Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 14d. 08:23

Po sutarties su piktąja dvasia pasirašymo apsėstą jauną vyrą išlaisvino egzorcizmas – pradėdavo drebėti vos priartėjus kunigui

„Radau satanistinį tinklalapį, kuriame buvo rašoma, kaip, parašius laišką velniui, galima išspręsti problemas. Pasižadėjau aukoti, paskirti savo gyvenimą kažkokiai tarnystei, pasirašiau, užklijavau“, – kaip prasidėjo sunkiai paaiškinami ir gyvenimą sujaukę įvykiai, pasakoja Tomas (vardas pakeistas, bet redakcijai žinomas). Katalikiškoje šeimoje augusio vyro tikėjimas ypač sustiprėjo beveik prieš aštuonerius metus, kai Dievą teko pažinti ir iš kitos pusės.

Jis šią patirtį dabar vadina dovana, nors jo istorija patikėtų tikrai ne kiekvienas. Pasak jo, dar būdamas paauglys buvo apsėstas velnio, o džiaugtis gyvenimu ir būti laimingu dabar gali tik dėl sėkmingai atliktų egzorcizmo maldų. Tomo istorija – išskirtinė ir kai kuriems skambės itin neįtikimai, tačiau vyras įsitikinęs, kad tikintys jį supras, o kitų šios istorijos tikrumu niekaip ir neįtikins, nors reikėtų viską vertinti kritiškai.

Apie paauglystėje išgyventą patirtį Tomas garsiai pasakoja pirmą kartą. Dabar, žvelgdamas atgal, jis sako, kad tai pakeitė jo požiūrį į gyvenimą, todėl jo asmenybė formavosi visai kitaip, su kitokiomis vertybėmis nei daugumos jaunų žmonių. Įveiktas sunkus, duobėtas, ne itin tiesus ir ne visada aiškus kelias padėjo jam užmegzti artimą ryšį su Dievu.

Šiandien jaunam vyrui neišklysti iš kelio padeda būtent kreipimasis į Aukščiausiąjį. Tai gali būti pasikalbėjimas, kartais – net pasipykimas. Jis lankosi pamaldose, bendrauja su kunigais, turi savo dvasios tėvą. Jis pabrėžia, kad pirmiausia reikalauja iš savęs, vertina savo pastangas, ieško, kur galėtų tikslingai save nukreipti ir prasmingai realizuoti. „Kur aš esu, koks yra mano kelias į Dievą. Ir kiekvieną dieną bent minutę ar dvi stengiuosi sustiprinti artumą, nors būna ir nutolimų“, – prisipažįsta Tomas. Palaikyti šitą santykį jam svarbu ne tik dėl išgyventos patirties. Šis ryšys padeda lengviau suprasti ir dabartinio gyvenimo niuansus.

Santykį su Dievu jis palaikė nuo mažens, tačiau dabar sunku pasakyti, ar jis buvo artimas. Tomas tikras, kad glaudesnis ryšys užsimezgė būtent prieš beveik aštuonerius metus, kai aplankė visiška neviltis ir pasikliauti mažai kuo begalėjo.

– Papasakokite, kaip pažinote tikėjimą „iš kitos pusės“. Jūsų istorija skamba gana unikaliai.

– Unikali ji yra tik tiek, kad gavau dovaną patirti daugiau nei kiti. Ta dovana mane atvedė į tam tikrą gyvenimo tarpą, kuriame esu dabar.

Santykį su Dievu turėjau visada. Mano šeima tikinti, sekmadieniais eidavome į bažnyčią, esu krikštytas, priėmęs Pirmąją komuniją. Gyvenau ramiai, bet paauglystėje paaštrėjo santykiai su tėvais, atsirado pirmosios meilės, pirmieji skausmai ir nesutarimai. Pastariesiems paūmėjus man nelabai sekėsi su jais susitvarkyti. Ieškojau, kaip išspręsti tas situacijas, ir galiausiai atsirado vidinis poreikis ieškoti pagalbos.

Parašiau laišką pagal nurodytą formuluotę, pasižadėjau aukoti, paskirti savo gyvenimą kažkokiai tarnystei, pasirašiau, užklijavau ir įdėjau į stalčių.

Begūglindamas radau satanistinį tinklalapį, kuriame buvo rašoma, kaip, parašius laišką velniui, galima išspręsti problemas. Tereikia parašyti, ko nori, paaukoti save ir pasišvęsti jam. Galvojau, jei laiškas viską išspręs, – puiku, jei ne – irgi gerai.

Parašiau laišką pagal nurodytą formuluotę, pasižadėjau aukoti, paskirti savo gyvenimą kažkokiai tarnystei, pasirašiau, užklijavau ir įdėjau į stalčių. Filmuose matome, kaip vyksta tam tikri susitarimai, ir kiekvienas galime pasirinkti, tikėti tuo ar ne. Aš buvau gana jaunas ir neturėjau tiek žinių, kad suprasčiau, ar tai tiesa, ar ne, ar gerai, ar ne. Pasirinkau tokį savo problemų sprendimo būdą, nors nesakau, kad tai buvo vienintelis kelias.

Parašius laišką mano problemos neišsisprendė, tačiau davė pradžią tam tikriems įvykiams, kuriuos man sudėtinga paaiškinti. Žinoma, tai sudėtinga vertinti, nes jau prieš laišką blogai jaučiausi, bet po jo situacija tik dar pablogėjo. Tai galima vertinti kaip tos situacijos tęstinumą. Praėjus kuriam laikui apniko mintys apie savižudybę, prasidėjo įvairūs konfliktai. Tai pastebėję tėvai kreipėsi pagalbos.

123RF.com nuotr./Sutartis su velniu
123RF.com nuotr./Sutartis su velniu

Tą pagalbą sunku vertinti, nes nei mano tėvai, nei daugelis žmonių nėra susidūrę su apsėdimu ir nežino, kas yra realus velnio veikimas. Turime suprasti, kad pagrindinis velnio tikslas – suklaidinti mus, priversti manyti, kad jo nėra. Tėvai vežė mane pas medikus, psichologus, psichoterapeutus. Buvo daromi tyrimai, vyko pokalbiai, ieškojo, kas negerai. Iš pradžių problemą sprendėme iš medicininės pusės, tikėdami, kad tai greičiausiai yra depresija, emocinis išsekimas ar pan.

Pradėjau vartoti įvairius medikamentus, antidepresantus, vaistus, gerinančius miegą, kad galėčiau gerai pailsėti. Praėjus metams ar pusantrų po medicininio gydymo, situacija nepagerėjo, nors mano tėvai prižiūrėjo, kad laikyčiausi paskirtos vaistų programos. Man buvo lygiai taip pat blogai, nors kartais turėjau ir geresnių dienų. Gydytojai nesuprato, kodėl yra tokia situacija, nes atliekami testai rodydavo, kad man viskas gerai.

Pasitaikė taip, kad vienas iš artimų giminaičių dalyvavo vidinio išgydymo pamaldose Ruklos Šventosios Dvasios parapijoje ir apie mano situaciją išsikalbėjo su kunigu. Jis paklausė, kas man galėtų būti, nes matė, kad žmonės tose pamaldose, vertinant iš šalies, elgiasi truputį keistai.

Kas yra „truputį keistai“?

– Tam tikri nekoordinuoti judesiai, kurių žmogus, būdamas tam tikroje aplinkoje, greičiausiai nesiryžtų daryti. Jie gali pasireikšti įvairiai, ir dažniausiai mes jų nejaučiame ir nepastebime. Tai itin greiti ir trumpi judesiai, kuriuos, kaip man pasakojo tiek kunigas, tiek mano šeima, kartais labai sudėtinga pamatyti, nors kartais jie matomi.

Ruklos Šventosios Dvasios parapijos altorius
Ruklos Šventosios Dvasios parapijos altorius

Taigi, sesuo mano istoriją papasakojo kunigui egzorcistui. Situacija jį sudomino, todėl pasiūlė susitikti. Mums atvykus, jis pasimeldė. Per maldą kažkas išryškėjo, jis kažką pajuto ir pasakė, kad reikėtų pasižiūrėti giliau.

– Kaip būdamas paauglys vertinote tai, kad važiuojate pas egzorcistą?

– Man taip nebuvo pasakyta. Sakė, kad važiuosime pas kunigą vidinio išgydymo. Tiesiog palaiminimui. Egzorcizmas nėra toks, kaip jį rodo. Tai kunigo palaiminimas, privati malda už žmogų. Aš vykau tam, kad mane palaimintų. Bet buvo kažkokie judesiai ar kažkoks pajautimas, todėl man pasiūlė vėl susitikti ir dar kartą įvertinti atvejį, nes jų pasitaiko ir klaidingų.

Pirmiausia mums reikėjo užpildyt klausimynus apie tai, su kokiomis problemomis teko susidurti. Paaiškėjo, kad šeimoje ir giminėje labai daug kas lankėsi pas burtininkes ir užsiiminėjo magija, kad ir vaikystėje, kai suriši žvakes siūlais. Tad buvo tam tikrų nukrypimų į kultinį pasaulį.

Nei man, nei tėvams negalėjo paaiškinti, ar tai depresija, ar kita liga. Sakė, kad, jų akimis, esu sveikas. Ir viskas.

– Tuomet jūs iš karto prisipažinote dėl laiško?

– Dabar jau tiksliai nepamenu, bet greičiausiai. Jei ne iš karto, tai bendraudamas paminėjau tą laišką. Jis ir tapo kabliuku, kuris leido suprasti, kad buvo sudarytas kažkoks sandėris.

Man buvo pasiūlyta dar kartą apsilankyti pas gydytojus, nes buvo keista dėl mano jauno amžiaus. Visa tai galėjo atrodyti kaip kažkoks savotiškas, įdomus problemos sprendimas, bet tada iš tikrųjų jaučiau, kad man visai neįdomu, nesvarbu, ar bus gerai, ar ne. Nebuvo jokio skirtumo. Taigi, prasidėjo tyrimai ir galų gale – užtarimo malda.

– Kai pradėjote važinėti pas kunigą, jau buvote nutraukęs gydymą?

– Kai važiavau pirmą kartą, gydymas dar tęsėsi. Buvo praėję pusantrų metų nuo gydymo pradžios, ir man buvo rekomenduojama mažinti vaistų dozę, nes jie kenksmingi, daryti pertrauką. Kai apsilankiau pas kitus gydytojus, jie sakė, kad nežino, kas man negerai. Nei man, nei tėvams negalėjo paaiškinti, ar tai depresija, ar kita liga. Sakė, kad, jų akimis, esu sveikas. Ir viskas.

Po pirmos užtarimo maldos kas savaitę lankiausi pas kunigą, ir jau po mėnesio mano gyvenimas labai akivaizdžiai ir sparčiai pradėjo tvarkytis. Gerėjo emocinė būsena, geriau jaučiausi, tapau energingesnis, žingeidesnis, norėjau kažką veikti, daryti. Atrodo, kad problemų nebebuvo. Žinoma, pasitaikydavo dar tam tikrų detalių, įvykių. Išlaisvinimo procesas užtruko apie metus.

Dabar, po šitokio etapo, po visko, kas buvo iki tol, galiu įvertinti, kad tai – didžiulė dovana. Dabar moku ir galiu gyventi su tuo, ką toks jaunas patyriau, ko išmokau, ko pasisėmiau.

– Gal galite atskleisti, kokios detalės ir įvykiai buvo per tuos metus? Ar prisimenate, kaip jausdavotės atvykęs pas kunigą, per maldą ar po jos?

– Jausmą prisimenu. Vykstant apimdavo baimės jausmas. Tu bijai ir pats nežinai ko. Supranti, kad važiuoji į bažnyčią, į mišias, bet viduje tokia baimė, pyktis, agresija, bet nesupranti kodėl. Visokios mintys lenda – gal nevažiuok, gal nereikia. Tas vertinimas pasidaro sudėtingas.

Atvažiavus baimė neišnykdavo. Dažniausiai jį dingdavo per mišias, pakylėjimą. Tai, matyt, kažkaip veikdavo. Kas vykdavo per seansą, atsimenu tik labai fragmentiškai. Tokia migla. Nei jausmo nežinai, nei prisimeni, kas vyko. Po seanso, maldos supranti, kad esi labai pavargęs. Nejauti kojų, rankų. Nori tiesiog miegoti. Jaučiau nuovargį, nors tiesiog stovėjau ar sėdėjau. Nieko nereikėjo daryti, bet nuovargis baisus.

Kas tiksliai vykdavo per maldą ir užtarimą, pakomentuoti negaliu. Yra likę tik fragmentai, kurie neleidžia susidaryti bendro vaizdo. Daugiau galėtų papasakoti žmonės, kurie stebėjo iš šono. Aš žinau tik tai, ką patyriau.

Galiu pasakyti, kad puolimas pasireikšdavo ir vykdavo namuose. Pabusdavau naktį iš didelės baimės. Sunku nupasakoti tą naktinį siaubą. Pila šaltas prakaitas, bijau, kad net nedrąsu judėti, atrodo, kad kažkas yra šalia.

Vieną naktį, miegant uždarytais langais, trenkėsi kambario durys. Buvo tokia spintelė – lentelė, virš jos kryžius ir vėl lentelė. Ta lentyna sulūžo nuo durų trenksmo ir liko laikytis tik ant pastatyto kryžiaus.

123RF.com nuotr./kryžius
123RF.com nuotr./kryžius

Momentų buvo visokių, bet jie labiausiai pasireiškė, kai išlaisvinimo kova buvo pačioje pusiaukelėje, kai buvo aišku, į kurią pusę ta kova krypsta. Dariau pasirinkimą, kaip noriu gyventi, ir tuomet pasireiškė ne tik vidiniai, bet ir išoriniai puolimai.

Pavyzdžiui, važiuojant į pamaldas sprogsta automobilio padanga, negali atsikelti iš lovos, nes viską skauda, susergi ar atsiranda kitokios kliūtys, kad tik nepasiektum galutinio tikslo. Vėliau supranti, kodėl tai nutiko, ir nebesureikšmini. Iš nevilties ir žmogus, ir dvasia gali pridaryti visokių dalykų. Šiuo atveju dvasiai, greičiausiai, prasidėjo agonija, kad žmogus bus išlaisvintas, todėl bandė įvaryti baimę, priversti rinktis kitą kelią. (Ar galėtumėte pasakyti, kad jus valdė kažkas kitas, nebuvote „aš“? ) Kad valdė tikrai nejaučiau. Kad nebuvau tikrasis „aš“ ir turėjau minčių, kurios skatino tam tikrus žingsnius, tai taip, buvo tokie dalykai. Kartais nesupranti, kodėl būtent apie tai galvoji, nors suvoki, jog įprastai tokių minčių nekiltų. Valdymo nejutau, bet būsena, kai jaučiau veikimą, buvo.

Po seanso, maldos supranti, kad esi labai pavargęs. Nejauti kojų, rankų. Nori tiesiog miegoti. Jaučiau nuovargį, nors tiesiog stovėjau ar sėdėjau.

Jei paklaustumėte, ar bijau, kad vėl gali nutikti kažkas panašaus, tai manau, jog, taip. Tokie dalykai yra nekokia patirtis, nes bijai, tave išmuša ir išgąsdina. Gelbsti pasitikėjimas Dievu, žinojimas, kad niekada nebūsi paliktas vienas.

Svarbiausia, ką iš to sužinojau ir patyriau, tai ką galiu duoti sau ar kitiems. Ta dovana... ji nėra skirta visiems. Nėra skirta tam, kad eitum ir pasakotum, nes yra žmonių, kurie netiki ir netikės.

– Jūs sakote, kad tai dovana. Bet juk turėjote ilgus ir sunkius metus?

– Man dovana tai, ką patyriau ir ką supratau apie tikėjimą. Žinau, kad ne kiekvienas iš mūsų turime problemų ir esame apsėsti. Yra ir kitų niuansų.

Manau, kad man tai buvo tikra dovana, nes atvedė mane į tikėjimo kelią, į artumą, į ryšį. Patyriau tai ir sėkmingai gyvenu toliau. Tai nepadarė jokios žalos mano psichinei ar emocinei būsenai. Tiesiog šiuo metu esu laimingas.

Iki šiol man tai skaudi tema ir iki galo dar nesu suvokęs tos situacijos svarbos savo gyvenime. Svarbiausia man, kaip aš jaučiuosi dabar. Man nebesvarbu, kaip buvo, man svarbu, kas įvyko po to.

– Jūsų artimieji visą laiką buvo šalia. Jums tai buvo svarbu?

– Taip, jie visą laiką buvo šalia. Man tai buvo labai svarbu, nes situacija buvo nestandartinė ir jos vertinimas labai sudėtingas. Buvo svarbu, kaip žmonės tave priims. Mūsų visuomenėje tai nėra priimta.

Mes mėgstame žaisti, rizikuoti, bet neįvertiname, gerai tai ar ne. Man buvo labai svarbu, kad šeima išklausytų ir padėtų. Jie dalyvavo su manimi šioje kovoje. (Negąsdino jų?) Žinoma, kad, greičiausiai, gąsdino, bet jie to neparodė, nes labiau nenorėjo gąsdinti manęs. Per visą laikotarpį turėjome pagalbą iš kunigo, iš jo žmonių, kurie pasakodavo, kaip yra, kaip reikėtų viską vertinti ir kaip reikia tai priimti. Dvasinė ir emocinė pagalba yra būtina ir labai reikalinga.

– Po visų maldų praėjus metams ir toliau intensyviai dirbote. Tas darbas niekada negali baigtis?

Žinote, gyvenimas yra kova. Gyvenimas yra darbas. Kad sukurtume ir palaikytume tą tikrą, artimą ryšį, turime dirbti. Kaip mes tą darbą įsivaizduojame, taip ir dirbame.

Aš kiekvieną dieną stengiuosi. Negali gyventi ir kasdien prisiminti, kad taip buvo. Toliau gyveni normalų gyvenimą ir dirbi, kad tas santykis su Dievu neišnyktų. Turėjau progą patirti, koks Jis geras, todėl gyvenu toliau ir stengiuosi pateisinti jo tikėjimą manimi, nešvaistyti gautos dovanos. Turiu tikėjimą, kad tai nepasikartos.

123RF.com nuotr./Vyras meldžiasi
123RF.com nuotr./Vyras meldžiasi

– Jūs ir toliau palaikote glaudžius ryšius su kunigu? Taip yra dėl to, kad taip rekomenduojama ar dėl to, kad jūs jaučiate poreikį?

– Rekomendacijų ir vadovėlių, kaip gyvent po išlaisvinimo, nėra. Ryšys su kunigu nėra būtinas, nes kunigas yra Dievo tarpininkas. Svarbiausia – palaikyti ryšį su Dievu. Jei tai darai ir stengiesi gyventi gerai, kaip tu supranti, kas yra gerai, mokaisi iš gyvenimo pamokų, tai manau, kad jau eini teisingu keliu.

Man nebesvarbu, kaip buvo, man svarbu, kas įvyko po to.

– Dabar, kai viską pačiam teko patirti, ar pastebite kritišką žmonių požiūrį į egzorcizmą?

– Manau, kad žmonės, mažiau susiję su religija, į tai turi kritišką požiūrį. Žmonės, kurie pripažįsta Dievą, pripažįsta ir velnio veikimą. Nes vieno be kito nebūtų.

Jei žmogus tikintis, tai supranta, kad taip gali būti. Jei žmogus šiuo klausimu turi neigiamą nuomonę, tai jo niekaip neįtikinsi, kad taip gali būti. Jeigu žmogus mąsto kritiškai ir pasveria bei įvertina konstruktyvius argumentus, jis daro prielaidą, kad taip galėjo būti, nes nėra tvirtų įrodymų, jog to nebuvo.

Jei mąstai kritiškai, turi priimti, kad žmogui taip galėjo nutikti, ir nori, jog taip nenutiktų tau. Jeigu kas nors norėtų su tuo susidurti ir patirti savo kailiu, tai dažniausiai tokie dalykai neaplanko tų, kurie nori ir patys ieško.

– Labai ačiū už pokalbį.

Kunigas ezgorcistas apie Tomo liudijimą:

„Būna tokių atvejų, kurie įsimena. Liudijimas apie prieš daug metų vykusį jaunuolio išlaisvinimą ilgam įstrigo atmintyje, nes jis buvo nelengvas. Buvo daug įvairių niuansų, sunkių momentų, išgyvenimų man, maldos komandai, šeimai ir, žinoma, jam pačiam. Bet jis daug ko net neprisimena.

Per maldą išryškėjo kunigystės galia. Teko važiuoti į namus ir pažiūrėti, kas ten darosi. Artėjant prie sutartį su piktąja dvasia pasirašiusio jaunuolio, jis visas pradėdavo drebėti. Nieko nereikėdavo daryti. Net keista kodėl?

Jis visiškai negalėjo pakęsti kunigo buvimo. Jei arčiau prieini ar šalia atsisėdi. Apie maldas net nėra ką pasakoti. Transo ar ne transo, būsenos įvairiausios. Būdavo lakstymai laukais ir link kapinių. Ir mūsų koplyčioje įvairūs dalykai dėjosi. Pritrūkdavo vietos. Buvo šokinėjimai, įvairūs judesiai. Kartą iš vietos peršoko per altorių, bėgo link langų, galvojome, kad su stiklais išlėks. Buvo tokie dalykai, kurie darė nenormaliu jo paties ir jo šeimos gyvenimą.

Kunigas Arnoldas Valkauskas
Kunigas Arnoldas Valkauskas

Buvo begalė išorinių dalykų. Kas dėjosi jo viduje, tik jis vienas gali papasakoti ir suprasti. Mes, maldos komanda, labai sunkiai išgyvenome. Vyko tikra kova. Kova už žmogų. Už jo sielą. Dievo kova. Bet toje kovoje Dievas davė malonę dalyvauti.

Bet buvo tikra kova. Kova, kuri kainuoja labai daug įtampos. Labai. Daug nerimastingumo, kartais naktinės pabaisos ateidavo, ir piktoji dvasia gąsdindavo. Aišku, reikia neišsigąsti, bet lengva pasakyti. Vyksta ta kova, bet, jei pasitiki Jėzumi, kuris yra gelbėtojas, ji duoda vaisių.

Po pusantrų metų maldos Viešpats žmogui suteikė laisvę. Laisvę žmogui, kad jis galėtų gyventi ir iš tikrųjų būti savimi, būti nuostabiu dievo žmogumi.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos
Ypatingos

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką