Sekite 15min Google
Demografinė kaita, darbo rinkos pokyčiai, būsimas ES biudžetas ir socialinio finansavimo ateitis – temos, su kuriomis teks susidurti ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.
Apie tai rugsėjo 21–23 dienomis Lietuvoje viešėjusi Europos Parlamento (EP) Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto delegacija diskutavo su šalies politikais, darbdavių ir darbuotojų atstovais.
Svarbiausiomis įžvalgomis iš šių susitikimų su portalu 15min pasidalijo komiteto pirmininkė Li Andersson (Kairieji, Suomija).
– Kaip vertintumėte bendrą Lietuvos užimtumo ir socialinę situaciją? Kur matote pažangą, o kur – didžiausius iššūkius?
– Manau, kad, kaip ir visose kitose šalyse, yra sričių, kuriose reikia didesnės pažangos, ir yra dalykų, kurie atrodo tikrai gerai. Taigi tai nėra „arba–arba“ situacija.
Jeigu palygintume Lietuvą su ES vidurkiu, turite labai stiprią padėtį darbo rinkoje. Šiuo metu užimtumo lygis yra aukštas. Kalbant apie lyčių lygybę, situacija taip pat geresnė nei Europos vidurkis.
Tačiau yra ir konkrečių iššūkių, pavyzdžiui, žmonių su negalia užimtumo skirtumas. Tai taip pat yra sritis, kurioje Lietuva dirba. EP kolegos ją taip pat įvardijo kaip prioritetą. Kitas pavyzdys – ilgalaikio nedarbo mažinimas ir tinkamų priemonių bei paslaugų užtikrinimas šiai problemai spręsti.
Svarbiausia, kad politikos formuotojai suprastų, kur reikia daugiau pažangos ir kur būtina sutelkti pastangas. Čia ES taip pat gali būti svarbi – sudarydama galimybes keistis gerąja patirtimi ir valstybėms narėms mokytis vienoms iš kitų.
– Lietuva yra rytiniame ES flange ir daug investuoja į saugumą bei gynybą. Ar socialinė politika šiame kontekste taip pat turėtų būti laikoma saugumo ir atsparumo dalimi?
– Taip. Manau, kad turime suprasti, jog socialinė politika, darbo rinkos politika, įtrauktis ir švietimas yra mūsų atsparumo ir saugumo dalis.
Atvykau iš Suomijos, ir mes taip pat turime šią diskusiją. ES ne kartą sakiau, kad Suomijos gynybos mąstymas visada buvo grindžiamas idėja, jog kiekvienas žmogus turi jausti, kad jo visuomenėje yra kažkas, ką verta saugoti. Tai yra visos gynybos politikos pradžia.
Žinoma, sprendimų priėmėjams šiuo metu labai sunku kalbėti apie tai, kur konkrečiai skirti pinigus. Tačiau turime plačiai suvokti socialinį atsparumą. Mūsų visuomenės turi būti pasirengusios tam, kad saugumo grėsmės ir geopolitinė situacija gali reikšti visiškai naujus iššūkius, apie kuriuos dar nesame pagalvoję – kaip nutiko pandemijos atveju.
Aukštas pasitikėjimo visuomenėje lygis ir socialinė sanglauda yra geriausias būdas pasirengti tam, jog nežinome, koks bus kitas didelis sukrėtimas.
– Lietuva netrukus perims pirmininkavimą ES Tarybai. Kiek svarbi, jūsų nuomone, turėtų būti socialinė dimensija Lietuvos pirmininkavimo metu?
– Tikiuosi, kad ji bus labai matoma ir svarbi. Pirmininkaujančiai valstybei visada tenka spręsti, kokias temas ir prioritetus ji nori išryškinti. Todėl labai džiaugiuosi, kad Lietuva socialinę dimensiją įtraukė tarp prioritetų, kuriems pirmininkavimo metu ketina skirti dėmesio, kartu su saugumu, konkurencingumu ir kitomis temomis, kurios svarbios daugeliui ES šalių.
Visada malonu dirbti su valstybėmis, kurios savo darbotvarkėje ir atlikdamos pirmininkaujančios šalies vaidmenį taip pat nori pabrėžti socialinę dimensiją.
– Kokias socialines problemas šiuo metu laikote svarbiausiomis Europai ir Lietuvai?
– Akivaizdu, kad demografinė kaita yra viena svarbiausių temų. Tai paminėjo, manau, visi, su kuriais susitikome per šį vizitą. Tai labai aktualus klausimas, nes nors šalys ir yra skirtinguose demografinės kaitos etapuose, Europa apskritai sensta. Visos šalys susiduria su klausimais, ką tai reiškia darbo rinkai, šeimos politikai ir darbo migracijai.
Taip pat kyla klausimas, kaip užtikrinti pensijų, socialinių paslaugų ir sveikatos apsaugos finansavimą. Tai gera tema, į kurią verta sutelkti dėmesį, nes Lietuva yra viena iš šalių, esančių šio proceso priešakyje. Todėl kitos valstybės taip pat ieškos atsakymų į šiuos klausimus.
– Kaip socialiniai iššūkiai, apie kuriuos kalbate, atsispindės būsimame daugiamečiame 2028–2034 m. ES biudžete?
– Tai labai svarbus klausimas mano komitetui. Europos Komisijos (EK) pasiūlyme dėl kito daugiamečio biudžeto numatyti socialinio finansavimo pokyčiai kelia mums didelį susirūpinimą. Bendras finansavimo lygis mažėtų.
Be to, Komisija siūlo socialinį finansavimą įtraukti į bendrą finansavimą pagal vadinamąjį pirmąjį ramstį – nacionalinių ir regioninių partnerysčių planus. Tai reikštų, kad valstybėms narėms būtų paskirta viena didelė pinigų suma, o jos pačios turėtų daugiau laisvės spręsti, kaip ją panaudoti, su sąlyga, kad bent 14 proc. būtų skiriama socialinėms reikmėms.
Problema ta, kad pagal Komisijos siūlomą metodiką socialinių išlaidų apibrėžimas būtų platesnis. Pavyzdžiui, į jį galėtų patekti ligoninių statyba ar renovacija. Tai labai skiriasi nuo dabartinio Europos socialinio fondo, kuris yra stipriai orientuotas į socialinę įtrauktį, skurdo mažinimą ir kitas socialinės politikos priemones.
Todėl mano komitete siekiame, kad EP paremtų poziciją, pagal kurią Europos socialinis fondas būtų išsaugotas ir aiškiai atskirtas. Tikimės, kad mus palaikys valstybės narės, ypač tokios šalys kaip Lietuva, kurios daug naudos gavo ir iš sanglaudos politikos, ir socialinio finansavimo.
– Kokios būtų praktinės pasekmės, jei nebeliktų atskiro socialinei politikai skirto fondo ir socialinis finansavimas būtų įtrauktas į platesnę sistemą?
– Pagrindinė rizika – prarastume europinę dimensiją, nes socialinė politika taptų labiau fragmentuota. Nebeturėtume didelių bendrų prioritetų, pavyzdžiui, kad vaikų skurdo mažinimas yra visos Europos prioritetas arba kad turime daugiau nuveikti žmonių su negalia labui. Tuomet skirtingose šalyse galėtų atsirasti skirtingi standartai.
Kita rizika yra ta, kad labai platus socialinių išlaidų apibrėžimas galėtų dar labiau sumažinti finansavimą pagrindinėms socialinės politikos kryptims – socialinei įtraukčiai, pagalbai bedarbiams, skurdo mažinimui. Manau, kad dabartinėje ES situacijoje tai būtų netinkama kryptis.
Žinoma, turime investuoti į gynybą, saugumą ir energetiką. Tačiau socialinė dimensija taip pat turi būti šio paveikslo dalis. Turime žmonėms parodyti, kad Europos projekto centre tebėra ES gyvenantys žmonės.
– EK neseniai pristatė naują Sąžiningo darbo jėgos mobilumo paketą (angl. Fair Labour Mobility Package). Kokius svarbiausius pokyčius jis gali atnešti darbuotojams ir darbdaviams?
– Taip, Komisija praėjusią savaitę pristatė Sąžiningo darbo jėgos mobilumo paketą. Dabar pradėsime su juo dirbti – EP ir valstybės narės pradės diskusijas, o derybos vyks kitais metais.
Jį sudaro keli skirtingi teisės aktų pasiūlymai. Dalis jų skirta darbuotojų judumui tarp valstybių narių palengvinti – kad darbuotojams būtų lengviau vykti dirbti iš vienos valstybės į kitą. Pavyzdžiui, siūlomi nauji skaitmeniniai įrankiai įgūdžiams ir kvalifikacijoms pripažinti. Taip pat siūlomas socialinės apsaugos pasas.
Tai reikštų, kad ES skaitmeninėse piniginėse būtų galima turėti svarbiausius dokumentus, reikalingus nustatyti, kuriai socialinės apsaugos sistemai žmogus priklauso, taip pat Europos sveikatos draudimo kortelę.
Kiti pasiūlymai labiau skirti sąžiningumui užtikrinti. Pavyzdžiui, siūloma stiprinti Europos darbo instituciją, kuri jau dabar padeda nacionalinėms darbo inspekcijoms ir kitoms institucijoms. Tikslas – veiksmingiau spręsti darbuotojų išnaudojimo problemas tarpvalstybinio judumo atvejais ir koordinuoti tyrimus, kai jie vyksta keliose valstybėse.
Laisvas judėjimas ES tikriausiai yra vienas didžiausių privalumų, tačiau su juo susiję ir nemažai problemų, kurias turime tinkamai spręsti. Turime užtikrinti, kad tai būtų naudinga visiems – ir darbuotojams, ir darbdaviams. Darbdaviams taip pat nėra naudinga, jei kai kurios įmonės nesilaiko nacionalinių įstatymų ar kolektyvinių sutarčių. Taigi tai yra ir lygių sąlygų tarp įmonių užtikrinimo klausimas.
– Lietuvoje taip pat susitikote su profesinėmis sąjungomis ir darbdaviais. Kokias pagrindines mintis išsinešėte iš šių pokalbių?
– Viena iš aiškiausių išvadų buvo ta, kad abi pusės pabrėžė savo įsipareigojimą socialiniam dialogui. Tai labai svarbu, nes būtent socialinis dialogas yra gerai veikiančių darbo santykių pradžia.
Daug kalbėjome ir apie minimalaus darbo užmokesčio direktyvą, kurioje nustatytas 80 proc. kolektyvinių derybų aprėpties tikslas. Valstybėse narėse padėtis labai skiriasi – kolektyvinių derybų aprėptis svyruoja nuo maždaug 10 iki 90 proc. Valstybės narės pradeda iš skirtingų pozicijų, tačiau svarbiausia yra kryptis – kaip mes iki šio tikslo nueisime.
Dabar turime bendrą ES tikslą, todėl labai svarbu sukurti dialogo atmosferą, kurioje socialiniai partneriai ir vyriausybės kartu galėtų svarstyti, kaip, atsižvelgiant į konkrečios šalies kontekstą, pasiekti 80 proc. Ir suprasti, kad tai neįvyks per vieną naktį.
Taip pat labai įdomu buvo padiskutuoti apie ES teisės aktų įgyvendinimą Lietuvoje. Įkvepia ir daro įspūdį tai, kad Lietuva buvo tarp pirmųjų šalių, perkėlusių tam tikras direktyvas į nacionalinę teisę.
Dabar Lietuvoje taip pat diskutuojama apie platesnį algoritminio valdymo ir dirbtinio intelekto taisyklių taikymą. Tai yra kryptis, kuria, tikimės, Komisija taip pat judės rengdama kitą svarbų teisėkūros pasiūlymą – Kokybiškų darbo vietų aktą (angl. Quality Jobs Act), kurio tikimasi metų pabaigoje.
Projektą iš dalies finansuoja Europos Parlamentas. Tačiau už turinyje išreikštą nuomonę ar požiūrį atsako tik autorius (-iai); Europos Parlamentas už juos negali būti laikomas atsakingu.
