Kaip pabrėžia VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė, viskas, kuo dalijamės socialiniuose tinkluose, patenka į didžiųjų platformų savininkų įtakos zoną – „ir turinys, ir žmonių „pasirinkimai“, o galiausiai ir žmonių nuomonės“.
Apie tai, kaip algoritmai veikia mūsų sprendimus, kodėl kritinis mąstymas reikalauja pastangų ir kaip stiprinti atsparumą manipuliacijoms, A. Balčytienė atskleidė interviu su portalu 15min.
– Kaip socialinių tinklų algoritmai formuoja mūsų informacijos srautą ir nuomonę?
– Nors vartotojams gali atrodyti, kad jie patys valdo informacijos srautą, svarbu pripažinti, jog tai, kas jiems siūloma, yra kryptingai formuojama algoritminių rekomendavimo sistemų. Šios sistemos veikia remdamosi ankstesne vartotojo patirtimi, pasirinkimų populiarumo žymenimis, sąveikomis ir kitais duomenimis, todėl informacijos srautas nėra neutralus ar visiškai savarankiškai pasirenkamas. Tiesą sakant, globalios platformos aktyviai palaiko tokią iliuziją – atseit patys valdome savo parinktis socialiniuose tinkuose. Deja, taip nėra.
Čia tiktų pritaikyti ir požiūrio į dirbtinį intelektą (DI) analogiją. Labai dažnai apie DI kalbame tarsi apie humanizuotą ir žmogiškų savybių turintį variantą, o labai dažnai ir tokius, dar labiau „sužmogintus“ antrininkus – tai ypač akivaizdu, kuomet sakome: „kai aš pasitariau su savo virtualiuoju aš...“ ir panašiai. O iš tiesų turėtų būti taip: svarbu suprasti, kad visos šios skaičiavimo technologijos veikia kaip statistiškai prognozuojantys instrumentai. Tai reiškia, kad, surinkdamos didelius kiekius duomenų apie skirtingų vartotojų elgesį, algoritminės ir kitos inovatyvios informacijos srautus valdančios technologijos tampa galingais žmogaus elgesio numatymo ir pasiūlos valdymo mechanizmais. Tad viskas, kuo keičiamės socialiniuose tinkluose, patenka į didžiųjų platformų savininkų įtakos zoną – ir turinys, ir žmonių „pasirinkimai“, o galiausiai ir žmonių nuomonės.
Aš norėčiau nuimti dirbtinio intelekto, kaip protaujančio, intelektualaus antrininko, aurą. Pasak kanadiečių mokslininkės ir medijų kritikės, Londono ekonomikos mokyklos profesorės emeritės Robin Mansell, mums ypač svarbu kalbėti apie realius dalykus, t. y. apie tai, ką iš tiesų atlieka šios sistemos – didieji statistiniai kalbos modeliai. Jos ypač greitai apdoroja milžinišką kiekį duomenų, apskaičiuoja, koks žodis ar sakinys tikėtinas, kaip pateiktinas, ir tai siūlo atsakant į žmogaus užklausą. Šios sistemos ne supranta, tačiau suskaičiuoja labiausiai galimą teiginį, netgi ne „atsakymą“, kurį mes, kaip vartotojai, mielai priimame. Taigi įsisąmoninę, geriau supratę ir išsiaiškinę šių sistemų darbo logikos esmę, galėtume apie DI kalbėti daug tiksliau. Netgi turėti realų žodyną ir kalbėti apie DI kaip apie tai, ką šie įrankiai daro realiai, o ne tik vadovautis įspūdžiu ar intuicija.
Dabar atrodo, kad diskusijose pats stipriausias ir neretai visa apimantis yra technokratiškas požiūris. Kalbama apie efektyvumą, rodiklius, o ne žmogišką aspektą. Nors humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai, menininkai, filmų kūrėjai jau atvirai klausia, ką šios technologijos daro su mūsų vaizduote, orumu, atsakomybe. Kaip jos „auklėja“ mūsų vaikus.
– Kaip skiriasi informacijos vartojimo įpročiai tarp jaunimo ir vyresnių žmonių, ir kaip tai veikia kritinį mąstymą?
– Kritinis mąstymas neretai yra tapęs labiau gražia metafora nei nuosekliai praktikuojama veikla. Svarbu pripažinti, kad žmogaus mąstymas vyksta bent dviem režimais – automatizuotu, intuityviu ir refleksyviu, apmąstančiu. Pereiti į refleksyvesnį mąstymą nėra savaiminis procesas: tam reikia aktyvių pastangų, dėmesio ir savireguliacijos. Būtent todėl dezinformacija pirmiausia taikosi į intuityvų, automatizuotą mąstymo registrą, greitai sužadina emocijas. Svarbu imtis aktyvių veiksmų – manipuliacijas galėsime atpažinti tik suteikę erdvės lėtesniam, kritiškesniam svarstymui. Kaip tą padaryti? Mokytis užduoti klausimus – tiesiog stiprinti vidinį dialogą su savimi. Tikrinti abejones. Kaip minėjau anksčiau – svarbu būtų labai tiksliai žinoti, kaip veikia naujausių sistemų vidinė instrumentinė logika: kokia šių technologijų esmė, ką šios mašinos išties daro? Socialiuose tinkluose algoritminės turinio rekomendavimo sistemos aktyviai bruka turinį ir programiškai, technologiškai siekia žmogaus veiksmo ir įsitraukimo: dalintis, spausti „patinka“.
Ar kažkuo skiriasi vyresnių ir jaunesnių žmonių informacijos vartojimo įpročiai? Žinoma, jie skiriasi, nes skiriasi medijų kanalai, žmonių interesai ir įpročiai, dominuojančios mados. Vienaip ar kitaip pažeidžiami yra visi. Jaunesni vartotojai galbūt geriau yra įvaldę sistemos ypatybes, bent apytikriai įsivaizduoja socialinių tinklų veikimo mechanizmus. Tačiau šių sistemų poveikis jiems patiems rūpi mažiau. Jie dar jauni, tad, jų akimis, visos ateities grėsmės ir rizikos yra mažai tikėtinos ar reikšmingos. Vyresniems ir vyriausiems vartotojams socialinių tinklų logika mažiau pažįstama; bet saugumo klausimai jiems yra svarbūs, tačiau jie nežino, nesupranta, kaip įvyksta apgavystės.
– Kokios strategijos efektyviausiai ugdo kritinį mąstymą apie medijų turinį?
– Sakyčiau, kad čia geriausiai praverstų dialoginio mokymosi metodas. Kad būtume suklaidinti, mums nereikia išskirtinai socialinių tinklų turinio. Paslysti, būti apgauti ir suklaidinti galime bet kokioje komunikacinėje situacijoje, kuri gali būti išties kasdieniška ir įprasta. Netgi sakyčiau, kad didžiausia paslaptis slypi ne manipuliatyvaus turinio tirštoje socialinių tinklų erdvėje, kiek kiekvieno žmogaus mąstymo būde. Neseniai klausiau tinklalaidės, kurioje diskutavo meditacijos praktikas ir mąstytojas Jonas Kabatas-Zinnas bei intelektualas ir istorikas Yuvalis Noah Harari. Man įstrigo tai, ką pabrėžė žmogaus sąmonės praktikas: šiuolaikinis mokslas atveria naujas pažinimo galimybes, tačiau apie vidinius mąstymo ir pasąmonės procesus vis dar žinome stebėtinai nedaug. Tai ypač pasakytina apie aukštesnio lygmens sąmoningumą – gebėjimą fiksuoti savo paties kylančias mintis, jausmus, dėmesio kryptį ar suvokimo procesus. Būtent toks gebėjimas realiuoju laiku atpažinti savo reakcijas, nuostatas ir interpretacijas, užuot joms automatiškai pasidavus, būtų ypač svarbus susiduriant su kenksmingu turiniu.
Kaip jau sakiau, mūsų intuicija, automatinės reakcijos – tas pirmasis mąstymo registras – yra labiausiai paveikios manipuliacijoms. Dabar dezinformacija pirmiausia taikosi į tai, kas žmogų neramina, erzina, kelia baimę ir supriešina su kitais. Taigi dezinformacija ne transliuoja žinią, bet, visų pirmiausia, griauna tai, ką metaforiškai įvardinsiu „visuomenės socialiniu audiniu“: žmonių tarpusavio ryšius ir santykius. Tuo tarpu visos ligšiolinės medijų raštingumo iniciatyvos ir faktų tikrintojai dažniausiai analizuoja pačius tekstus, aiškina jų klaidingumą ir siekia paneigti melą, tačiau gerokai rečiau gilinasi į pasekmes – suardytą bendruomeniškumą, sugriautą pasitikėjimą.
Savo darbuose, kurie siejasi su medijų raštingumu, informacinio integralumo tyrimais, aš kalbu apie kitus dalykus: kalbu apie tai, kad, siekiant pažaboti dezinformaciją, svarbu suprasti, kur yra realioji problema: suaižėjusioje visuomenėje, pernelyg technokratiškame žvilgsnyje ieškant būdų, kaip išspręsti viešosios komunikacijos klausimus. Tad ir medijų raštingumo mokymuose svarbu kalbėti ne tiek apie dezinformacijos naratyvus (apie juos žinome ir turime gerų tyrėjų, kurie tai fiksuoja), bet labiau apie žmogaus vidinio pasaulio atsaką į juos: žinojimą ir realų supratimą, kur kiekvienas esame pažeidžiami ir kaip mus veikia komunikacija ir manipuliacijos. Ir svarbu suteikti mokymų, kurie leistų kiekvienam žmogui rasti vidinių resursų atsispirti. Tokį posūkį būtų galima pavadinti kognityvine gynyba.
Mums kaip niekada dabar labai reikia kokybiškai dirbančios žiniasklaidos, stiprių žurnalistinių tyrimų, faktų tikrintojų darbų – bet ir labai svarbu, kad žmonės tuo domėtųsi, pasitikėtų žiniasklaida, sektų, skaitytų ir palaikytų profesionalią žurnalistiką. Trumpiau sakant, pati geriausia apsauga nuo dezinformacijos yra ne tik veiksmingai veikianti teisinė sistema, dezinformacijos kriminalizavimas, faktų patikra, nuoseklus informavimas ir aukštą visuomenės pasitikėjimą turinti, kokybiškai veikianti žiniasklaida, bet ir stiprūs, artimi, pagarbūs tarpusavio santykiai visuomenėje.
– Ar manote, kad medijų raštingumas turėtų būti integruotas į formalų ugdymą? Jeigu taip – nuo kokio amžiaus?
– Taip, tačiau daug kas priklauso nuo to, kaip toks mokymasis yra organizuojamas. Pastebiu tendenciją apie medijų raštingumą kalbėti taip, tarsi jis daugiausia būtų susijęs tik su informacijos turiniu ar medijų aplinkos pažinimu. Tačiau šioje vietoje kur kas svarbiau gilintis į žmogaus patirtį ir gyvenimišką išgyvenimą, į jo tapatybinius pasirinkimus, sprendimų priėmimo logiką ir vertybinį pasaulį, kuris tuos pasirinkimus lemia.
Žmogus, kuris yra giliai orientuotas į tiesos paiešką, toje pačioje situacijoje elgsis vienaip: norės ginti „savo tiesą“; tuo tarpu kitas, kuriam svarbiausia išsaugoti santykį, bus labiau linkęs išlaikyti pozityvią nuotaiką, apeiti nepatogius pokalbio „kampus“. Nė vienas šių atvejų nėra geras. Dialogo reikia mokytis. Svarbiausia yra mokėti įsiklausyti, girdėti ir save, ir atpažinti kitą. Abu šie žmonės konfliktinėje situacijoje ar susidūrę su manipuliacijomis rinksis skirtingas strategijas ir veiks nevienodai. Pirmasis turbūt piktinsis, nes jaus netiesą, bet nesiims aktyvių veiksmų mąstyti kritiškai. O antrasis – bijos, nedrįs nieko keisti, nes nemanys, kad tinka aktyviai priešintis ir nesutikti su tuo, ką mato. Jei jie mokėtų atpažinti savo mąstymo tipą, net ir turėdami skirtingas patirtis ir mąstymo būdus, dezinformacijos akistatoje būtų atsparesni: jie nepasiduotų impulsui (ginti „savo tiesą“ ar pataikauti), bet įjungtų tikrą, o ne iliuzinį, kritinį mąstymą.
Šiandien daug kalbame apie susiskaldymą, pyktį ir nemandagumo apraiškas viešojoje erdvėje. Todėl, mano manymu, turime mokytis gyventi labai skirtingose ir įvairiose visuomenėse, kur kyla ginčų ar nesutarimų, kartais supurto susipriešinimai, ir ugdyti gebėjimą tokiose situacijose valdytis, išlaikyti santykį su kitu bei veikti atsakingai. Tai nėra paprasta. Kaip jau sakiau, komunikuoti reikia mokytis, o dar svarbiau – mokytis dialogiškumo. Tai apima ne vieną kompetenciją: gebėjimą klausytis savęs ir girdėti kitą, išbūti sudėtingoje situacijoje, kai atrodo, kad kitas dalyvis tėra apimtas pykčio, mokėti suteikti grįžtamąjį ryšį, o kartu – mokytis ir keistis. Toks nuolat besisukantis procesas reiškia, kad situacijos nuolat kinta, todėl tenka nuolat mokytis. Dėl to reikia savybių, kurias vadiname atsparumu: gebėjimo atpažinti save, suprasti aplinką, išbūti sudėtingume ir atsiverti pokyčiui. Tad mokytis reikia nuo mažų dienų iki gyvenimo pabaigos.
– Kaip galima pamokyti vartotojus atpažinti manipuliaciją, net jei ji pateikiama profesionaliai atrodančiose žiniasklaidos priemonėse?
– Įvairiuose tekstuose autoriai taiko skirtingus legitimumo ir teisėtumo įtvirtinimo būdus. Pavyzdžiui, žurnalistikoje autoritetingumas dažnai kuriamas remiantis faktinės informacijos pateikimu, siekiu objektyviai ir nešališkai perteikti svarbiausius dalykus. Tai galima laikyti viena iš legitimacijos – pagrįstumo, pripažinimo, teisumo patvirtinimo – strategijų. Tuo tarpu manipuliatyvūs tekstai neretai remiasi moralizavimu, aiškinimu ar vertinimu, tačiau kartu veikia ir dar subtiliau – laikosi tam tikros tarp eilučių veikiančios strategijos, kuri nukreipia interpretaciją pageidaujama linkme.
„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 220 000 Eur.