Dabar populiaru
Publikuota: 2015 lapkričio 28d. 11:18

Poliglotas Gediminas Degėsys: „Kalbų nesimokau iš reikalo, jos į mano gyvenimą ateina netikėtai“

Gediminas Degėsys
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. / Gediminas Degėsys

Gedimino Degėsio dienos – sausakimšos. Jis, poliglotas, filosofas, vienintelis diplomuotas afrikanistas Lietuvoje, nenusėdi be darbo: mokosi kalbų, dėsto, rašo žodynus ir knygas, fotografuoja, keliauja. Ir viską daro kažkaip taip, kad net nuobodūs darbai atrodo kaip pramogos.

– Jei koks nors žmogelis, tarkim, Afrikoje jūsų paklaustų: „Kas esi? Ką veiki?“, sugebėtumėte trumpai atsakyti?

– Tokį klausimą tikrai esu išgirdęs Afrikoje. Ne taip seniai mes dviese su tokiu Aušriu pasidarėme ekspediciją. Pabendravau su Dakaro universitetu ir nutarėme patyrinėti Afrikos Vakarų krantą – tą, kuriame vos mums išvykus buvo ebolos protrūkis. Kažkur pasienyje, kur net kelių nėra (mus iš Konakrio Gvinėjos perplukdė upe į Liberiją), einu toks su trumpais šortukais, šypsausi. Pareigūnas klausia manęs: „Kas tu, ką veiki?“ Sakau: „Esu universiteto dėstytojas.“ O jo kolegos pasieniečiai, susėdę apie savo lauželį, net leipsta iš juoko.

Pas juos trisdešimt penkerių metų vyrai dar ne visi mokyklą būna baigę... Man labai patinka, kai žmonės, ypač senesni, pagalvoja, kokį užrašą norėtų matyti ant savo antkapio. Aš irgi galvojau apie tai ir nutariau, kad nenorėčiau jokio teksto, gal net vardo nereikėtų. 

– Tada pradėkime nuo Abraomo: kaip sugalvojote būti kunigu? 

– Vaikystėje grodavau vargonais vienoje Alytaus parapijoje (ir dabar, Vilniuje, man vargonininkai kartais duoda pagroti). Todėl net nežinau, kas traukė labiau – kunigystė ar tas instrumentas? Bet studijuoti teologiją patiko. Tik vėliau ėmė trūkti laisvos minties ir bažnyčios, kaip institucijos, suvokimas labai pakirto mano tikėjimą. Aš visada bijodavau ką nors keisti, galvodavau, ką giminės pasakys. Ir, tikrai, kai palikau kunigų seminariją, buvo tokių, kurie su manimi nustojo bendrauti. Tačiau tokia Katalikų bažnyčia, kokia yra Lietuvoje, man netinka. Nepriimtina, kai kunigas ateina, atskaito maldeles, pamoralizuoja ir – viskas, kai nesiruošia pamokslams. Negalima šnekėti tokių nesąmonių, kokių tenka išgirsti...

Kol buvau seminaristas, man filosofija nepatiko, atrodė – per daug laisva mintis, tokios negalima turėti. Galima. Noriu būti laisvas autorius, laisvas rašytojas, laisvas kalbų dėstytojas, laisvas keliautojas.

Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr./Gediminas Degėsys
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr./Gediminas Degėsys

– Esate dar ir laisvas filosofijos mokslų daktaras. Kažkodėl jūs nepanašus į tos profesijos atstovą ir kalbate suprantamai.

– Mano brolis Mindaugas gerai pasakė: „Jūs, filosofai, vieni kitiems laiškus rašot, ar kaip čia yra?“ Aš pats, atidavęs kokį nors straipsnį, gaunu pastabą: reikia akademinti kalbą. Filosofų bendruomenė labai uždara. Pasaulyje yra kitaip. Dabar deruosi su keliais filosofais: norime pokalbių forma paprastai ir įdomiai parašyti apie visuomenei rūpimus klausimus – taip, kad ir mano mylimi alytiškiai suprastų. Kad nemanytų, jog gyvenimas – vien daržai...

Studijuoti tą mokslą mane paskatino Lietuvos atvejis: mums labai trūksta kritinio mąstymo. Jį reikia ugdyti. Žmonės bijo kalbėti, žinau iš savo studentų. Ypač kai jie – kokie nors stambūs verslininkai: savo srityje jaučiasi kaip žuvys vandenyje, o čia bijo atrodyti juokingi. Bet ko bijoti? Aš pats darau klaidų. Net popiežius kalbėdamas itališkai jų padaro ir mūsų prezidentė kalbėdama angliškai. Bet viskas – puiku, ir aš juos labai gerbiu už drąsą. 

– Kiek jūs mokate kalbų? Įtariu, kad tas klausimas pabodęs, bet vis tiek įdomu.

– Esu bendravęs su genijais, kurie neva moka šimtą kalbų. Aš irgi galėčiau tiek išmokti – pakalbėti apie šį bei tą. Bet mokėti jas taip, kad galėtum būti gidu, kalbėti apie viską, vardyti architektūrines statinio dalis, – kas kita. Manau, kad moku lietuvių, rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, lotynų, italų, ispanų, esperanto, zulų, suahelių, latvių kalbas. Nors ir su jomis kartais stringu. Prancūzų man – kaip gimtoji, bet kai draugė kraustėsi į užsienį ir paprašė išversti dešimt puslapių buto nuomos sutarties, kai prasidėjo tekstai apie kanalizacijos vamzdžius – užsiknisau... 

– O pats daug gyvenote užsienyje, kur prireikdavo tų kalbų?

Sėdžiu kur nors, išgirstu svetimą kalbą ir pagalvoju: kokia ji skambi! O paskui nusiperku vadovėlį.

– Gyvenau tik Italijoje ir Prancūzijoje. Visa kita buvo kelionės, kurios kartais trukdavo po du mėnesius, po tris. Bet kalbų aš nesimokau iš reikalo, jos į mano gyvenimą ateina netikėtai. Sėdžiu kur nors, išgirstu svetimą kalbą ir pagalvoju: kokia ji skambi! O paskui nusiperku vadovėlį. Pavyzdžiui, esperanto, kurią labai mėgstu ir dabar dėstau, irgi kažkada patraukė grožiu.

– Man ta esperanto kalba kaip kokia Atlantida – tarsi yra, tarsi nėra.

– Žinoma, menka tikimybė, kad tave gatvėje kas nors užkalbins ta kalba. Bet mitu irgi nepavadinsi, nes pasaulyje ją vartoja 10 milijonų žmonių. O šiemet vyko šimtasis pasaulio esperantininkų kongresas Lilyje; aš ta proga parengiau ir išleidau „Esperanto ir lietuvių kalbų žodyną“. Su ja – kaip su Katalikų bažnyčia. Jei esi aktyvus katalikas, kasdien lankai mišias, klausaisi Marijos radijo, tau atrodo, kad visas pasaulis – katalikai; bet jei tave paleis kur nors Kinijos kaimelyje pasivaikščioti, pamatysi, kad tenykštė liaudis net nežino, kas ta Biblija. Man atrodo, kad labai daug žmonių kalba esperantiškai, nes sukuosi tuose ratuose. Juolab ta kalba – paprasta, aiški, lengvai išmokstama. 

„Vilnius LifeStyle“ nuotr./Gediminas Degėsys
„Vilnius LifeStyle“ nuotr./Gediminas Degėsys

– Yra dalykų, kuriems jūs gailite laiko?

– Man patinka toks Benas Harvey, su juo daug bendravau ir bendrauju. Jis organizuoja „Running For Change“, mokyklų statybą Afrikoje. Ten rimti žmonės, ne iš tų, kur surenka pinigėlių ir pasiskraido; jis skaičiuoja, kiek už juos bus padėta plytų, pats važiuoja tikrinti. Sako: „Aš tuo tikiu.“ Man irgi labai svarbu, kuo tikiu. O tam tikrais dalykais pradėjau nebetikėti. Žmogus neturi daryti to, kas jam svetima. Jei darbas – našta, keisk jį. Jei su kuo nors sunku bendrauti, nebendrauk.

Nebenoriu priklausyti organizacijoms (daugelio jau atsikračiau), nenoriu būti varžomas mokslo įstaigų biurokratizmo. Sulaukiu priekaištų, kad esu šaltas, kad – mandras. Aš toks nesu ir su taksistais visada susidraugauju. Tiesiog taupau laiką. Aš net uždėjęs virti kiaušinius nubėgu, parašau kokių dešimt eilučių. Bet savaitgalis man – šventa. Tada galiu ir pramogauti, ir dalyvauti jaunimo aukštuomenės vakarėliuose. Nesu iš jų rato, bet kartais pakviečia.

Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr./Gediminas Degėsys
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr./Gediminas Degėsys

– Kai kam gali pasirodyti, kad ir jūs – auksinis berniukas. Juk kalbos – brangus malonumas?

– Taip, bent jau man, nes jų mokiausi per trisdešimt. Atsisiųsti knygą, nusipirkti kokios nors Afrikos kalbos vadovėlį – kainuoja. Mokytojai – taip pat. Ir kuo retesnė kalba, tuo brangiau. Dvejus metus samdžiau kinų kalbos mokytoją; apie šitą kalbą vieni sakė tą, kiti – aną, tai pats norėjau patikrinti, kokia ji. Mokiausi japonų, arabų, korėjiečių.

Universitete kartais esu kritikuojamas: „Ko taip dažnai kalbi apie pinigus.“, neva reikia dirbti iš idėjos. Bet nė vienas iš mano draugų, su kuriais dirbau už dyką, taip ir neišmoko kalbų. Nors (būkime teisingi) turėjau tokių mokinių, kurie ir su pinigais neišmoko. Būdavo turtingų ponių, kurios atvažiuodavo, atsiveždavo šampano (arba man pietus): padirbėdavau psichologu ir tuo mokslai baigdavosi. 

– Kalbos turi vieną trūkumą – pasimiršta. Ar ne? 

– Jei moku svetimą kalbą, ji stovi mano reikalų pirmose gretose. Jei to nebus, gali sakyti jai „atia“. Dabar turiu naują telefoną, daug vargau, kol jį prisipratinau. Bet jis turi programėlę, kuria naudodamasis galiu klausytis Afrikos kalbų: tą ir darau, kai skutuosi, valausi dantis ar žiūriu per sutriną troleibuso langą. Neturiu aš išskirtinės valios ir kartais tikrai nesinori dirbti. Bet susirandu gražios muzikos, atsidarau kondensuoto pienuko, kabinu jį šaukšteliu ir nugaliu tinginį.

Labai moku save apgaudinėti, esu didelis šios srities specialistas. Be to, viską galima daryti linksmai. Matau, kad studentui tekstas nelenda į galvą: „Gerai, metam darbą, einam kur nors.“ Vaikas ima nuobodžiauti, tai pasikviečiu savo katiną. Pasakai Mukučiui: „Vieni qua.“ („ateik čia“ – it.), ir tas vaikas iškart įsimena: „Vieniquavieniquavieniqua.“ Gyventi reikia įdomiai. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Aktorė Aušra Štukytė: „Nesu kokia nušvitusi, bet jau turiu nuovoką, kaip susikurti savo laimę“

– Bet yra šimtai darbų, kurių joks kondensuotas pienas nepasaldins.

– Dvylika metų dirbau gidu. Manote, įdomu Trakų pilyje rodyti dulkėtą cveką už stiklo ir trylika rastų monetų? Bet vos tik pamatydavau, kad grupė žiovauja, iškart keisdavau taktiką. Nenorit vinių? Einam prie ežero. Neįdomu tolima istorija? Papasakosiu artimesnę. Ir pasakodavau. Pavyzdžiui, kaip atsitiko, kad netapau spaliuku. Arba apie savo močiutę, kuri dirbo kolūkyje. Kaip žmonės kaime vogdavo.

Pats atsimenu, kaip naktį kaimiečiai ėjo su maišais vogti paršiukų, nes paršavedė jų atsivedė. Užsieniečiams tokie pasakojimai būdavo viršūnė. Kai mėgindavau paaiškinti, kas yra rūpintojėlis, kai kurie net apsiašarodavo. Man rūpintojėlis – mūsų kaimukas ant Nemuno kranto, vaikystė. Močiutė sekmadienį mane prikeldavo tekant saulei ir eidavome per rasotą pievą. Sandalukus nešdavomės rankoje, nes rasa – sveika. Eidavome į Nemunaičio bažnyčią: tolumoje girdėdavau varpus ir matydavau į medį įkeltą Dievulį... Galiu pasigirti, kad gaudavau tikrai daug arbatpinigių. Ir dabar gaunu daugybę prašymų, kad pagidaučiau... Bijome tos Amerikos, bėgame nuo jos, neva ten – vienas kičas, bet jie daug ką daro neblogai. Ir mes šiais laikais turime būti įdomūs. Gal kitas amžius bus kitoks, bet dabar yra taip.

– Atrodo, susikūrėte tokį gyvenimo modelį, kur jums labai komfortiška vienam?

– Artimo žmogaus man būtinai reikia, vienas negalėčiau gyventi. Dėl jo galiu padaryti tikrai daug: juk svarbu atliepti artimo žmogaus gyvenimą savu, savo poelgiais ir darbais. Kažkada turėjau tokius sudėtingus santykius, kad iš jų kapsčiausi dvejus metus. Ir tik Afrika išgelbėjo.

– O teologija, filosofija nepadėjo? 

– Kai būna labai sunku, jokie mokslai neveikia. Žmogui, matyt, reikia tokios patirties. Jam turbūt reikia daug pereiti. Man padėjo mama (nors visada galvojau, kad ji manęs nesupranta, kad priklauso kitai kartai), padėjo draugai, tie artimiausi, kuriems galiu skambinti naktį. Padėjo tai, kad esu šnekus, kad išsipasakodavau. Uždariems sunkiau. Aplinkiniai jų nepastebi. O paskui kraipo galvas: kodėl nusižudė, juk toks linksmas buvo...

Staiga supratau: laimė – tik manyje, ji nepriklauso nuo jokio kito žmogaus. Viskas yra galvoje: ir mūsų dievai, ir demonai. 

Prisimenu, kaip su Aušriu keliavome per Afriką. Mus vežė tokiais motociklais grabukais. Kratėmės per džiungles kažkokiais šunkeliais, lietaus, erozijos išgraužtais; Aušrys atsiliko, nebemačiau, kur jis. Susibariau su savo vežiku, nes jis kas dešimt minučių vis reikalavo papildomų pinigų. Ir staiga pagalvojau, kad tas tipas ramiausiai gali mane sumušti, paimti daiktus ir dingti, o manęs tose džiunglėse niekas net neieškos. Bet tada nežinia kodėl pažiūrėjau į dangų ir nustebau: koks grožis! Ėmiau kalbinti savo vežiką, susidraugavome, galiausiai jam primokėjau. Ir staiga supratau: laimė – tik manyje, ji nepriklauso nuo jokio kito žmogaus. Viskas yra galvoje: ir mūsų dievai, ir demonai. 

Vilnius lifestyle nuotr./Poliglotas Gediminas Degėsis Afrikoje
„Vilnius LifeStyle" nuotr./Gediminas Degėsis Afrikoje

– Tai kaip su šiuo atradimu tvarkotės?

– Aš penktą ryto dažnai jau būnu feisbuke, jau laikinu, kas nors jau man patinka. Akys atsimerkia, eina gera mintis, sėdu rašyti. Kas nors paskambina į duris, o aš visas pasišiaušęs, duše nebuvęs. Man gera leisti dieną, jaučiuosi labai laimingas. Aišku, yra daug dalykų, kurie gadina nuotaiką: mašinos, kurios perėjoje žviegdamos stoja tau prie kojų, lipimas per galvą, žmonių nepagarba vieno kitam.

Noriu, kad Vilnius būtų margas, tarptautinis miestas, kad čia būtų visko. Planuoju tapti milijonieriumi: man reikia pinigų, nes turiu gerų projektų Lietuvai.

Jau geriau tegu tas amerikietis man dirbtinai šypsosi, bet yra mandagus, negu lietuvis stumdosi ir lenda į mano erdvę. Bet jei kas nors sako, kad Lietuvoje blogai, iškart tampu patriotu: „O tu ką nors padarei, kad būtų geriau?“ Aš tai bent vaikštau po miestą ir visus kviečiu mokytis esperanto. Ne todėl, kad tikiu, jog ta kalba suvienys tautas ir liūtas su stirnele iš to paties šaltinio gers vandenį. Nesąmonė. Noriu, kad Vilnius būtų margas, tarptautinis miestas, kad čia būtų visko. Planuoju tapti milijonieriumi: man reikia pinigų, nes turiu gerų projektų Lietuvai.

TAIP PAT SKAITYKITE: Kultinių užeigų ambasadorius Kristupas Baublys

– Galite jais pasidalyti?

– Įkursiu du muziejus: vienas bus Afrikos kultūros, kitas – Biblijos. Iš seno kolekcionuoju Šventojo Rašto tomus, turiu Biblijų, parašytų 150 kalbų, tarp jų yra labai įdomių egzempliorių. Be to, kiekvieną knygą lydi kokia nors istorija, kurią būtų galima panaudoti muziejuje. Norėčiau, kad tai būtų linksma vieta. Juk apie Bibliją galima pagarsinti įdomiausių faktų. Tarkim, kad katinas – vienintelis naminis gyvūnas, kurio ji nemini. Šalia pasodinčiau Muko iškamšėlę – jam jau dvylika metų, amžinai negyvens... 

– Turbūt atsirastų daug skeptikų, kurie sakytų, kad pirmo muziejaus pinigus verčiau paaukoti badaujančiai Afrikai. 

– Reiktų keisti mūsų požiūrį į afrikiečius – duoti jiems ne žuvies, o meškerę, kad patys tą žuvį gaudytų. Kokia ten korupcija! Bokės miestelio vyriausiasis komisaras atvažiuoja pasienyje su milžiniškais džipais, apsauginiai iš mašinų iššoka, žmonės jam į kišenes saujomis, pluoštais kiša pinigų. Šalį valdo grupuotės, kas ten darosi – siaubas! Per savo dviejų mėnesių kelionę negavau nė vieno čekio. Tai kas nors moka mokesčius? Niekas. Mano vienas bičiulis kroatas, Pasaulio banke atsakingas už korupciją, dirba Senegale. Jis sako, kad iš Europos ateinantys pinigai nepatenka „į apačias“. Nors viskas galėtų būti kitaip – ten šitoks geras klimatas! 

– Pasakykite porą dalykų, kurie jums smagūs, nors nesisieja su darbu.

– Mėgstu paklausyti vargonų. Dabar labai mėgstu paskaityti apie kosmosą, apie marsaeigius. Nemanau, kad žmonės greitai ten nusikraustys. Savaitę saulė pakaitino, ir „Panorama“ jau skelbia, kaip čia mes visi perkaitome, tai iki Marso mums dar toli. 

Temos: 1 Poliglotas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

49:40
01:06
01:03

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką