Sekite 15min Google
Ar DI iš tiesų gali būti laikomas patikimu lietuviškų tekstų kūrėju? Apie jo galimybes, lietuvių kalbos subtilybes ir riziką prarasti savitą kalbinę raišką portalas 15min kalbėjosi su Kauno technologijos universiteto (KTU) profesore, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nare ir Kalbos technologijų pakomisės pirmininke dr. Ramune Kaspere.
– Ar šiandien jau galime sakyti, kad DI geba kurti visaverčius tekstus lietuvių kalba?
– Viskas priklauso nuo to, kokį tekstą turime omenyje, kokius reikalavimus jam keliame ir kokiais tikslais ketiname jį naudoti. Informacijos paieškai DI tikrai tinka. Jei ieškote informacijos pasitelkdami DI, sugeneruoto teksto kokybė jums greičiausiai bus pakankama. Jei jau turite informaciją ar ilgesnį tekstą ir norite, kad DI jį apibendrintų, greičiausiai norėsite tekstą atidžiai perskaityti, nes DI gali ne tik privelti faktinių klaidų, tai yra sukurti neegzistuojančių faktų, bet ir prikurti neegzistuojančių žodžių ar parašyti juos su klaidomis. Tai vadinama haliucinacijomis. Kai kurias klaidas galime pastebėti nesunkiai, o kitos nebūtinai bus tokios akivaizdžios.
Čia dar svarbu atskirti du dalykus – DI gebėjimą sudaryti taisyklingus sakinius ir gebėjimą sukurti gerą tekstą. Geras tekstas nėra tik gramatiškai taisyklingų sakinių rinkinys. Jis turi būti tikslus, nuoseklus, tinkamas adresatui, natūralus ir stilistiškai vientisas.
Ne kiekviename DI sugeneruotame tekste bus akivaizdžių kalbos klaidų, tačiau patyręs redaktorius vis tiek pastebės, kad kai kurios mintys išreikštos nenatūraliai, tam tikros konstrukcijos kartojasi, o sakiniams trūksta gyvumo. Net jei skaitome ir suprantame tokį tekstą be klaidų, tai nereiškia, kad neprarandame kalbinių niuansų, reikšmės atspalvių, galų gale, ypatingos lietuvių kalbos ekspresijos.
Taigi DI turėtume traktuoti kaip gerą pagalbininką, bet pasitelkti jį kaip savarankišką ir patikimą lietuviško teksto rašytoją būtų per daug neatsakinga.
– Kur lietuvių kalba tekstus rašantis DI dažniausiai paslysta? Ar tai linksniavimas, žodžių reikšmės, sintaksė, stilius, o gal nesugebėjimas suprasti konteksto?
– Šiandien didžiausia problema jau nebėra vien gramatika. DI vis dar gali suklysti parinkdamas linksnį, prielinksnį, derindamas sakinio dalis ar vartodamas sudėtingesnes sintaksines konstrukcijas. Net ir žodžių rašybos klaidų DI vis dar daro. Tačiau svarbiau yra tai, kad DI gali sugeneruoti gerokai sunkiau pastebimas reikšmės ar stiliaus klaidas. Kartais ir viena tokia klaida gali sukelti nepageidaujamų pasekmių.
Kita problema – netinkamas stilius. DI ne visada tiksliai pajunta, kada reikia oficialaus dalykinio tono, kada – paprastos šnekamosios kalbos, o kada – subtilaus, vaizdingo pasakojimo. Tai priklauso ir nuo mūsų gebėjimo tinkamai užduoti užklausą, kitaip tariant, instrukciją. Jei užklausa bus pernelyg paprasta ir nedetali, sugeneruoto atsakymo stilius jus gali nustebinti, prajuokinti ar kaip tik tekstas bus nuobodus, neišsiskiriantis, toks, kurį skaityti neįdomu.
Dar vienas sunkumas – kontekstas. Tas pats žodis skirtingose situacijose gali reikšti skirtingus dalykus, o tinkamą reikšmę lemia ne tik pats sakinys, bet ir platesnė situacija, kalbėtojų santykiai, teksto paskirtis. Taigi, jei DI nesuteiksite konteksto ir detalių instrukcijų, nebūtinai gausite tokį atsakymą, kokio tikitės.
– Ar DI jau geba atpažinti lietuvių kalbos subtilybes – ironiją, humorą, perkeltines reikšmes, tarmes, kultūrines nuorodas? Kur jo galimybės dar ribotos?
– DI gali gana gerai atpažinti paplitusias metaforas, frazeologizmus, akivaizdžią ironiją ar humorą. Pavyzdžiui, pasakymą ieškoti adatos šieno kupetoj dažniausiai gebėtų suprasti ne pažodžiui, o kaip vaizdingą beprasmiško ieškojimo apibūdinimą. Tačiau daug sunkiau jam sekasi tada, kai prasmė priklauso nuo konkrečios situacijos, kalbėtojų tarpusavio santykių ar bendros kultūrinės patirties.
Humoras nėra vien kalbinis reiškinys. Jis paremtas bendru žinojimu, netikėtumu, dviprasmybėmis, socialinėmis normomis. DI gali atkurti ir pamėgdžioti humorui būdingas formas, tačiau ne visada tinkamai įvertina, ar pokštas konkrečioje situacijoje bus suprastas, ar jis apskritai tinkamas. Pavyzdžiui, visai neseniai DI pateikė man atsakymą, pasitelkdamas gatvės slengą, kuriuo visai nebuvau sužavėta. Taip pat esu girdėjusi, kad DI pakartotinai įterpė į atsakymus rusiškų žodžių, nors užklausose ir pokalbių istorijoje jokių užuominų apie tai nebuvo.
Taigi DI geba atpažinti ir mėgdžioti kalbos subtilybes, tačiau tai dar nereiškia patikimo gebėjimo suprasti visas kultūrines ir socialines potekstes.
– Kartais DI sugeneruotas tekstas būna gramatiškai taisyklingas, tačiau skamba nenatūraliai, tarsi būtų išverstas iš anglų kalbos. Kodėl taip nutinka?
– Didieji kalbos modeliai mokomi iš daugiakalbių tekstų, kuriuose anglų kalba yra viena iš dominuojančių kalbų. Akivaizdu, kad modeliams mokyti lietuviškų tekstų nėra tiek daug kiek angliškų. Dėl to lietuviškai sugeneruotuose tekstuose kartais galima pastebėti anglų kalbai būdingų žodžių junginių, sakinio struktūrų ar minčių dėstymo. Pavyzdžiui, sakinys turėjome gerą laiką vietoje puikiai praleidome laiką rodo anglų kalbos įtaką. Žinoma, tokie pasakymai pasitaiko ir žmonių kalboje. Kitas būdingas DI generuoto teksto požymis – pernelyg abstraktus, išpūstas minčių dėstymas.
Vertindami tokius tekstus, kelkime paprastą klausimą: ar lietuviškai kalbantis žmogus, norėdamas aiškiai perteikti šią mintį, iš tiesų taip pasakytų? Lietuvių kalbos natūralumas atsiskleidžia ne vien laikantis gramatikos taisyklių, bet ir pasirenkant mūsų kalbai būdingą raišką, sakinio ritmą ir žodžių junginius.
– Kodėl gero vertėjo kol kas negali visiškai pakeisti DI? Kokias užduotis žmogus atlieka geriau net tada, kai DI pateikia iš pirmo žvilgsnio nepriekaištingą vertimą?
– Pirmiausia todėl, kad vertimas nėra vien žodžių ar sakinių perkėlimas iš vienos kalbos į kitą. Tai ir prasmės, intencijos, stiliaus bei kultūrinio konteksto perteikimas. DI gali labai greitai pateikti sklandų vertimą, tačiau sklandumas kartais apgaulingas. Sakinys gali būti nepriekaištingai suformuluotas, bet reikšmė gali skirtis nuo originalo. Vertėjas turi suprasti ne tik tai, ką žodžiai reiškia, bet ir tai, ką jais siekiama pasakyti.
Be to, vertėjas geba pastebėti ir originalo teksto trūkumus, pavyzdžiui, dviprasmybes, kelti klausimus užsakovui, tikrinti terminus ir priimti sąmoningus sprendimus, kurie priklauso nuo viso teksto paskirties ir konteksto. Savo studentams visada sakau, kad nėra tobulų tekstų, tad verčiant, reikia atidžiai ir kruopščiai gilintis ir į originalo tekstą. Tuo tarpu DI tekstą generuoja remdamasis išmoktais kalbiniais dėsningumais ir statistiniais ryšiais, todėl ne visada geba tinkamai atpažinti ir perteikti prasminius niuansus, slypinčius už originalo leksinių ir gramatinių pasirinkimų.
– Jei DI gali per kelias sekundes išversti ilgą tekstą, kokia šiandien yra svarbiausia vertėjo darbo dalis?
– Akivaizdu, kad vertėjo profesija išgyvena transformaciją dėl DI galimybių. Tačiau vertėjai jau senokai dirba pasitelkdami mašininio vertimo įrankius, tad DI jiems yra tik dar vienas įrankis. Tačiau nei mašininis vertimas, nei DI savaime negarantuoja tinkamos kokybės.
Todėl ypač svarbus tampa vertėjo gebėjimas kritiškai vertinti tekstą ir prisiimti atsakomybę už galutinį rezultatą. Anksčiau didelę vertėjo darbo dalį sudarė pats vertimo procesas – reikėjo surasti tinkamą atitikmenį, suformuluoti sakinį, išspręsti terminologines problemas. Šiandien DI gali greitai pasiūlyti pradinį variantą, todėl vertimas dabar reikalauja daugiau dėmesio tikrinimui, redagavimui ir adaptavimui.
Taigi vertėjo darbo pobūdis tikrai kinta. Vertėjas vis dažniau tampa teksto kokybės vertintoju, redaktoriumi, kalbinių sprendimų priėmėju. Už vertimo kokybę, galų gale, atsako tik žmogus, kuris nusprendžia, ar tekstas tinkamas.
– Ar įmanoma patikimai nustatyti, kad tekstą parašė būtent DI? Kokie požymiai gali išduoti jo kilmę?
– Vien iš teksto patikimai nustatyti, kad jį sukūrė DI, dažniausiai neįmanoma. Galima pastebėti tam tikrų požymių, kurie leidžia įtarti DI naudojimą, tačiau nė vienas jų nėra tikras ir patikimas įrodymas. Visgi tam tikras atpažįstamas DI tekstų stilius iš tiesų egzistuoja, ypač kai tekstas generuojamas pateikus labai bendro pobūdžio užklausas ir nenurodžius konkrečių atsakymo pateikimo instrukcijų.
Tokiems tekstams gali būti būdinga pernelyg tvarkinga struktūra, stilistinis vienodumas. Toks tekstas aiškiai struktūriškai suskirstytas, tačiau pernelyg nuspėjamas ir nuobodus, sakiniai taisyklingi, bet perdėtai neutralūs, faktinio pobūdžio. DI generuotam tekstui būdingos tokios pasikartojančios konstrukcijos kaip svarbu paminėti, verta atkreipti dėmesį, apibendrinant galima teigti, šiuolaikiniame pasaulyje, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, ne tik..., bet ir...., taip pat būdingi bendro pobūdžio, nieko konkretaus nesakantys sakiniai.
Vis tik ir DI galima instruktuoti parašyti paprastai, gyvai, vengiant šabloniškų formuluočių. Todėl atpažinti DI generuotą tekstą yra sunku tiek ekspertiniu būdu vertinant, tiek pasitelkiant automatinius DI generuojamo teksto atpažinimo įrankius.
– Ar masinis DI naudojimas gali pakeisti pačią lietuvių kalbą? Ar kyla pavojus, kad įprastais taps DI pamėgti, bet lietuvių kalbai nebūdingi posakiai ir sakinių konstrukcijos?
– Taip, tokia galimybė egzistuoja. Kalba nuolat keičiasi veikiama visuomenės pokyčių, technologijų ir kontaktų su kitomis kalbomis. DI gali tapti dar vienu svarbiu kalbos kaitos veiksniu. Jei žmonės skaitys vis daugiau DI generuotų tekstų ir pagal juos patys mokysis rašyti, tam tikros kalbinės konstrukcijos plis dažniau.
Žinoma, negalima per daug drąsiai teigti, kad pokyčius į lietuvių kalbą atneša DI. Lietuvių kalbai naujos, nebūdingos sakinių konstrukcijos, posakiai plinta dėl įvairių kalbinių kontaktų. Tačiau DI gali prisidėti prie jų sklaidos. Dažnai skaitant panašius DI sugeneruotus tekstus, gali stiprėti tam tikras standartizuotas, neutralus kalbėjimo būdas, žmogaus kalbėjimo manierai gali pradėti trūkti stilistinės įvairovės, gali gausėti abstrakčios leksikos ir pažodinių vertinių iš kitų kalbų.
Iš kitos pusės, DI poveikis nebūtinai turi būti neigiamas. Kuo daugiau kokybiškų lietuviškų tekstų bus naudojama modeliams mokyti ir vertinti, tuo geriau jie galės atspindėti mūsų kalbos savitumą. Didžiausias pavojus, mano manymu, yra ne tai, kad DI padarys daug kalbos klaidų, o tai, kad ilgainiui mes patys nustosime pastebėti, jog tam tikra raiška lietuvių kalbai nėra natūrali.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
