Ugnis ir agnis, dievas ir devas: ką atskleidžia stebinantys lietuvių kalbos ir sanskrito panašumai?

Apie tai, ką iš tiesų atskleidžia lietuvių kalbos ir sanskrito panašumai, portalui 15min papasakojo Vilniaus universiteto (VU) Azijos ir transkultūrinių studijų instituto lektorius Vytis Vidūnas.

Panašumai pastebėti jau seniai

Kaip aiškina sanskritologas V.Vidūnas, lietuvių ir sanskrito kalbų panašumai nėra naujas kalbininkų atradimas. Dar XVIII amžiaus pabaigoje pradėta ieškoti dėsnių, kurie leistų nustatyti skirtingų kalbų giminystę.

Vienas iš šių tyrinėjimų pradininkų buvo britų lingvistas Williamas Jonesas, kuris, susipažinęs su sanskritu, pastebėjo jo panašumų su lotynų ir senąja graikų kalbomis. Vėliau šie tyrimai išaugo į lyginamąją kalbotyrą, o XIX amžiuje į šį lauką pateko ir lietuvių kalba.

Anot V.Vidūno, vokiečių kalbininkas Franzas Boppas į savo tyrimus įtraukė lietuvių kalbą būtent dėl to, kad ji, nors ir vartojama visai kitame geografiniame regione, buvo išlaikiusi seną indoeuropietišką struktūrą ir žodyną.

VU nuotr./Vilniaus universiteto (VU) Azijos ir transkultūrinių studijų instituto lektorius Vytis Vidūnas

„Nuo XIX amžiaus tiek sanskritas, tiek lietuvių kalba atsiranda tokiame mokslinių lyginimų lauke“, – sako lektorius.

Šiomis sąsajomis netruko susidomėti ir Lietuvos šviesuomenė. Pasak V.Vidūno, XIX amžiuje apie lietuvių kalbos ir sanskrito genetinius ryšius rašė Dionizas Poška, o vėliau šią temą nagrinėjo ir kalbininkai, tarp jų – Kazimieras Būga. Taigi tai, kas šiandien gali pasirodyti kaip smalsumą keliantis žodžių žaismas, jau daugiau nei šimtmetį yra rimtų kalbotyros tyrimų objektas.

Kodėl taip toli esančios kalbos išsaugojo panašumų?

Kad lietuvių ir sanskrito kalbose randame panašumų, nėra atsitiktinumas. Šios kalbos nėra viena iš kitos kilusios, tačiau abi priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Kitaip tariant, jų istorija siekia daug senesnį bendrą protėvį – protoindoeuropiečių prokalbę.

Pasak sanskritologo V.Vidūno, tai galima įsivaizduoti tarsi didelį kalbinį medį: vienoje jo pusėje ilgainiui susiformavo lietuvių ir kitos baltų kalbos, kitoje – indoarijų kalbos, kurioms priklauso ir sanskritas. Šias šakas skiria didžiuliai atstumai ir tūkstančiai metų, tačiau abi iš jų paveldėjo dalį senesnės kalbos žodyno ir gramatinės struktūros.

Tiesa, vien bendro protėvio neužtenka paaiškinti, kodėl kai kuriuos šių kalbų panašumus galime atpažinti ir šiandien. Tam svarbi dar viena aplinkybė – tiek lietuvių kalba, tiek sanskritas tam tikrais savo istorijos etapais patyrė mažiau pokyčių nei daugelis kitų kalbų.

Lietuvių kalba, anot pašnekovo, ilgą laiką gyvavo gana uždaroje visuomenėje. XIX amžiuje ja daugiausia kalbėjo valstiečiai, o Lietuvos aukštuomenė viešajame gyvenime buvo perėmusi kitas kalbas. „Tokiu būdu lietuvių kalba išlaikė daugiau senųjų bruožų“, – tikina V.Vidūnas.

Su sanskritu istorija kiek kitokia. Tai buvo ne kasdienė šnekamoji, o standartizuota kultūros kalba, ypač svarbi religiniame gyvenime – apeigose, ritualuose ir šventuosiuose tekstuose. Ji buvo sąmoningai saugoma ir perduodama, todėl ir mažiau pakito.

Julius Kalinskas/BNS nuotr. Lietuvių kalba

Visgi, lyginant abi kalbas, būtina pabrėžti svarbų skirtumą. Lietuvių kalba iki šiol yra gyva šnekamoji kalba – šeimoje gimęs vaikas ją natūraliai perima. Tuo tarpu sanskritas tokioje kasdienėje vartosenoje šiandien praktiškai nefunkcionuoja.

„Ugnis“ ir „agnis“ – tik vienas iš pavyzdžių

Kalbant apie lietuvių kalbos ir sanskrito panašumus, pirmiausiai akys, žinoma, krypsta į leksiką. V. Vidūnas, atkreipęs dėmesį į šias kalbų sąsajas, 2016 metais parengė „Sanskrito-lietuvių vėrinį“ – lyginamąjį žodynėlį, kuriame pateikė 108 žodžių poras. Beje, bendradarbiaudamas su Indijos mokslininkais, pašnekovas šiuo metu dirba ir prie Lietuvos ambasados Indijoje kuruojamo visos apimties lietuvių kalbos ir sanskrito lyginamojo žodyno projekto.

Anot eksperto, nemaža dalis jo nagrinėtų žodžių porų įvardija bazines gyvenimo realijas – tai, su kuo žmonės susidurdavo kasdien ir prieš daugybę metų. Šių žodžių šaknys gali siekti net 4–3 tūkst. m. pr. Kr., tad nebūtų per drąsu sakyti, kad šie žodžiai yra vieni seniausių mūsų kalboje vartojamų iki šiol.

Nors per tūkstančius metų kalbų skambesys keitėsi, šie žodžiai daugeliu atvejų išlieka lengvai atpažįstami. Gali būti pakitę balsiai ar kai kurie priebalsiai, tačiau pagrindinė žodžio šaknis išlieka panaši.

„Ugnis – agnis – čia jau matome, kad balsiai yra pakitę, tačiau žodžio šaknis išlieka atpažįstama. Todėl žmogus, net ir nemokėdamas sanskrito, gali pajusti, kad tai yra tas pats žodis“, – aiškina V.Vidūnas.

Panašiai yra ir su kitais žodžiais: „dievas“ ir „devas“, „dūmas“ ir „dhūmas“, „akis“ ir „akṣi“, „dantis“ ir „dantas“, „diena“ ir „dinas“, „duktė“ ir „duhitar“, „medus“ ir „madhu“, „sūnus“ ir „sūnus“, „sapnas“ ir „svapnas“, „vilkas“ ir „vṛkas“.

Visgi žodynas – tik viena kalbų panašumo dalis. Pasak V.Vidūno, gilesnių sąsajų galima surasti ir gramatikoje. Tiek lietuvių, tiek sanskrito kalboje išlikusi linksniavimo sistema, nors sanskrite linksnių yra vienu daugiau. Panašumų galima pastebėti ir asmenavime.

„Labai įdomiai lietuvių ir sanskrito panašumas atsiskleidžia veiksmažodžio „būti“ asmenavime. Lietuviškai sakome „aš esu“, o senesnė lietuvių kalbos forma buvo „aš esmi“. Sanskrite turime „asmi“. Lietuvišką „esi“ savo ruožtu atitinka sanskrito „asi“. Taigi panašumas čia matomas ne tik pačiame žodyje, bet ir jo gramatinėje formoje“, – aiškina ekspertas.

Žinoma, skuba pridurti jis, tai nereiškia, kad lietuvis, nuvykęs į Indiją, suprastų, kas jam būtų sakoma: „Kalbame apie kalbų giminystę, o ne apie tai, kad jos būtų viena kitai suprantamos. Tad pavienius žodžius gal ir atpažintume, bet ištisų sakinių – ne.“

Shutterstock nuotr./Knyga

Kodėl šiandien svarbu žinoti apie šį ryšį?

Šiandien lietuvių ir sanskrito kalbų panašumai gali pasirodyti tiesiog įdomia kalbine mįsle. Tačiau, pasak V.Vidūno, tai nėra vien smalsumo ar kalbotyros klausimas. Šios sąsajos gali padėti geriau suprasti lietuvių kalbos istoriją ir mūsų pačių santykį su ja.

„Sanskrito ir lietuvių kalbos sąsajos yra viena iš mūsų tapatybės sudedamųjų dalių. Tai leidžia kitaip pažvelgti į savo kalbos istoriją ir suprasti, kad joje yra išlikę labai senų dalykų, siekiančių bendrą indoeuropiečių praeitį“, – pabrėžia sanskritologas.

Anot jo, susidomėjimas lietuvių ir sanskrito kalbų ryšiu kaip tautinės savivokos dalimi Lietuvoje taip pat turi savo istoriją. XIX amžiuje apie šias sąsajas rašė Lietuvos šviesuomenės atstovai, o Jonas Basanavičius palaikė ryšius su Indijos mokslininkais. Ši tema buvo svarbi ir platesniame tautinės savivokos kontekste.

„Tai buvo svarbu ir mūsų tautiniam atgimimui. 1918 metais atkuriant valstybę ir vėliau, 1990-aisiais atkuriant nepriklausomybę, tokie dalykai buvo mūsų savivokos dalis. Žinojimas, kad lietuvių kalba yra tokia sena ir kad jos istorija siejasi su labai sena indoeuropiečių praeitimi, padeda geriau suprasti ir save“, – teigia V.Vidūnas.

Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.