Sekite 15min Google
Rugpjūtį Lietuvą sukrėtė naujienos apie naujus nusikaltimus, kuriais kaltinami du Lietuvos katalikų bažnyčios kunigai.
Visgi pedofilija ir seksualinis išnaudojimas bei smurtas – ne tik Bažnyčios problema. Neretai tokius nusikaltimus prieš vaikus ir jaunuolius įvykdo arba kėsinasi įvykdyti kiti suaugusieji, kurie viešumoje yra gerbiami ir jų reputacija neabejojama.
Vieną atvejį iš savo praeities prisiminė ir savo „Facebook“ paskyroje aprašė 15min žurnalistas Vidmantas Balkūnas. Jam leidus, įrašu dalinamės.
„Kaip mane paauglystėje bandė seksualiai išnaudoti ir kodėl apie tai nenorėjau kalbėti. Tai buvo ne kunigas. Tai buvo visų gerbiamas miestelio gydytojas.
Rašau tai tam, kad būtų aiškiau kitiems, kaip tai gali vykti ir kas lemia tą nenorą kalbėti ir pasakoti.
Užaugau provincijoje. Ten kur autoritetai yra svarbu. Man tuomet buvo kokia 14-15 metų, kai geras draugas paprašė palaikyti kompaniją kartu su juo suvaikščioti į polikliniką. Jam reikėjo „susiveikti“ medicininę pažymą, kad „negali“ rašyti kontrolinio ar egzamino.
„Šis daktarėlis geras. Jis visiems mokiniams padeda su „atleidimais“, kai būna pachmielas ar nepasiruošia egzaminams. Visuomet išrašo pažymą“, – paaiškina draugas ir užeina į kabinetą. Lieku sėdėti koridoriuje.
Po kurio laiko jis iškiša galvą ir sako – užeik! Aš žinoma, neklausinėjęs užeinu. Ant stalo stovi butelis „Napoleono“ ir stikliukai. „Tuoj bus darbo pabaiga. Išgeriam?“, – klusteri daktarėlis. Ir brendžio stikliukai pradeda suktis ratu.
Jaučiuosi pakylėtas. Aš, kažkoks piemuo, geriu kaip vyras su vyru su gerbiamu miestelio daktaru! Pasijaučiau kietas. Net nepastebėjau kaip trise išgėrėm tą butelį. Neįsivaizduoju kaip. Dabar galvoju, kad iki to gal net nebuvau gėręs stipriųjų. O ir dabar toks kiekis – būtų iššūkis.
Bet tuomet, regis, nieko nejaučiau. Nors pradžioje buvo „gal norit stikliuko?“, bet nė nepajutom kaip butelis tapo tuščias. „Darbas jau tikrai baigėsi. Namie turiu Granto dar. Einam pas mane“. Miestelis nedidelis iki jo namų kokia 10 min. pėstute. Einam! Juk tokia proga!
Sugerti su daktaru ir dar pas jį namie! Kietai čia viskas bus! Jau net įsivaizdavau kaip girsiuosi kitiems apie tai.
Einant į daktaro butą mano draugas man netikėtai „nusimuilino“. Sugalvojo kažkokią priežastį, kurios aš jau nepamenu, ir paliko mus vienus. Nors niekad iki to nebuvau su gydytoju bendravęs, bet kažkaip nieko blogo nejaučiau. Tik keista buvo, kad atsiskyrė. Bet tuo metu buvau pakylėtas ir nieko neįtariau.
Atėjus į butą, svetainėje iškart ant stalo atsirado Granto butelis. Kol gydytojas krapštėsi virtuvėje aš (kaip ir iki šiol) pirmiausia priėjau apžiūrėti knygų lentynos. Nebuvo ten jų daug, bet radau vieną albumą, kurio nebuvau vartęs. Išsitraukiau ir prisėdau ant sofos perversti.
Netrukus daktarėlis prisėda visiškai prie pat, kad liečiasi prie manęs. Neva kartu pažiūrėti albumo. Bet jau po poros akimirkų apsikabina, spaudžia arčiau savęs ir atsisukęs per sprindį nuo manęs pamatau jo veidą su iš burnos lendančiu liežuviu ir primerktomis akimis...
Atšokau, kaip nuplikytas ir iškart bėgte prie durų. Fone dar girdėjau kažką apie tai, kad „čia nieko baisaus“, „tau patiks“ ar kažką pan. Viskas jau buvo kaip per miglą. Manęs nesivijo ir nestabdė.
Apie tai po to papasakojau vos porai draugų, bet gydytojo pavardės niekam taip ir nesakiau. Mano logika buvo „O kam gydytojui gadinti gyvenimą?“. Atrodė, kad pasakodamas padarysiu kažką blogą jam.
Po to įvykio praėjo kokia 30 m. Per tą laiką aš jo taip ir daugiau ir nesutikau. Kiek girdėjau, jis mirė prieš keletą metų. .
Tai manęs kažkaip nesukrėtė ar nepakeitė gyvenimo. Tiesiog pažiūrėjau, kaip į dar vieną neįprastą nutikimą ir patirtį.
Džiaugiuosi, kad turėjau drąsos pabėgti. Gaila, kad neturėjau drąsos kalbėti iškart po to. Neabejoju, kad jeigu tai būčiau padaręs, būčiau bent kažkiek vaikų ir paauglių apsaugojęs.“
Komentaruose po šiuo įrašu – daugybė kitų žmonių pasidalinimų apie netinkamą įvairių profesijų atstovų – suaugusiųjų – elgesį su nepilnamečiais.