Iki -60% prenumeratai. Išskirtinis gegužės pasiūlymas.
Išbandyti

Per Lietuvą su ramentais žygiuojanti A.Lolat tikisi surinkti pinigų fondo veiklai

Guinnesso rekordininkė Ajana Lolat-Pažarauskienė, metusi iššūkį cerebriniam paralyžiui, šiuo metu eina savo gyvenimo kelionę.
Ajana ir Mulan
Ajana ir Mulan / Organizatorių arch.nuotr.

Pasiryžusi įveikti net 320 kilometrų, ji sėkmingai artėja prie finišo Druskininkuose.

Kelyje Ajanai teko patirti jaudinančių susitikimų: po 19-os metų ji ir vėl galėjo apkabinti draugę, padėjusią išmokti vaikščioti su ramentais.

„Pirmą kartą su Indre susitikome, kai mokiausi Kauno internatinėje mokykloje, tai buvo apie 2006-uosius, – pasakoja Ajana. – KTU atstovybė suorganizavo mūsų mokyklai ekskursiją į Tado Ivanausko zoologijos muziejų. Indrė buvo viena mus lydinčių asmenų.“

„Mano sesuo dalyvavo KTU atstovybės veiklose ir pasiūlė vykti į ekskursiją su tos mokyklos vaikais, ten man priskyrė Ajaną.

Organizatorių arch.nuotr./Ajanos žygis per Lietuvą
Organizatorių arch.nuotr./Ajanos žygis per Lietuvą

Kadangi muziejus – didelis, daug laiptų, o Ajana sunkiai vaikščiojo, reikėjo ja pasirūpinti, už rankos pavesti, – prisimena Indrė Čipkutė. – Man ji atrodė kaip paprastas vaikas, kuris nori bendrauti, o bendravimas buvo smagus, įdomus. Bevaikščiodamos po muziejų susibičiuliavome.“

Indrė kviesdavo Ajaną į teatrą ar tiesiog pasivaikščioti po Kauną. Jauna mergina nė nenujautė, kokią reikšmę tai turėjo internatinės mokyklos auklėtinei, kuri tuo metu visiškai nepažinojo pasaulio, negebėjo savarankiškai orientuotis gatvėje ir net nemokėjo vaikščioti su ramentais.

„Buvau gal dešimtokė, bet nežinojau, kaip veikia miesto transportas. Jei tu vienoje kelio pusėje įsėdi į troleibusą – kaip juo grįžti atgal? Indrė išmokė, kad reikia pereiti į kitą gatvės pusę ir laukti ta kryptimi atvykstančio troleibuso.

Neužteko teorijos – reikėjo praktikos. Ir ji važinėjosi su manimi, mokė nusipirkti bilietą, aiškino, kad štai čia yra nulinė stotelė, skaičiuojame, kiek jų pavažiavome – tiek pat reikės grįžti atgal, – sako Ajana. – Jos užduotis buvo man niekaip nepadėti, bet jeigu kas nors nutiks – gelbėti.“

Pati tuo metu mokėsi ne tik troleibusais važinėtis, bet ir vaikščioti su ramentais, ko anksčiau vengdavo, nes jos cerebrinio paralyžiaus atveju tai atrodė pernelyg pavojinga.

Vis dėlto noras išmokti judėti savarankiškai, ne tik vedamai už rankos ar nešiojamai, o kartu iš tėvo – pamario vokiečio – paveldėtas užsispyrimas, drąsino siekti tikslų.

„Nežinojau, kad tuo pat metu vyksta mokymosi eiti su ramentais procesas. Ajana tik pasakė, kad nori išmokti pati viena savarankiškai važiuoti autobusu.

Viskas, ko prašė – kad stovėčiau už nugaros, ir jei griūtų – gaudyčiau. Taip pat turėjau žmonėms sakyti, kad jai nereikia padėti, ji gali pati, – pasakoja Indrė.

– Buvo vienas atvejis, kai sutrikau. Dar tais laikais po miestą važinėjo siaubingi geltoni „Ikarus“ autobusai, kuriuose nebuvo pažemintų įlipimų – į vidų reikėjo užlipti laiptais. Ir štai atvažiuoja tas autobusas, mes neturime laiko laukti kito, reikia kažkaip įlipti, o Ajanai tai padaryti pernelyg sunku. Tuomet tiesiog apglėbiau ir įkėliau, nebuvo kitos išeities.“

Ajana sako, kad dėl jos kritimų aplinkiniai kone patirdavo infarktą, bet jai pačiai tai atrodė neišvengiama, sudėtinė proceso dalis. Bet kai pirmą kartą savarankiškai, su ramentais, iš Kauno grįžo namo į gimtuosius Usėnus, tėvai tiesiog neteko žado.

Šiandien jie jau susitaikė, kad dukra nesiliauja siekti net ir to, kas atrodo neįmanoma. Kolkas rimčiausias jos išsikeltas iššūkis – nueiti daugiau nei 320 km.

Turint omeny, kad Ajanai priklausantis Guinnesso pasaulio rekordas – 14,5 kilometrų (įveiktų greičiau nei per 10 val.), naujasis žygio metu įveiktas atstumas atrodo nepatenkantis į suvokimo ribas. Bet ji sėkmingai žygiuoja ir gegužės 25 d. tikisi finišuoti Druskininkuose.

Kelionėje ją lydi savanoriai, skautai ir šauliai, Ajana pasakoja sutikusi daugybę geros valios žmonių, bet prie Zapyškio įvykęs susitikimas su Indre, su kuria po mokyklos baigimo pasuko skirtingais gyvenimo keliais ir nesimatė bene 19 metų, privertė braukti ašaras.

„Indrė su vaikais atvyko į trasą. Neturėjome daug laiko pokalbiams apie gyvenimą – kur buvome ir ką veikėme visus tuos metus – praėjo šitiek laiko, kai nesimatėme, o viskas atrodo lyg vakar.

Abi paverkėme, po to suvalgėme ledų ir sutarėme, kad dabar jau dažniau susitiksime“, – kalba A. Lolat.

„Mano vaikams ji labai patiko. Vis klausia, kada vėl galėsime susitikti, nori ją matyti. Ajana turi kaiką nepaaiškinimo. Turbūt savo išskirtinę stiprybę – tą jausmą, kad ji viską gali. Sveiki žmonės tiek nepadaro, kiek ji“, – sako I. Čipkutė.

Savo žygiu Ajana siekia atkreipti visuomenės dėmesį į šunis asistentus, kuriuos rengia jos įsteigtas „Mulan fondas“.

Jis laikosi iš suaukotų lėšų, o pinigų reikia daug: parengti vieną šunį asistentą, kad jis galėtų atlikti savo misiją šeimose, kuriose yra neįgaliųjų, specialių poreikių turinčių žmonių, trunka apie trejus metus ir kainuoja virš 20 tūkstančių eurų.

Šiame žygyje A. Lolat tikisi surinkti pinigų fondo veiklai. Paremti gali kiekvienas: pakanka paskambinti telefonu 1415 (ir paaukoti 10 eurų) arba 1416 (ir skirti 5 eurus). Arba mulanfondas.lt įsigyti menininko Martyno Ivinsko specialiai šiam žygiui sukurtus spalvingus marškinėlius ir prisidėti 50 eurų parama.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Lidl“ parduotuvėse – išskirtinės „UEFA EURO 2024“ kortelės: kviečia surinkti visą kolekciją
Reklama
Lauko baldų ekspertas P.Kelbauskis pataria, kaip lengvai įsirengti lauko terasas ir nepermokėti
Reklama
Sutelktinio finansavimo ir tarpusavio skolinimosi platformos – ką reikia žinoti renkantis, kur investuoti
Reklama
Dantų balinimas: kaip pasiekti greitų ir efektyvių rezultatų?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius