Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 29d. 11:00

Pianistė Morta Grigaliūnaitė: „Portugalija mane išgelbėjo nuo išsekimo – per dieną dirbdavau 14 valandų“

Pianistė Morta Grigaliūnaitė
Asmeninio archyvo nuotr. / Pianistė Morta Grigaliūnaitė

27-erių pianistė, vienose garsiausių pasaulio scenų koncertuojanti Morta Grigaliūnaitė prieš pusmetį atsikraustė gyventi į Portugaliją, šalia Lisabonos esantį nedidelį miestelį Alhos Vedros. Nuo vaikystės muzikai atsidėjusi mergina dėl savo karjeros jau pakeitė keturias šalis, tik apie gyvenimą Portugalijoje ji niekada nė nesapnavo.

Jausdavo, kad turi skambinti pianinu

Visgi Anglijoje itin intensyviai dirbusi muzikantė tiesiog perdegė ir nutarė, kad reikia ką nors keisti. „Portugalija mane išgelbėjo!“ – sako Morta.

„Mano mama yra muzikos mokytoja, todėl namuose visada stovėjo pianinas. Buvau praktiškai mąstantis vaikas, pagalvojau, kad reikia ir man mokytis juo skambinti, kad mamai nereikėtų pirkti naujo instrumento“, – pradeda pašnekovė, mums susitikus viename Lisabonos prekybos centrų.

Su neaukšta, žavia šviesiaplauke, kurios veide nuolat švietė šypsena, kalbėjomės tarsi dvi senos draugės, susitikusios po kelerių nesimatymo metų.

Išgirdusi pianistės darbo krūvius, pavadinau ją darboholike, ir Morta nesigynė. 11–12 metų ji skambindavo pianinu kasdien po 3–4 valandas, o 14–15 metų – po 2–7 valandas. „Nuolatos jausdavau, kad turiu skambinti, kad dar turiu labai daug išmokti. Niekada nebuvau tikra, ar taip, kaip aš skambinu, jau yra gerai“, – sako ji.

Iš tėvų namų išėjo dar vaikas

Ir štai Pasvalio muzikos mokyklą lankiusios paauglės Mortos gyvenime įvyko pirmasis didelis gyvenimo pokytis. „Kai man buvo 13 metų, gyvenimą aukštyn kojom apvertė Mstislavas Rostropovičius ir jo vardo labdaros ir paramos fondas Vilniuje. Praėjus vos porai dienų po to, kai maestro išgirdo mane skambinančią, pirmą kartą žengiau į Lietuvos nacionalinės filharmonijos sceną. Neilgai trukus fondo paskatinta atsikrausčiau į Vilnių ir toliau mokslus tęsiau M.K.Čiurlionio menų mokykloje.

Kai išvažiavau iš namų, mano buvo 13-ka. M.K.Čiurlionio mokykloje mokiausi trejus metus, o kai man buvo 16-ka, išvažiavau į Angliją.

Taip atsitiko, kad sutikau savo būsimą fortepijono mokytoją iš Perselio muzikos mokyklos. Jis tuo metu buvo tarptautinio Balio Dvariono konkurso žiuri narys. Nežinau kodėl, bet tuomet pajutau, kad man būtinai reikia su juo pasikalbėti, tai taip ir padariau.

Asmeninio archyvo nuotr. /Pianistė Morta Grigaliūnaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Pianistė Morta Grigaliūnaitė

Aš jam paskambinau pianinu, ir jis pasiūlė man mokytis jo klasėje. Stojamieji buvo po dviejų savaičių. Viskas vyko taip staiga, bet aš nusprendžiau bandyti“, – pasakoja Morta.

Pianistė sako, kad čia jai ir vėl padėjo Rostropovičiaus fondas, kuris nupirko bilietus į Angliją, surado, kur gyventi per stojamuosius. Morta įstojo į minėtą mokyklą ir po kelių mėnesių išsikėlė gyventi į Angliją.

Dirbo 14 valandų per dieną

Nuvažiavusi į Angliją Morta suprato, kad anglų kalbos ji taip gerai nemoka, tad iš pradžių buvo sunku. Tačiau mergina dirbo daug ir tęsė studijas užsienyje.

„Baigusi mokyklą įstojau į Karališkąją muzikos akademiją Londone, o magistro studijoms pasirinkau Vokietiją – išvažiavau mokytis į Kelną. Po metų šias studijas sustabdžiau ir išvykau į Ispaniją.

Kelne turėjau labai gerą fortepijono dėstytoją, tačiau ten, palyginti su Anglija, buvo sunku rasti darbą, man buvo labai mažai veiklos. Todėl nutariau išvykti į Madridą, kur vėl studijavau atlikimo meną ir įgijau artistinį diplomą. Po to išsikrausčiau į Berlyną, o Kelne tuo pačiu metu baigiau savo anksčiau pradėtas magistro studijas.

Baigusi studijas, gavau darbą vienoje privačių Anglijos mokyklų, turėjusių stiprią muzikinę pakraipą. Ten dirbau kaip reziduojanti muzikantė. Toji mokykla man buvo tikras iššūkis, nes šalia akompaniatorės, mokytojos ir muzikos skyriaus asistentės darbo taip pat teko diriguoti chorams, ko niekada nedariau. Dirbau su vaikais ir paaugliais – kai kurios merginos atrodė net vyresnės už mane, tad metai buvo įtempti“, – dalinasi muzikantė.

Toji mokykla man buvo tikras iššūkis, nes šalia akompaniatorės, mokytojos ir muzikos skyriaus asistentės darbo taip pat teko diriguoti chorams, ko niekada nedariau.

Morta sako, kad tuo metu ji dirbdavo po 14 valandų per dieną, nes po darbo mokykloje ji kone kasdien koncertuodavo, taip pat dar ir padirbėdavo bendrabučio, kuriame gyveno mokyklos moksleiviai, auklėtoja.

„Aš visada jaučiau, kad turiu dirbti ir užsidirbti, nes gyvenimas Londone yra brangus. Pradėjau dirbti dar nuo 18 metų – įsidarbinau akompaniatore baleto mokykloje. Taip pat nuolat turėdavau privačių mokinių, koncertų. Vis jausdavau, kad neturiu laiko...“ – kalba Morta.

Perdegimas ir išsigelbėjimas

Tad nuo vaikystės sunkiai dirbusi, besistengdavusi išnaudoti kiekvieną minutę, studijuodama Londone retai eidavusi linksmintis – ką jau kalbėti apie tiesiog padrybsojimą lovoje, – dirbdama mokykloje Morta pajuto, kad daugiau ji tokio tempo nebeištversianti.

„Toje mokykloje aš pervargau, jaučiausi siaubingai tiek fiziškai, tiek emociškai. Norėdavau tik gulėti lovoje. Nors iš šono kitiems atrodė, kad viskas gerai – aš ir toliau skambindavau koncertuose, dirbdavau – tačiau aš supratau, kad turiu išeiti iš to darbo“, – dalinasi lietuvė.

Morta neslepia, kad prie nepavydėtinos savijautos prisidėjo ir jai nustatyta nepagydoma sąnarių liga – artritas.

Morta neslepia, kad prie nepavydėtinos savijautos prisidėjo ir jai nustatyta nepagydoma sąnarių liga – artritas.

„Gyvendama Anglijoje, aš kurį laiką jausdavau sąnarių skausmus, bet vis galvodavau, kad gal čia dėl klimato, gal čia nieko rimto. Galiausiai nutariau apsilankyti pas gydytoją. Laukdama reumatologo konsultacijos pastebėjau, kad salėje buvau pats jauniausias žmogus – man tebuvo 23-eji. Na, ir tuomet gydytoja lyg tarp kitko pasakė, kad turiu artritą ir išrašė arklišką dozę vaistų“, – dalinosi pianistė.

Morta žinojo: norint žymiai sumažinti artrito poveikį, jai yra būtina saulė, jūra, geras maistas ir poilsis. Taip pat ji jau jautėsi perdegusi Anglijoje, pianistei tiesiog susidėjo metų metus kaupęsis nuovargis. Taip jos gyvenime atsirado Portugalija.

Grįžusi šypsena

Morta sako niekada nemaniusi, kad ji galėtų gyventi Portugalijoje. Jai vis atrodydavo, kad ten ji nerasianti darbo, kad tai tikrai ne ta šalis, kur ji galėtų įleisti šaknis. Visgi jau pusmetį pianistė gyvena čia ir negali atsidžiaugti savo sprendimu.

Asmeninio archyvo nuotr. /Pianistė Morta Grigaliūnaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Pianistė Morta Grigaliūnaitė

„Atsikrausčiau į Portugaliją birželio pabaigoje, neturėdama darbo, tačiau jis man tuomet jau buvo paskutinis prioritetų sąraše. Aš visą gyvenimą abejodavau, ar skambinu gerai, visą gyvenimą jaudindavausi dėl karjeros, nepakankamai vertinau nei savo studijas prestižinėse mokyklose, nei koncertus.

Tad galiausiai atėjo toks momentas, kai man jau visko buvo užtektinai, ir reikėjo padaryti pauzę. Portugalija mane išgelbėjo. Čia laikas sustojo. Leidau sau pailsėti ir atsigauti.

Portugalijoje gyvenimo tempas kitoks. Čia galima suderinti darbą ir laisvalaikį. Taip pat man labai patinka Portugalijos oras, maistas – šviežia žuvis, vaisiai, daržovės – ir, aišku, poilsis“, – sako profesionalė.

Portugalija mane išgelbėjo. Čia laikas sustojo. Leidau sau pailsėti ir atsigauti.

Pirmasis albumas – Lisabonoje

Morta jau kuris laikas planavo įrašyti savo albumą. Ketino tai padaryti Lietuvoje, Vilniuje, bet aplinkybės susidėliojo taip, kad tai įvyko Portugalijoje.

„Norėjau įrašyti savo pirmąjį albumą Vilniuje, tačiau planai sugriuvo, kai staiga įrašui nebeturėjau salės. Kai atvažiavau į Portugaliją, dvejojau, ar verta įrašinėti albumą čia, nes tik atvykusi tikrai dar nesijaučiau taip puikiai, tačiau nutariau tai visgi padaryti.

Albumo įrašymas man buvo viena geriausių patirčių – mane supo savo srities profesionalai ir labai empatiški žmonės. Aš vien pažiūrėjus į garso inžinierių nurimdavau. Viskas buvo paprasta ir aišku. Garso inžinierius, matydamas, kad jau man kyla įtampa, sakydavo: „Viskas gerai, pailsėk, rytoj tęsime.“ Mane tie žmonės suglumino gerąja prasme“, – kalba Morta.

Asmeninio archyvo nuotr. /Pianistė Morta Grigaliūnaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Pianistė Morta Grigaliūnaitė

Sėkmės formulės... nėra

Tad solinį albumą įrašiusi, didžiausiose salėse užsienyje koncertuojanti Morta vis tiek dar neteigia, kad tai jau yra sėkmė. Pašnekovė dalinasi, kad tarp pianistų dažnai priimta manyti, jog sėkmės formulė šioje sferoje yra būti solistu ir turėti kuo daugiau koncertų, tačiau Morta į tai žvelgia kiek kitaip.

„Taip, tu gali tapti solistu, turėti daug koncertų, keliauti po pasaulį, bet ar čia jau viskas? Čia jau laimė? Dabar rimtai tuo abejoju.

Man yra tekę groti didžiausiose salėse, sulaukti glėbio gėlių, o po to sėsti į autobusą, grįžti namo ir būti namuose vienai pačiai su tomis gėlėmis. Turbūt žavu iš šono pasižiūrėjus, kai žmogus yra keliaujantis menininkas ir nuolatos koncertuoja užsienyje, tačiau man to nebeužtenka.

Aš nebenoriu susieti savo karjeros su asmenybe – aš nesu tik pianistė, aš esu Morta. Manau, kad gyvenime yra žymiai daugiau dalykų nei viena profesija. Todėl man laimė būtų realizuoti save daugiau nei vienoje srityje ar muzikos stiliuje“, – dalinasi mergina.

Minčių pertvarkymas

Morta atvira - kai jai buvo labai sunku, prieš atsikeliant į Portugaliją, labai padėjo savo minčių stebėjimas ir pertvarkymas.

„Kad ir kur važiuotum, pasiimi save. Tu ir Havajuose, ir Kaune būsi toks pats. Jeigu tau Kaune negerai, tai ir Havajuose nebus gerai. Jeigu tu viduje nesi laimingas, tai ir Anglijos karalienė, plojanti atsistojus, nepadarys tavęs laimingo. Gyvenamoji vieta, kiti žmonės yra tik aplinkybės, o visa esmė yra tavyje, tavo psichologinėje būsenoje.

Todėl tai, kad aš Portugalijoje visiškai atsigavau, nurimau ir tapau kone kitu žmogumi, yra ne tik Portugalijos nuopelnas, bet ir mano leidimo sau pailsėti, mano vidinio darbo su savimi rezultatas.

Jeigu tu viduje nesi laimingas, tai ir Anglijos karalienė, plojanti atsistojus, nepadarys tavęs laimingo.

Kai man buvo sunku, aš supratau, kad mano fizinė būsena priklauso nuo mano psichologinės būsenos. Aš supratau, koks galingas yra mūsų protas, kad viskas priklauso nuo mūsų požiūrio, ir šis suvokimas buvo tikras atradimas.

Aš suvokiau, kad su manimi viskas yra gerai, ir ėmiau nuolat gaudyti save, jeigu mintyse pradėdavau save pliekti. Stengiausi vadovautis tokiu principu: nesakyk sau to, ko nesakytum savo geriausiai draugei“, – dalinasi Morta.

Asmeninio archyvo nuotr. /Pianistė Morta Grigaliūnaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Pianistė Morta Grigaliūnaitė

Kuo Portugalija primena Lietuvą

Tad ši įkvepianti, entuziazmu trykštanti pianistė sako, kad galėtų pasenti Portugalijoje, nes ši vieta „turi kažką tokio“. Pašnekovė tikina, kad Portugalijoje ji jaučiasi sava. Žmonės, anot Mortosi, yra šilti, draugiški ir net portugalams neigiamą reikšmę turintis vardas netrukdo.

„Mano vardas portugališkai reiškia „mirusi“. Iš pradžių galvojau, ar čia man bus problemų su tokiu vardu, bet, galiu pasakyti, kad portugalai labai natūraliai tai priima.

Prisimenu, kartą buvau vaistinėje, jiems reikėjo mano vardo, tai iš pradžių vaistininkės nustebo, o paskui visi kartu tiesiog iš to pasijuokėme. Jaučiu, kad tie nuoširdūs žmonės mane priima tokią, kokia esu.

Portugalija man taip pat primena Lietuvą, abejose šalyse jaučiu panašią nostalgiją. Gal dėl to čia jaučiuosi savame kailyje. Manau, kad Portugalijoje galėčiau ir pasenti“, – teigia ji.

Tad Morta šiuo metu Portugalijoje ieško veiklos, važiuoja koncertuoti į užsienį (iš ko ir užsidirba), o nuo kovo ji jau turi pusmečio kontraktą – išvažiuoja koncertuoti kartu su kamerinės muzikos ansambliu. Atsisveikiname, kai Mortos ateina pasiimti jos portugalas vaikinas, kuris taip pat yra muzikantas, ir abu išeina į jo koncertą.

Šįkart ji palaiko, o jis groja.

Temos: 2 Portugalija Muzika

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką