iš šalies apygardų teismų, kadangi ir tarp apygardų teismų bylas irgi skirsto kompiuterinė programa, Jūs apie jokius skundus jau nebenorite girdėti.
Ši istorija, be abejo, yra išgalvota. Teismų pavadinimai taip pat parinkti beveik atsitiktinai, siekiant nemenkinti jokių autoritetų.
Tačiau šioje istorijoje yra tik dalis kūrybos. Joje supinti realūs faktai/situacijos ir realios klientų patirtys skirtingose bylose.
Išvados?
Tikriausia ne vienam į galvą pirmiausiai atėjo mintis, jog niekam ir niekada nereikėtų skolinti pinigų. Diskutuotinas teiginys.
Autoriaus nuomone, tokiu atveju gal net svarbiau yra žinoti, su kokiais vilkais gali susidurti miške, į kurį rengiesi eiti (perfrazavus žinomą patarlę). Tada ir apsispręsti, ar eiti, yra lengviau, o sutikti vilkai – ne tokie baisūs.
