15min be reklamos
2023 01 24, 16:30

Pradinių klasių mokytoja Asta: „Buvau jau save „nurašiusi“, bet tada pradėjau mokytis technologijų“

Pasak Pasaulinio Ekonomikos Forumo duomenų, 65 proc. šiemet mokyklą pradėjusių vaikų ateityje dirbs technologinius darbus, kurie šiandien dar neegzistuoja, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Asta Aperavičienė
Asta Aperavičienė / Pranešimo autorių nuotr.

Lietuvos švietimo technologijų startuolis „Vedliai“ šį iššūkį sprendžia įgalinant mokytojus išmokti technologinių įgūdžių pirmiesiems ir padėti kiekvienam Lietuvos vaikui juos ugdytis kasdienėse pamokose. Praėjusiais metais „Vedliai“ buvo paskelbti kaip vienas geriausių švietimo sprendimų prestižiniuose „World Summit Awards“ apdovanojimuose.

Pakruojo Žemynos progimnazijos mokytoja Asta Aperavičienė – viena iš 4500 programoje besimokančių pedagogių, kuri informatikos pradiniame ugdyme mokosi jau trečius metus. „Buvau save, kaip mokytoją, jau „nurašiusi“, bet tada pradėjau mokytis ir integruoti informatikos konceptus pamokose. Tiek padėkų ir susižavėjimo iš vaikų nebuvau girdėjusi per visą savo 30 metų karjerą“, – pasakojo ji.

– Papasakokite daugiau, kodėl buvote save „nurašiusi“? Ką turite omenyje?

– Tiesiog pajutau, kad su naujai ateinančiais vaikais neberandu sąlyčio taškų. Aš jau nebesupratau, apie ką kalba šiuolaikiniai vaikai. Labai nejaukus jausmas. O kalbant apie technologijas, pamačiau, kad jie išmano kur kas daugiau ir tai, kas jiems yra kasdieniška ir elementaru, man yra visiškai nesuprantama. Taip pradėjau galvoti, kad būdama vaiko vietoje, savęs, kaip mokytojos, net nebegerbčiau. Šis aspektas man labai kirto per savivertę ir tada pradėjau ieškoti būdų, ką su tuo daryti.

– Ką darėte?

– Pradėjau mokytis informatikos ir technologijų bei kaip tai integruoti į pamokas. Manau, mokytojas privalo gyventi šiuolaikiniame pasaulyje ir ne tik išmanyti jo progresą, bet ir dalyvauti tame progrese ar net jį formuoti. Kitaip atsivers praraja tarp mokytojo ir mokinio. Be to, mes ruošiame vaikus ateities gyvenimui, kuris nebus toks, koks buvo vakar arba toks, koks yra šiandien.

Aš jau nebesupratau, apie ką kalba šiuolaikiniai vaikai. Labai nejaukus jausmas.

– Kaip informatika ir technologijos padėjo užmegzti ryšį su vaikais?

– Pirmiausia, tai padėjo mano savivertei – supratau, kad aš galiu technologijas suprasti, kad moku jomis naudotis ir su jomis kurti projektus. Tada pradėjau taikyti šias metodikas klasėje ir matyti vaikų susižavėjimą ir kaip jiems tai yra įdomu, smalsu, kaip jiems sekasi, kaip jie tarpusavy dalinasi savo patirtimi.

Taip mano klasėje pagaliau atsirado bendradarbiavimas. Aš juos nebe mokau, o jie patys mokosi su priemonėmis, kurios jiems yra patrauklios, šiuolaikinės. Ir kai vyksta ne mokymas, o bendradarbiavimas su mokytoju, tada kuriasi artimesni, šiltesni santykiai, atsiranda daugiau tarpusavio pagarbos.

– Papasakokite plačiau, kaip atrodo informatikos integravimas į pradinukų pamokas?

– Yra labai daug būdų. Su „Vedliais“ mokausi programavimo, 3D modeliavimo, dirbtinio intelekto ir kitų konceptų. Visus juos galima kūrybiškai pritaikyti pamokose. Pavyzdžiui, su vaikais kūrėme žaidimą, kuris padeda rūšiuoti kalbos dalis. Tokiu būdu, vaikai nejaučia, kad jie mokosi – jie kuria! Tas mokymasis nėra rutininis, nuobodus, nešiuolaikiškas. Tada ir rezultatas yra kur kas geresnis.

Pranešimo autorių nuotr./Kaip technologijos padeda mokytis?
Pranešimo autorių nuotr./Kaip technologijos padeda mokytis?

Man labai įsiminė, kaip mano antrokai darė kalėdinį projektą programuodami su „Scratch“ programa. Projektas gana ilgas, truko ne vieną pamoką. Kai projektą padarėme ir visiems pavyko galutinis rezultatas, aš pamačiau tokią vaikų reakciją, kurios nemačiau 30 metų. Jie pradėjo šokti. Emocija buvo tokia, kuri netilpo vaikuose. Aš nemoku nupasakoti, kas vyko toje pamokoje…

– O ar pradinukams informatika – ne per anksti? Kaip į tai reaguoja tėvai?

– Tikrai ne per anksti. Mes gyvename šiuolaikiniame pasaulyje. Tai, kad tai yra reikalingas dalykas, aš supratau tada, kai per pandemiją prasidėjo nuotolinis mokymas. Visi patyrėme didžiulį šoką ir turėjome labai greitai prisitaikyti.

Mes nežinome, kas mūsų laukia ateityje. Galbūt pandemijos nebus, bet bus kitokie dalykai, prie kurių reikės prisitaikyti. Mes visi, taip pat ir pradinukai, turime mokytis to, kaip dirba pasaulis, kad nepatirtume tokio šoko. Gyvenimas labai sparčiai keičiasi. Kai šie vaikai užaugs, technologijos bus visur – mūsų protams dabar net sunku įsivaizduoti, koks bus technologijų lygis, bet jų tikrai reikės.

Aš taip pat manau, kad labai priklauso, kur mes nukreipiame vaikų dėmesį ir laisvalaikį. Jeigu skatiname tik banalius žaidimus žaisti – žinoma, turbūt naudos mažai. Tačiau jeigu skatiname juos kurti individualius projektus, eksperimentuoti su šiuolaikinėmis priemonėmis – rezultatas kur kas kitoks. Tad geriau vaikus nukreipti, kad tie pasisedėjimai būtų tikslingi.

Dabar daug mano pirmokų sako, kad informatika jiems yra įdomiausia pamoka. O tėvai pastebi, kad vaikai namuose įsidiegia tas pačias programas ir dirba su jomis vietoj to, kad žaistų kompiuterinius žaidimus. Tėvai labai palaiko, patys išbando jas su vaikais namuose, mokosi.

– Kaip apskritai matote mokytojo vaidmenį 21-ame amžiuje?

– Pirmiausia, tai reikia suvokti, kad mokytojas nėra tas žmogus, kuris turi žinoti viską. Visada yra dalykų, kuriuos kažkas žino geriau – mokytojui reikia nebijoti klausti, bendradarbiauti su kolegomis, ar su bet kuo, kas išmano daugiau. Ir šitą principą perkelti į klasę – bendradarbiauti su vaikais.

Pranešimo autorių nuotr./Asta Aperavičienė
Pranešimo autorių nuotr./Asta Aperavičienė

– Kokius vaikus norite auginti?

– Pasitikinčius savimi, mokančius pripažinti nesėkmes ir žinančius, kaip tas nesėkmes įveikti. Mokančius save vertinti – nepervertinti ir nenuvertinti. Mokančius siekti savo tikslo. Žinios yra labai svarbu, bet tai nėra esminis variklis, kuris priverčia tobulėti.

– Kaip tokias savybes padeda ugdyti informatika?

– Vaikai moka žaisti kompiuterinius žaidimus ir, atėję į mokyklą, jie galvoja, kad viską jau žino. Tačiau susidūrę su programavimu, jie pamato, kad reikia dar labai daug ką suprasti. Tada ir prasideda mūsų bendradarbiavimas, analizė, projekto susiskirstymas žingsneliais – ką aš galiu, ko man reikia pasiekti, kaip gauti galutinį rezultatą. Tada daug klystame, eksperimentuojame, bet galiausiai rezultatas labai džiugina.

Žaidimus gali žaisti bet kas, o dalis tų, kurie mokosi informatikos, ateityje taps tų žaidimų kūrėjais. Ir ne tik žaidimų kūrėjais, jie taps KŪRĖJAIS. Juk mūsų šalies sėkmingai ateičiai jie bus labai svarbūs. O kūryba atsiranda tada, kai susiformuoja įgūdžiai.

Aš per savo pavyzdį noriu rodyti, kad mokysimės ilgai ir laimingai.

– Užsiminėte, kad nuolat mokotės. Kaip randate įkvėpimo pati ir įkvepiate vaikus?

– Mes labai daug su vaikais kalbame – aš jiems tiesiog pasakoju apie savo gyvenimo kelią. Kaip aš pabaigiau du universitetus ir tuo nepasibaigė mano mokymasis. Kokiuose kursuose aš dalyvauju, kaip po pamokų einu toliau mokytis ir taip toliau. Ir sakau, kad mokymasis pasibaigs tada, kai pasibaigs gyvenimas. Jiems tai, kad reikės mokytis visą laiką, atrodo baisu. Aš per savo pavyzdį noriu rodyti, kad mokysimės ilgai ir laimingai.

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Iliuzionistas Rokas Bernatonis priima iššūkį: degalų taupymo magija
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką