Švęsdami Lietuvių liaudies dainų metus, į šiuos mūsų kultūros brangakmenius pažvelgiame naujai, kaip į neįkainojamą dienoraštį, kurį rašė mūsų protėviai. Jame atsiskleidžia daugybė aspektų apie mus kaip tautą: ar mes iš prigimties kuklūs ir nuolankūs, o gal kaip tik karingi; koks mūsų ryšys su šeima, bendruomene ir platesniu pasauliu.
Pagal liaudies dainas piešdami mūsų tautos paveikslą, sužinome ne tik, kokie buvome, bet ir kokie esame iki šiol. O tai, kaip pabrėžia 15min kalbintos folkloro tyrinėtojos ir puoselėtojos, gali reikšmingai prisidėti prie mūsų tautinio tapatumo stiprinimo.
Liudija tai, kaip mes mąstėme
Pasak Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės, humanitarinių mokslų daktarės Jurgos Sivickaitės-Sadauskienės, lietuvių liaudies dainos yra šimtmečiais besiformavusio mūsų mentaliteto atspindys.
„Kai sakome „liaudies daina“ – visų pirma, turime galvoje senąjį anoniminį etnologų, tautosakininkų surinktą dainuojamosios kūrybos klodą, saugomą archyvuose ar populiarinamą folkloro atlikėjų. Jis dažniausiai užrašytas iš mažaraščių kaimo žmonių XIX a., XX a. ir atskleidžia, kaip mes mąstėme, jautėme, ką norėjome išreikšti žodžiais, melodija“, – teigia folkloristė.
Remiantis dainomis nusakyti lietuvių kaip tautos būdą per istoriją bandyta ne kartą, tikina J.Sivickaitė-Sadauskienė. Jau Liudvikas Rėza teigė, kad lietuvių dainos yra puikiausias subtilių jausmų ir poetinio skonio pavyzdys. Tai esą rodo ir pačių lietuvių prigimties subtilumą ir dorumą. Tuo tarpu XX a. aštuntame dešimtmetyje prof. Donatas Sauka pabrėžė, kad liaudies dainose atpažįstami tokie lietuvių būdo bruožai kaip darbštumas, socialinis jautrumas, natūralus dorovingumas.
Kaip pabrėžia pati Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė J.Sivickaitė-Sadauskienė, įvertinę skirtingų laikotarpių kūrinius, matome, kad mūsų tautosaka yra išties labai nevienalytė.
„Joje, kaip ir gyvenime – visko apstu: žmogaus išaukštinimo ir pažeminimo liudijimų, dorybių iškėlimo ir moralės normų ignoravimo. Štai senoji vestuvinė daina reiškia kuo švelniausią pagarbą gimtosios šeimos nariams, o baladė – priešingai – pasakoja apie smurtinius atsitikimus; senoji karinė daina dažniausiai perteikia skaudžią žuvusiojo gedėjimo situaciją, joje maža kovingumo, o XIX a. sukilimų ar XX a. partizanų dainose jau atpažįstame atvirai reiškiamą pasiryžimą kovoti, net žūti“, – sako pašnekovė.
Kalbėdama apie tai, koks tautos gyvenimo būdas atspindimas lietuvių liaudies dainose, folkloristė teigia, kad jose daugiausia matome žemdirbių gyvenseną, papročius bei tradicijas, savotišką „socialinių tipažų galeriją“.
„Liaudies daina parodo dirbantį, švenčiantį, gedintį, stebintį, bendraujantį su savaisiais žmogų. Žmonės dainose parodomi kaip šeimos, šeimynos ar visuomenės grupės atstovai. Jų paveikslai dainose gan apibendrinti, šabloniški: jei apdainuojama jauna dukrelė – tai vertinama, ar ji lepūnėlė, ar darbininkė, jei sūnelis – ar geras artojas, ar su gražiu žirgeliu, jei našlaitis – tai jis būtinai vaizduojamas liūdintis, vargstantis, jei žemdirbys – tai ariantis, amatininkas – einantis per gyvenvietę su savo manta, davatka – būtinai pikta ir besvajojanti ištekėti“, – pabrėžia J.Sivickaitė-Sadauskienė.
Be galo svarbus motyvas liaudies dainose, anot mokslininkės, yra ir lietuvių ryšys su gamta. „Nesuklystume teigdami, kad mūsų dainoms būdinga panteistinė pasaulėjauta. Per žmogaus ir gamtos paralelę skleidžiasi estetinis ir etinis dainos pradas, kai kada ir filosofinė įžvalga. Lietuvių dainose gamtiškasis pasaulis patiriamas kaip sudvasintas, nepaprastai gražus, turintis galių guosti, sustiprinti, patarti. Tokia sava ir ypatinga yra gimtosios žemės gamta, tėviškės peizažas. Na, o miesto, dvaro, tolimų kraštų vaizdų dainose reta. Jie dažniau pasitaiko karo, emigrantų, tremtinių dainose. Tolimi kraštai paprastai vaizduojami kaip pavojingi, žmogui nepalankūs“, – pasakoja folkloristė.
Priežastis mus ginti
Kaip aiškina J.Sivickaitė-Sadauskienė, liaudies dainos yra nuostabus būdas geriau suprasti mūsų tautinę tapatybę šiandien. „Kas pasiekė mus iš senųjų laikų – tai labai stiprus šeiminės tapatybės liudijimas. O tautinė tapatybė ir tėvynės meilė kaip tik ir prasideda nuo šeimos, namų, nuo branginimo to, ką turi“, – teigia folkloro tyrėja.
Pašnekovės minčiai antrina ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė, folkloro kolektyvo „Ratilio“ narė Ainė Ramonaitė. Anot jos, liaudies dainos gali puikiai pasitarnauti kaip viena iš mūsų „minkštosios galios“ formų, apie tai, kokie esame kaip tauta, pasakojanti ne tik mums patiems, bet ir kitų valstybių piliečiams.
„Valstybės galia pasireiškia ne tik per vadinamuosius kietuosius dalykus, tarkime, karinę arba ekonominę galią, bet ir per švelniuosius dalykus, pavyzdžiui, kultūrą. Puikiai atsimename Sausio 13-osios įvykius, kuomet beginkliai žmonės žodžiu apgynė valstybę. Pakankamai sunku atstovėti prieš tankus, miniai vis tiek reikia iš kažkur semtis tvirtybės. Būtent liaudies dainos bei malda tuomet ir buvo du pagrindiniai tvirtybės šaltiniai. Tai įrodė, kad liaudies dainos gali būti pilietinės galios išraiška, savotiška mobilizacinė priemonė.
Liaudies dainos, kaip minkštoji galia, svarbios gali būti ir tarptautinių santykių kontekste. Turime paklausti savęs, kuo mes, kaip tauta, esame įdomūs pasauliui, kuo galime į save atkreipti dėmesį. Dabartinių geopolitinių įtampų kontekste toks žinomumas yra išties svarbus: kad kitų šalių žmonės mus vertintų, kad jiems mūsų kultūra būtų reikšminga, kad, jeigu mus paliestų karas, jiems būtų gaila šalies su tokia kultūra, kad jie norėtų mus ginti“, – pabrėžia A.Ramonaitė.
Profesorės teigimu, mūsų tapatybė išties labai glaudžiai susijusi su dainavimo tradicija. Ne vienas tyrinėtojas lietuvius yra įvardijęs kaip „dainuojančią tautą“. O daugiau tokių moderniaisiais laikais yra labai mažai, nebent ukrainiečiai ir kartvelai.
„Viešas dainavimas bendruomenėje yra būtent mūsų specifika. Visai neatsitiktinai Baltijos šalyse turėjome Dainuojančią revoliuciją. Revoliucijos vyko ir kitur, bet jos daugiau niekur nebuvo „dainuojančios“. Tai parodo, kad dainavimas iš tiesų yra labai svarbus mūsų tapatybės elementas“, – sako pašnekovė.
Kalbėdama apie lietuvių kaip tautos unikalumą tarptautiniame kontekste, VU TSPMI profesorė dėmesį atkreipia ir į konkretų liaudies dainų žanrą – sutartines. Visgi, pasak A.Ramonaitės, neretai net ir patys lietuviai jų išskirtinumo neįvertina, todėl ir nepopuliarina.
„Nepaisant to, kad jos įrašytos į UNESCO paveldo sąrašą, daugelis mūsų, tiesą sakant, net nelabai atskiria, kur čia sutartinė, o kur – paprasta daina. Sutartinės yra išties ypatingos. Jose išsilaikęs visai kitoks dainavimo būdas, kitokia harmonija. Mokslininkai mano, kad sutartinės išlikusios gal net iš neolito laikų. Taigi, mes jomis galime didžiuotis lygiai taip pat, kaip britai Stounhendžu!
Įsivaizduokite: jeigu tai yra iš neolito laikų išlikęs dainavimo būdas, tai mes turime ir garsą, ir žodžius, ir šokį, ir atmosferą, kurių neišsaugojo jokios kitos tautos Europoje. Tokio dalyko paklausyti turėtų plūste plūsti turistai. Bet mes to neišnaudojame – mums trūksta suvokimo, specialistų, kurie apie tai kalbėtų, ypač anglų kalba“, – teigia VU TSPMI profesorė.
Folkloras, kalbantis šiuolaikiniam žmogui
Nors, pasak A.Ramonaitės, liaudies dainų populiarumas ir nėra toks, kokio norėtųsi, atsiranda vis daugiau entuziastų, kurie šią kultūros formą bando aktualizuoti, padaryti patrauklesnę šiuolaikinei visuomenei. Tarp tokių – ir Agnė Šiaulytė-Petunija, dainininkė ir dainų autorė, pasižyminti autentišku skambesiu, naudojanti daug lietuvių liaudies muzikos motyvų.
Kaip atskleidžia pati atlikėja, ryšį su lietuvišku folkloru ji pajuto dar ankstyvoje vaikystėje. „Užaugau tarp dviejų pasaulių – sostinės ir vienkiemio Žemaitijoje pas senelius. Dauguma atsiminimų iš vaikystės – iš kaimo. Mano seneliai abu gimę praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje. Nuolat girdėjau istorijas apie prosenelį, kuris grojo klarnetu kaimo dūdų orkestre, apie prosenelę siuvėją. Mano mama – gryna žemaitė, kaip lopšinę dainuodavo man liaudies dainą. Liaudies dainas protarpiais dainuodavo tetos. Niekad to nesureikšminau – tai buvo tiesiog dalis manęs“, – sako A.Šiaulytė-Petunija.
Kad į savo kūrybą įpins įvairius folkloro motyvus, iš pradžių net nebuvo sąmoningas jos sprendimas. Tai nutiko natūraliai, net pačiai nepastebint. „Lietuviškumą skambesyje, net ir mano angliškuose kūriniuose, visų pirma, pastebėjo draugai ir kolegos iš užsienio. Galiausiai, kai pati tai įsisąmoninau, kilo noras tai ryškinti.
Lūžis įvyko, kai netekau senolių kartos. Supratau, kad to mūro, už kurio stovėjau visą gyvenimą, neliko, ir pačiai teks įsišaknyti. Tuomet pajutau stiprų norą daugiau rašyti lietuviškai, niūniuoti folklorą primenančias melodijas. Visgi man svarbiausia – išlaikyti XXI a. žmogui svarbias temas, pritaikant patį principą“, – pasakoja pašnekovė.
A.Šiaulytės-Petunijos šiuolaikiškose dainose klausytojai gali išgirsti daugybę įvairių lietuvių folkloro motyvų: nuo melodikos ir ritmo iki tekstų, būdingų senosioms liaudies dainoms. Atlikėja savo kūryboje apdainuoja gilius vidinius išgyvenimus, skausmą, žmogiškąsias patirtis. Pasak tautietės, visa tai jos auditorijai padeda pajusti ryšį su tikruoju „aš“ ir prisideda prie tautinio tapatumo stiprinimo.
„Pastaruoju metu neįmanoma nepastebėti, kad jaunimas pats vis labiau ieško ryšio su tautiškumu, kaip dalimi tapatybės. Kažkur tarp santvarkų pasikeitimo yra karta, kuri to bodisi – tautinis rūbas, folkloras, švenčių tradicijos matomos kaip kažkas primestino, nevertingo. Taip sakau, nes pati tai jaučiau ir suprantu, iš kur tai kyla.
Dabar į madą ateina tautiškumas. Tame yra ir rizikos – daug darome iš nežinojimo, dėl to gali atsirasti nepagarbos, iškreiptumo. Kita vertus – nuo kažko turime atsispirti, kad tai taptų natūraliu mūsų kasdienybės dalyku. Svarbu, kad to santykio ieškome. Aš darau tai, kas man atrodo natūralu. Suprantu, kad kaip kūrėja galiu tik įkvėpti. Jei dėl to jaunas žmogus pajaučia norą atsigręžti ar pasijusti kažko didesnio dalimi, tuo galiu tik džiaugtis“, – pabrėžia dainininkė.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
