A. Vilkelienė yra vienintelė profesorė, kuri visą laiką gyveno Alytuje ir paskyrė jo žmonėms savo intelekto potencialą, mokslinę, pedagoginę, vadybinę, kultūrinę bei visuomeninę veiklą. Jos ypatingi nuopelnai Alytaus miesto švietimui ir kultūrai, išskirtinis indėlis į švietimo humanizavimą atsispindi ilgametėje veikloje.
Rugpjūčio 16 d. garbi alytiškė mini savo asmeninę sukaktį. Ta proga – pokalbis su prof. dr. Aldona Vilkeliene.
– Jūs esate viena iš nedaugelio mokslininkių regione, o Alytuje – vienintelė profesorė. Kaip prasidėjo Jūsų akademinis kelias ir kas paskatino rinktis mokslinį darbą?
– Dirbdama solfedžio mokytoja mėgau ieškoti naujovių, kelti naujas idėjas ir bandyti jas įgyvendinti, dalytis patirtimi. Buvau susižavėjusi muzikos ir dailės sinteze, jos poveikiu ugdymo procese, todėl dažnai dalyvaudavau mokslinėse-praktinėse konferencijose. Po vieno pranešimo mane užkalbino šviesaus atminimo prof. habil. dr. Albertas Piličiauskas ir paskatino stoti į doktorantūrą. Jis ir tapo mano disertacijos vadovu.
Darbas Alytuje ir studijos doktorantūroje, dažnai pietaujant ar vakarieniaujant automobilyje, moksliniai tyrimai, kur viskas buvo nauja, konferencijos Kembridže, Paryžiuje, Seule, o vėliau akademinis darbas aukštosiose mokyklose, vadovavimas magistro ir daktaro disertacijoms – taip, nelengva, bet įdomu, nes matai rezultatus: kaip keičiasi studentai, mokytojai, visuomenės požiūris į žmones, turinčius įvairių, kartais labai individualių poreikių.
– Jūs pirmoji Lietuvoje apgynėte socialinių mokslų (edukologija) daktaro laipsnį neįgaliųjų integracijos tema. Jūsų disertacijos ir tyrimų tematika glaudžiai susijusi su muzika ir švietimu. Kas Jums šioje srityje labiausiai rūpi kaip tyrėjai?
– Studijuodama doktorantūroje, turėjau mažai galimybių rasti literatūros užsienio kalba, teko rinkti informaciją po kruopelę. Mano vadovas pasakė: „Pamiršk viską, ką mokeisi iš pedagogikos vadovėlių, ir kurk savo pedagogiką.“ Taigi ir neėmiau į rankas jokių lietuviškų, tiksliau, sovietiniais laikais, kurtų vadovėlių. Drauge su prof. A. Piličiausku ir buvusia Muzikos mokyklos direktore Nijole Regina Jasiukėniene įkūrėme „Credo“ klasę, kurioje muzikos mokėsi vaikai su įvairiais specialiaisiais ugdymosi poreikiais.
Labai daug bendravau su šių mokinių tėvais ir nebijojau jų klausti, dalytis pasiekimais ir abejonėmis. Taip kūriau pagrindą specialiojo, o vėliau ir įtraukiojo meninio ugdymo strategijai LIMUS (laisvai integrali meninio ugdymo sistema), kurioje susijungia direktyvus, taisyklėmis pagrįstas ir terapinio pobūdžio ugdymas bei bendravimas. Juk su vienais vaikais reikia pamokoje laikytis aiškios struktūros, griežtų ribų, kartais „atsitraukiant“ ir leidžiant mokiniui atsiskleisti. Kitų poreikių turintiems mokiniams gali prireikti pradžioje suteikti „muzikinę laisvę“, nejučiomis atvedant jį prie struktūruotos veiklos. Apie tai – žmonių poreikius, jų istorijas, ypatumus ir muziką, apie tarpdisciplininio meno ir kūno, minčių, požiūrių sąveiką, padedančią augti, tobulėti, sveikti, socializuotis – yra mano moksliniai tyrimai ir publikacijos.
– 2004 m. drauge su kitais Alytuje gyvenančiais ir dirbančiais mokslininkais (Kazimieru Sventicku, Juozu Jakučiu, Vytautu Lubausku ir kt.) įkūrėte Alytaus krašto mokslininkų draugiją „Vizija“, subūrėte per 100 mokslininkų. Kuo Jums, mūsų kraštui svarbi „Vizija“?
– Draugijos pavadinimas primena, kad kiekvienas mokslininkas, gimęs šiame krašte, yra laukiamas tėviškėje. Juk tėviškė – vieta, į kurią visada veda vaikystės ir jaunystės prisiminimai, kur tebestovi tėvų namai, gyvas mokytojų, kaimynų, o gal bendraklasių prisiminimas. Dažniausiai, pasiekę kokį svarbų savo gyvenimo etapą, atsigręžiame į tėvus, kad drauge pasidžiaugtume, o su išėjusiais Anapilin pasikalbame mintyse.
Mokslininkas rezultatus ir atradimus pasiekia savo protu ir sunkiu darbu, ir ne paslaptis, kad kartais mokslinėse diskusijose taip susikryžiuoja tiesos ar netiesos ietys, kad skyla kibirkštys. Tai konkurencingas laukas, kaip ir daugumoje kitų sričių. Reikia daug ambicijos, autoriteto, argumentų ir sveikatos, kad išliktum savimi ir įrodytum savo atrastas tiesas. Kaip nepasidalyti su tėviškėje esančiais? Su tais, kuriems tu savas vien dėl to, kad esi čia gimęs ir lankęs mokyklą? Ne kartą į tokius susitikimus, kuriuos „Vizija“ organizavo Alytuje, Butrimonyse, Simne, ateidavo žilagalviai buvę mokytojai.
Malonu stebėti juos, besididžiuojančius savo mokiniais. Juk tai puikus pavyzdys, padrąsinimas ir jaunimui ieškoti tiesos mokslo pasaulyje arba inovatyvus patarimas verslininkui, nutarusiam savo veikloje pritaikyti technologijos naujoves. Su tokiu tikslu ir veikiame: „Vizija“ suburia mokslininkus, kilusius iš Alytaus krašto, drauge su Alytaus kraštotyros muziejumi, Jurgio Kunčino viešąja biblioteka padeda įamžinti jų darbus, atminimą, dalytis naujovėmis. Prezidento dr. Ryčio Zautros energijos ir įžvalgumo dėka kupina ir visa draugijos „Vizija“ ateities veikla – susitikimai su Lietuvos mokslų akademija, tyrimų idėjos ir nauji projektai, jaunų mokslininkų įtraukimas į Alytaus ir jo krašto plėtrą.
– Esate publikavusi daugiau kaip 100 mokslinių ir šviečiamojo pobūdžio straipsnių meninio ugdymo, socialinės įtraukties, neįgaliųjų meninio ugdymo temomis. Ar moksliniai tyrimai keitė Jūsų požiūrį į praktinį mokymą muzikos mokykloje?
– Taip, žinodamas ugdymo teorijas, metodus, kitaip žiūri į mokinio sėkmę, greičiau surandi nesėkmių priežastis, gali pritaikyti metodus, tarp jų ir muzikos terapijos, individualiai. Su Kremso (Austrija) universiteto profesoriumi Gerhardu Tuceku išleidome trijų dalių metodinį leidinį “Kai kurie tarpkultūriniai muzikos terapijos aspektai“. Jame atskleidžiame, kaip nacionalinis identitetas, kartais ir tautos istorija, kultūra, dvasingumas keičia asmenybę. Čia palyginome minėto profesoriaus taikomus Rytų muzikos terapijos elementus, matuojant širdies, raumenų, odos pokyčius specialia aparatūra, ir lietuvių etninės muzikos poveikį su reabilitacinį periodą išgyvenančiais ligoniais ar sergančiais depresija slaugos namų pacientais.
Bendradarbiavimas su pasaulio mokslininkais tęsiasi ne vienerius metus, jį sutvirtina bendri mokslo interesai, asmeninės savybės. Su nuoširdžia pagarba galiu paminėti Jenifer Rook, (JAV), kuri su grupe mokslininkų sukūrė socialinių įgūdžių muzikos terapijoje vertinimo metodą (MTSS), o mes su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantais pirmieji pasaulyje vykdome tyrimus, taikydami šį metodą bei nuotoliniu būdu konsultuodamiesi su šia autore.
Dr. Ioanis Makris – ilgametis partneris moksle, projektuose, suteikęs Alytaus muzikos mokyklai, mokymuose dalyvavusiems mokytojams teisę taikyti jo sukurtą didaktiškai diferencijuotą meninio ugdymo metodą (DDATA). Iveta Dukalska (Latvija) rašo mokslinį darbą ir tyrinėja savamokslių muzikantų veiklos procesus, su ja Alytuje organizavome ir tarptautinio tyrimo dalį, kur buvo kalbinami ir Alytaus mieste bei rajone gyvenantys savamoksliai muzikantai, filmuojamas jų atliekamos muzikos koncertas.
– Kokius iššūkius šiandien matote jaunų muzikos mokytojų darbe?
– Svarbiausias iššūkis tai, kad labai trūksta muzikos mokytojų, išardyta jų parengimo sistema. Buvo metas, kai konservatorijos (buvusios aukštesniosios mokyklos, kaip antai Juozo Tallat-Kelpšos, Juozo Gruodžio ir kt.) suteikdavo ne tik mokytojo kvalifikaciją, bet ir gana stiprius muzikavimo bei pedagogikos pagrindus, studentai atlikdavo pedagoginę praktiką ir įgydavo teisę dirbti muzikos mokytojais. Parduotas ir išduotas Lietuvos edukologijos universitetas – jo nestojo ginti ne tik buvę vadovai, bet ir Lietuvos mokytojai, kurių Alma Mater turėjo labai stiprią mokslininkų bendriją.
Šiandien kiekvienas jaunas muzikos mokytojas brangintinas. Juos reikia nuo pirmosios darbo dienos globoti, padėti adaptuotis, suteikti profesionalias konsultacijas, suprasti ir priimti jų jaunatvišką maksimalizmą, asmenines savybes.
– Neseniai tapote 29-ąja Alytaus miesto garbės piliete. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?
– Ačiū visiems – Alytaus krašto mokslininkų draugijai „Vizija“, pristačiusiai mano kandidatūrą, daugiau kaip pusei tūkstančio alytiškių, kurie pasirašė palaikantys ją, Alytaus Rotary klubui ir Lietuvos mokyklų vadovų Alytaus skyriui, rekomendavusiems mane ir, žinoma, Alytaus miesto tarybai už pritarimą. Tai labai reikšmingas įvertinimas, o kartu ir paskata tęsti darbus. Tai reiškia, kad mano gyvenimo darbas, vertybės ir požiūris Alytaus miestui yra reikalingi.
– Ko palinkėtumėte jaunam žmogui, kuris svajoja apie muzikos kelią Alytuje ar kitur?
– Muzikui reikia turėti gerus, net labai gerus duomenis. Be jų muzika tampa „vargo keliu“, o ir rezultatas apgailėtinas. Todėl labai gaila, kai matai, jog vaikas turi išskirtinių gabumų muzikai, gali daug pasiekti šioje srityje, tačiau trūksta darbštumo, tėvų priežiūros, šeimos pasiaukojimo. Taip, pasiaukojimo, kadangi reikia skirti daug laiko pamokoms, repeticijoms, dalyvavimui koncertuose, renginiuose, konkursuose; reikia palaikyti ir paskatinti jaunąjį muzikantą, dalyvauti kuriant jo ar jos sėkmės istorijas, išmokyti pralaimėti, o pavargus, sustabdyti poilsiui.
Reikia ir finansiškai prisidėti, rūpintis fizine jaunojo muzikanto ištverme, asmenine higiena, muzikos instrumento įsigijimu ir jo nuolatine priežiūra, profesine ateitimi. Kaip pastebi alytiškis dr. Samuelis Tacas (Shmuel Tatz), dirbant Niujorke, jis atkreipė dėmesį į kai kurių tautybių šeimas, kurios būtent taip ir gyvena rūpindamosi savo muzikos besimokančių vaikų muzikine ateitimi ir jų sveikata.
Jaunojo muzikanto kelio pradžia nėra lengva, todėl labai džiugu, kad atsiranda rėmėjų, kaip antai Alytuje gimusios ir augusios garsios operos solistės Justinos Gringytės įsteigtas jos vardo labdaros ir paramos fondas, padėjęs augti ir skleistis jauniesiems talentams. Ne vienas iš jos fondo remiamų Alytaus muzikos mokyklos mokinių jau mokosi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje arba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jaunuosius talentus Alytuje aktyviai remia ir visuomeniniai klubai: Zonta, Rotary, Lions, kiti verslininkai.
– Ar turite svajonių projektą, kurio dar nepavyko įgyvendinti ir kurį norėtumėte įgyvendinti?
– Alytuje reikia stiprinti meno terapijos veiklą, o tai galima tik turint profesionalius terapeutus. Džiugu, kad Alytaus muzikos mokyklos absolventė Zita Abramavičiūtė-Mučinienė pasirinko muzikos terapijos kelią ir sėkmingai dirba Vilniuje. Norisi, kad jauni alytiškiai drąsiau rinktųsi studijas jungtinėje Vilniaus universiteto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje, kur jie galėtų įgyti sveikatos mokslų magistro diplomą ir dirbti menų terapeutais Alytuje.
Mano vadovaujami magistrantai iš įvairių Lietuvos miestų – Pasvalio, Kauno, Marijampolės, Vilniaus ir kt. sėkmingai apgynė savo darbus ir šiandien dirba muzikos terapijos arba įtraukiojo ugdymo srityje. Svajoju, kad vaikai su įvairiais poreikiais ir galimybėmis, jų šeimos galėtų gauti profesionalią meno terapijos pagalbą, neišvykdami iš Alytaus.
DOSJE
Aldona Vilkelienė gimė 1955 m., Kaišiadoryse. 1971–1976 m. studijavo J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje obojaus ir muzikos teorijos specialybę. 1983 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir įgijo muzikos mokytojo kvalifikaciją.
2000 m. baigė jungtinę Vilniaus universiteto, Lietuvos edukologijos universiteto ir Šiaulių universiteto doktorantūrą, pirmoji Lietuvoje apgynė socialinių mokslų (edukologija) daktaro laipsnį neįgaliųjų integracijos tema.
Pedagoginę ir mokslinę veiklą nuo 2000 m. vykdė Lietuvos edukologijos, Vytauto Didžiojo universitetuose, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Praktinė pedagoginė veikla Alytuje siekia beveik penkis dešimtmečius. 2006 m. A. Vilkelienei skirtas Metų mokytojo apdovanojimas.
2022 m. LR kultūros ministerija jai suteikė meno kūrėjo statusą.
A. Vilkelienė yra publikavusi per 100 mokslinių ir šviečiamojo pobūdžio straipsnių meninio ugdymo, socialinės įtraukties, neįgaliųjų meninio ugdymo temomis. Jos monografijos ir vadovėliai: „Opera“ (2000), „Elementarioji muzikos teorija“ (2002), „Specialioji meno pedagogika“ (2007), „Ypatingųjų mokinių integruotas muzikinis ugdymas“ (2003), „Specialusis ir įtraukusis meninis ugdymas“ (2016) plačiai taikomi Lietuvos švietimo institucijose.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
