Dr. Karen Lillie yra amerikiečių sociologė, kurios specializacija – elitinis švietimas, švietimo sociologija ir švietimo istorija. K.Lillie dirba mokslo darbuotoja Maxo Plancko visuomenių tyrimų institute Kelne.
– Lillie, jus domina elitinės mokyklos. Kodėl?
– Elitinės mokyklos – tai mokyklos, kuriose mokosi turtingų ir įtakingų šeimų vaikai ir/arba kurių absolventai vėliau dažnai tampa turtingi bei galingi – yra svarbios vietos socialinės nelygybės istorijoje. Be to, jose dažnai kyla nesusipratimų ir skandalų.
Jas dažnai vaizduoja kaip institucijas, kurios beveik automatiškai garantuoja sėkmę, arba kaip vietas, kaltas dėl visuomenės problemų. Tiesa, kaip dažnai būna, slypi kažkur per vidurį.
Aš stengiuosi suprasti tiek elitinių mokyklų galią, tiek jų ribas. Svarbu geriau suprasti, kokį vaidmenį šios mokyklos atlieka visuomenėje. Tai leidžia tiek visuomenei, tiek pačioms mokykloms dirbti teisingesnės ateities link.
– Jūs praleidote 15 mėnesių kaip stebėtoja „Leysin American School“. Per tą laiką atlikote daugybę interviu. Kaip atsidūrėte šiame projekte?
– Iš tikrųjų buvo atvirkščiai – projektas atėjo pas mane. Esu amerikietė, bakalauro studijas baigiau JAV. Vėliau išvykau į Jungtinę Karalystę ir magistro darbą rašiau apie britų elitinę mokyklą. Norėjau likti Europoje ir galiausiai gavau darbą LAS. Greitai supratau, kokia neįprasta buvo šios mokyklos socialinė aplinka. Nusprendžiau kandidatuoti į doktorantūrą, siekdama tirti socializacijos procesus Šveicarijos internatuose, kurie ugdo turtingiausius jaunuolius iš viso pasaulio izoliuotoje erdvėje.
– Sakėte, kad dirbote LAS ir ten vykdėte tyrimą. Ar nebuvote šališka?
– Daugelis Šveicarijos internatų būtų buvę įdomūs. Žinoma, savęs klausiau apie šališkumą. Tačiau manau, kad vadinamieji „insiderių tyrimai“ turėjo daugiau privalumų nei trūkumų. Paprašiau LAS leidimo atlikti tyrimą ir man labai pasisekė, kad mokykla sutiko.
– Kokie buvo tie privalumai?
- Kadangi jau pažinojau mokyklą, turėjau gerą nuojautą, kokie klausimai gali būti įdomūs. Tyrimo dalyviai jautėsi jaukiai kalbėdami su manimi apie savo gyvenimą. Nors pasitaikė ir nejaukių momentų – vienoje darbuotojų šventėje kolega juokais paklausė, ar nesu „šnipė“. Vis dėlto, tikriausiai reikėjo būti viduje, kad būtų įmanoma atlikti tokį tyrimą.
– Kiek kainuoja mokytis LAS?
– Už mokslą, apgyvendinimą ir maistą dabar reikia mokėti apie 128 tūkstančius Šveicarijos frankų per metus (137 tūkst. eurų).
Už mokslą, apgyvendinimą ir maistą reikia mokėti apie 137 tūkstančius eurų per metus.
– Austrijos laikraštyje „Der Standard“ minėjote, kad kai kurie mokiniai atvyksta privačiais lėktuvais.
- Taip. Per pirmąjį susitikimą kalbėjausi su amerikiete mokine. Bandydama rasti ką nors bendro, paklausiau, kokia aviakompanija ji skraido. Ji atsakė: „O, panele, aš neskraidau pagal tvarkaraščius“. Iš tiesų privačių lėktuvių buvo mažiau nei galėtų pasirodyti iš tokios frazės, bet mokiniai vis tiek keliavo itin prabangiai.
– Ką turite omenyje?
- Savaitgaliais, kai galėdavo išvykti, jie dažniausiai apsistodavo prabangiuose viešbučiuose Europos miestuose. Kartais spontaniškai užsisakydavo keliones į kitus žemynus. Prisimenu grupę mokinių, kuri sekmadienį pavėlavo į paskutinį skrydį į Ženevą ir galiausiai iš Barselonos į Leysiną važiavo taksi (apie 9 val. kelio, red.past).
– Kiek svarbus mokiniams yra prabangus gyvenimas? O jų tėvams?
– Mokiniai labai domėjosi vartojimu. Daugelis turėjo kreditines korteles be limitų, susietas su tėvų sąskaitomis. Iš apsipirkimų Ženevoje jie grįždavo nešini daugybe prabangių prekės ženklų maišelių.
– Kokią reikšmę šios prekės turėjo mokykloje?
– Buvo populiaru uniformą papildyti „Chanel“, „Gucci“, „Rolex“ ar „Cartier“ aksesuarais. Oficialioms šventėms daug kas rinkosi „Alexander McQueen“ ar „Pucci“. Prabanga mokiniams buvo būdas susijungti tarpusavyje, bet kartu ir konkuruoti.
Kaip tai vertino tėvai, tiksliai nežinau, bet įtariu, kad jie mielai finansavo vaikų norus – juk jų atžalos buvo laimingos ir per turtinius simbolius galėjo įsilieti į mokyklos socialinę aplinką.
Buvo populiaru uniformą papildyti „Chanel“, „Gucci“, „Rolex“ ar „Cartier“ aksesuarais. Oficialioms šventėms daug kas rinkosi „Alexander McQueen“ ar „Pucci“.
– Kokios svarbiausios jūsų tyrimo išvados?
– Mokykloje mokėsi super turtingi paaugliai iš viso pasaulio. Šveicarų buvo labai mažai. Beveik pusė mokinių – iš Rusijos, JAV, Kinijos, Meksikos ir Brazilijos. Likusieji – iš dar maždaug 30 šalių, tarp jų ir besivystančių valstybių.
– Skamba kaip didelė įvairovė.
– Mokyklos misijoje sakoma, kad jie ugdo „pasaulio piliečius“. Tačiau mokinių elgesys ir jų ateities vizijos rodė ką kita – jie labiau tapo nacionalinių elitų atstovais globalizuotoje ekonomikoje. Tai svarbi išvada.
Nes ji rodo, kad tokios mokyklos kaip LAS gali sukurti „globalų elitą“; kad nacionalinė valstybė super turtingiesiems vis dar yra itin svarbi; ir kad nevienoda globalizacija padeda atkurti tas pačias elito struktūras.
– Kas jus labiausiai sužavėjo per visą laiką mokykloje?
– Tai, kad mokiniai dažnai ieškojo savo kilmės grupių. Valgykloje matydavau, kaip beveik kiekviename staliuke sėdi skirtingos nacionalinės grupės. Tai kartais turėjo ir geopolitinių prasmių.
Viena rusakalbė grupė buvo vadinama „rusais“, nors jie buvo iš skirtingų šalių. Vienas kinas piktinosi, kad mokinys iš Honkongo prisijungė prie britų stalo, o ne kinų.
Bet kai kalba pasisukdavo apie ateitį, kapitalizmas viską išlygindavo: verslai, šeimos įmonės, tinklų kūrimas. Mokykla buvo vieta, kur statomas būsimų verslo partnerių tinklas.
– Ar buvo būdingų charakterio bruožų, dažnesnių tarp elitinių mokinių?
– Mane labiausiai nustebino jų pasitikėjimas savimi. Maniau, kad jiems gali būti nejauku susitikti su darbuotoju privačiam interviu ir kalbėti apie savo gyvenimą. Bet jie visai nebuvo sutrikę.
Kai kurie ateidavo su sportine apranga, kai kurie – pavėluodavo. Kiti keikdavosi, nors tai buvo draudžiama, ir pasakodavo apie taisyklių pažeidimus. Jie testavo ribas. Tokia socialinė drąsa, rodos, yra kryptingai ugdoma elito mokyklose.
– Kaip elitinė mokykla skiriasi nuo „paprastos“?
– Mokykloms dažnai priskiriamos keturios funkcijos. Viena jų – žmonių „rūšiavimas“. Elitinės mokyklos priima turtingų šeimų vaikus ir išlaiko tą privilegijų burbulą, prie kurio jie pripratę. Kita funkcija – socialinių tinklų kūrimas.
Elitinės mokyklos priima turtingų šeimų vaikus ir išlaiko tą privilegijų burbulą, prie kurio jie pripratę.
– Juk minėjote apie būsimus verslo kontaktus.
– Elitinėse mokyklose svarbios ir draugystės bei partnerystės su panašaus statuso žmonėmis. Trečia funkcija – vertybių ir žinių perteikimas: jose akcentuojamos tos žinios, kurios vėliau lemia sėkmę. Ketvirtoji – tapatybės formavimas. Elitinėse mokyklose tapatybė paprastai glaudžiai siejasi su privilegija, teisėtumo jausmu ir siekiu būti „išskirtiniam“.
– Ar tokias mokyklas baigę žmonės gali suprasti mažiau pasiturinčių realybę?
– Sunku pasakyti, bet LAS mokiniai buvo smarkiai atitolę nuo daugumos žmonių gyvenimo realijų. Labai toli.
– Gal galite pateikti pavyzdį?
- Kartą viena mokinė paaukojo vietinei organizacijai, padedančiai pabėgėliams, „Louis Vuitton“ kuprinę. Tai savaime viską pasako. Net stipendininkai rodo tą patį: jų yra labai mažai, jie dažniausiai neįsitraukia socialiai, nes tam reikėjo labai brangaus gyvenimo būdo – prabangių kelionių, restoranų, apsipirkimų.
– Ar LAS suteikia stipendijas?
– Taip. Paprastai du pilnus stipendinius į metus, dažniausiai vidurinės klasės vaikams iš neturtingų šalių. Jie labai vertino galimybę mokytis tokioje vietoje, tačiau dažnai jausdavosi socialiai atskirti.
– Kas nutinka vaikams po LAS?
– Su kolege Claire Maxwell stebėjome grupę absolventų aštuonerius metus po mokyklos. Dauguma stojo į universitetus JAV, Kanadoje ar Jungtinėje Karalystėje. Kai kurie liko Šveicarijoje dėl pilietybės. Vėliau jų keliai išsiskyrė.
Vieni grįžo į savo šalis perimti šeimos verslo. Kiti grįžo tam, kad suprastų, ką daryti toliau. Dar kiti kūrė transnacionalinį gyvenimą. Kai kurie įsikūrė užsienyje tam, kad suformuotų naują šeimos tinklo „postą“.
– Kokie buvo mokytojai LAS?
- Jie mokė, vadovavo būreliams, dirbo bendrabučiuose ir lydėdavo mokinius savaitgaliais bei per atostogas. Reikia būti pasiruošusiam tokiai darbo apkrovai. Tačiau mokytojai rūpinosi mokiniais ir patys turėjo daug privilegijų – pavyzdžiui, mokyklos finansuojamas keliones po Europą. Be to, daugeliui buvo ypatinga patirtis gyventi Šveicarijos Alpėse.
– Kokios buvo didžiausios problemos jūsų buvimo metu?
- Daugelis mokinių ilgėjosi namų ir būtų mielai grįžę. Tačiau tėvai dažnai tikėjosi, kad bent universitetą jie baigs užsienyje. Jei šeimoje nebuvo verslo, kartais tikėtasi, kad vaikai apskritai įsikurs užsienyje ir įgis antrą pilietybę.
Mokiniai norėjo pateisinti tėvų lūkesčius – ir dėl tėvų pasididžiavimo, ir dėl didžiulio finansinio investavimo į jų išsilavinimą. Daugelis buvo palikti patys sau susikurti tarptautinį gyvenimo būdą.
– Kokia atmintis jums labiausiai įstrigo?
- Kai atvykau į LAS, visas miestelis skendėjo rūke. Pirmas dvi dienas buvau tiesiogine ir perkeltine prasme tamsoje. Puikiai atsimenu momentą, kai rūkas prasisklaidė ir pamačiau Alpių peizažą. Supratau, kad niekada nesu mačiusi nieko įspūdingesnio.
