Sekite 15min Google
Gegužės 29-ąją Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais apdovanojo 60 mamų, tėčių ir globėjų. Tarp pagerbtųjų buvo ir penkis vaikus užauginusi Stasė Čirbienė.
Apie galimybę sulaukti tokio aukšto įvertinimo ukmergiškė anksčiau daug negalvojo. Viskas pajudėjo tuomet, kai iniciatyvos ėmėsi vietos bendruomenė. Vieną dieną moteriai paskambino iš bibliotekos ir paklausė, ar ji sutiktų būti teikiama valstybės apdovanojimui.
„Net minties nebuvo, kad dabar taip nutiks. Bet buvo labai malonu“, – neslepia senjorė.
Tuomet prasidėjo dokumentų rengimas, reikėjo surinkti informaciją apie įvairias gyvenimo veiklas, gautas padėkas ir kt. Stasė prisiminė ir daugybę įvertinimų už poeziją bei dalyvavimą kultūriniuose renginiuose.
Mūsų giminėje dar nėra buvę tokio apdovanojimo. Čia buvo toks pakylėjimas.
O kai pagaliau atkeliavo kvietimas į Prezidentūrą, moteris nusprendė – į tokią šventę vyks pasipuošusi savo rankų darbo kostiumėliu.
Sijoną ji jau turėjo nusinėrusi prieš porą metų, tačiau trūko prie jo derančios palaidinės. Laiko iki iškilmių buvo likę nedaug.
„Per dvi savaites nusinėriau. Dar ardžiau, taisiau, visko buvo. Bet jau buvau pasigyrusi, laikraštyje parašė, kad ruošiuosi nusimegzti, tai nebebuvo kur dėtis“, – juokiasi Stasė.
Į Vilnių moterį lydėjo sūnus ir anūkė. Akimirką, kai prezidentas jai prisegė medalį, Stasė prisimena su jauduliu. Paklausta, ką jai reiškia toks įvertinimas, moteris prisipažįsta, kad jis atėjo nelengvu gyvenimo laikotarpiu.
„Tos visos ligos, viskas... Kartais jau rankos nusvyra. O čia buvo toks pakylėjimas. Mūsų giminėje dar nėra buvę tokio apdovanojimo. Ir gal nebus“, – sako ji.
Pirmam būstui – 500 rublių
Stasės gyvenimas ne visada sukosi apie poeziją ir rankdarbius. Ilgus metus svarbiausi buvo vaikai, šeima, darbas ir nuosavo namo puoselėjimas.
Su būsimu vyru Antanu ji susipažino dar paauglystėje. Penkerius metus draugavo, dvejus iš jų vaikino laukė grįžtančio iš kariuomenės. O susituokė juodu būdama 21-erių.
„Tais laikais jau vėlai buvo. Draugės aštuoniolikos tekėjo“, – šypsosi Stasė.
Baigusi profesinę mokyklą Panevėžyje, ji kurį laiką dirbo verpėja Biržuose. Vėliau jauna šeima išvyko į Vilnių, tačiau didmiesčio gyvenimas jų nesužavėjo.
„Mums nepatiko. Nepripratę mes. Sėdi namuose šeštadienį ir nežinai, ką veikti. Na, į kiną nueisi, bet kiek ten vaikščiosi“, – prisimena ji.
Netrukus sutuoktiniai persikėlė į Šventupę, kur vyras įsidarbino melioracijos įmonėje. Šeimai buvo suteiktas dviejų kambarių butas. Tačiau ilgainiui norėjosi nuosavų namų.
„Uošviai paskolino penkis šimtus rublių. Nusipirkome medinį namą, jį išardėme, parsivežėme, paskui apmūrijome. Va nuo ko pradėjome“, – pasakoja Stasė.
Šiandien ji stebisi, kaip tada viskas atrodė įmanoma. Dabar, pasak moters, net jos suaugusiems vaikams įsigyti būstą nėra paprasta.
Didžiausia laimė – kai visi vaikai namuose
Šeimoje vienas po kito augo vaikai. Pirmieji du buvo pametinukai, po maždaug dešimties metų gimė dar du, taip pat beveik vienmečiai. O paskutiniojo sūnaus Stasė susilaukė būdama 41-erių.
Moteris pasakoja, kad šeimos pagausėjimas nebuvo griežtai planuojamas. „Vyras augo penkių vaikų šeimoje, aš – keturių. Kaip bus, taip. Anksčiau taip ir būdavo“, – šypteli.
Vis dėlto motinystė pareikalavo nemažai jėgų. Augindama vaikus Stasė įsidarbino vietos įmonėje valytoja. Iš pradžių manė, kad dirbs vos porą metų, tačiau taip ir liko ilgam.
Dieve, kaip gera, visi namie. Taip juk visą laiką nebus.
„Keldavausi ketvirtą ar penktą ryto. Buvau pripratusi. Galvojau, padirbsiu, kol vaikai maži, o taip ir pradirbau visą laiką“, – pasakoja ji.
Šiandien visi penki vaikai jau suaugę. Vieni sukūrė šeimas ir gyvena savarankiškai, kiti vis dar glaudžiasi gimtuosiuose namuose. Stasė turi ir penkis anūkus.
„Kartais guliu savo kambaryje, girdžiu, kaip viršuje šeima, mažas vaikelis. Ir pagalvoju: Dieve, kaip gera, visi namie. Taip juk visą laiką nebus“, – dalijasi moteris.
Ji neslepia, kad didelė šeima jai teikia daug džiaugsmo. Net tada, kai namuose pilna žmonių, o ramybės galbūt ir mažiau, Stasei svarbiausia žinoti, kad artimieji šalia.
Eilėraščiai gimdavo net naktimis
Nors augindama vaikus S.Čirbienė turėjo mažai laisvo laiko, kūrybos niekada visiškai neapleido. Eiles ji pradėjo rašyti dar mokyklos laikais. Vėliau, įsisukus į šeimos rūpesčius, kūryba kurį laiką buvo nustumta į šalį, tačiau mintys vis sugrįždavo.
Parašai eilutę ir jau plaukia, plaukia toliau...belieka tik užrašyti.
„Būdavo, kyla kokia mintis, sakinukas, eilutė. Galvoju, atsikelsiu rytą ir užsirašysiu. O rytą jau nieko nebeatsimenu. Paskui supratau, kad reikia iš karto užsirašyti. Parašai eilutę ir jau plaukia, plaukia toliau...belieka tik užrašyti“, – apie eilėraščių gimimą kalba poetė.
Jos eilėraščiuose telpa įvairiausios temos – gamta, gimtinė, meilė, žmonių santykiai, Lietuva. Nemažai kūrinių skirta artimiems žmonėms, ypač tėčiui.
„Tėtukas labai daug skaitė. Buvo labai apsiskaitęs žmogus, nors paprastas. Ir buhalteriu dirbo, ir pečius mūrijo, ir radijas taisė. Visų galų meistras“, – su šiluma tėtį prisimena Stasė.
Pirmoji jos poezijos knygelė dienos šviesą išvydo 2000-aisiais. Iki tol eilėraščius moteris kaupė daugelį metų, tačiau nedrįso galvoti apie leidybą: „Buvo noras, bet nežinojau, kaip čia išleisti, nuo ko pradėti. Paskui draugė pasiūlė, sako, mes paremsim“.
Po dvejų metų pasirodė antrasis leidinys, skirtas tėvo atminimui. Vėliau knygelių daugėjo, Stasės eilės buvo spausdinamos ir įvairiuose poezijos rinkiniuose.
Moteris yra Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, dalyvavo literatūriniuose susitikimuose, bendruomenės renginiuose, prisidėjo prie Šventupės kūrėjų darbų leidybos.
Anot jos, kūryba ne visada paklūsta norui. Negali tiesiog atsisėsti ir nuspręsti, kad šiandien parašysi eilėraštį. „Būna, parašau ir galvoju: o Dieve, dar galiu!“ – nusijuokia ji.
Laimo liga smarkiai pakeitė kasdienybę
Pastarieji metai S.Čirbienei nebuvo lengvi – vargina sveikatos problemos, gerokai apribojusios jos kasdienybę. Ji pasakoja, kad dar prieš COVID-19 pandemiją pradėjo jausti įvairius skausmus, kurių priežasties ilgai nepavyko išsiaiškinti.
Atrodo, viską skauda. Tik plaukų neskauda.
„Negalėjau nei miegoti, nei sėdėti, nei stovėti. Atrodo, viską skauda, tik plaukų neskauda. Ir akis, ir žandikaulį, ir raumenis. Nueini pas gydytojus ir jau net nežinai, ką sakyti“, – atvirauja moteris.
Stasė kreipėsi į įvairius specialistus, konsultavosi su neurologais, tačiau aiškaus atsakymo ilgai nesulaukė. Galiausiai pati nutarė išsitirti dėl Laimo ligos. Tyrimas, deja, buvo teigiamas.
Po tyrimų jai buvo skirtas gydymas antibiotikais. Vis dėlto, senjorės teigimu, įvairūs negalavimai iki šiol neišnyko.
Stasė pasakoja, kad ją vargina raumenų ir sąnarių skausmai, kartais dreba rankos, sunku ilgiau vaikščioti. Dėl to teko atsisakyti dalies mėgstamų užsiėmimų.
„Anksčiau į renginius eidavau, o dabar jau nebenueinu. Reikia, kad nuvežtų. Būna, einu iš parduotuvės ir atrodo, kad tuoj nukrisiu. Viską skauda“, – atvirauja ji.
Dabar Stasė stengiasi darbus derinti prie savijautos. Jei jėgų mažiau, pailsi, vėliau vėl ką nors nuveikia. Išeina ir į kiemą, pasirūpina gėlėmis, o dirbant sode dažnai praverčia anūkų pagalba: „Pasiimu kėdę, truputį padirbu, prisėdu ir vėl padirbu“.
Svajonė – nauja poezijos knyga
Nepaisydama sveikatos sunkumų, Stasė neatsisako rankdarbių. Namie gausu jos pačios nertų servetėlių, drabužių ir kitokių kūrinių.
Ji juokiasi, kad vieną didesnę servetėlę gali nunerti greičiau nei per savaitę. Daug savo darbų yra išdalijusi artimiesiems, dovanojusi pažįstamiems.
Tačiau ne mažiau už mezgimą jai rūpi poezija. Šiemet 70-metį atšventusi Stasė tikėjosi šiai progai išleisti dar vieną savo kūrybos knygelę, tačiau sumanymo įgyvendinti nepavyko.
Vis dėlto poetė jo neatsisako – dalį tekstų jau padėjo parengti anūkė, tad moteris viliasi, kad nauja knyga dar išvys dienos šviesą. Kada tai nutiks, Stasė kol kas nežino. Tačiau neskuba dėti taško – jos gyvenime dar liko ne vienas neužrašytas eilėraštis.
