Interviu ji pasakoja apie ribą tarp emocijos ir faktų, atsakomybę vertinant pagalbos prašymus, kritiką ir spaudimą po publikacijų bei tuos atvejus, kai viešumas tampa vienintele realia pagalba žmogui, kurio niekas kitas negirdi.
– Ar kada nors dvejojai, ar verta publikuoti tam tikrą istoriją? Kas sukelia tas dvejones?
– Taip, esu dvejojusi, esu ir nepublikavusi istorijų, kurios jau buvo iš esmės parengtos, surinkta informacija ir, atrodė, belieka paspausti publikavimo mygtuką. Tačiau kiekviena istorija verta atskiro svarstymo, ką ja norime pasakyti – iškelti negerovę ar tik abejonę, ar išties toji negerovė egzistuoja? Parodyti emociją ir tokiu būdu „sužaisti“ skaitytojų jausmais ar tikrai pasakojant istoriją kažkam padėti?
Ne kartą esu suabejojusi ir atmetusi temas, kurios paremtos tik emocijomis, net kai vėliau paaiškėdavo, kad kažkas kitas (kitos žiniasklaidos priemonės, tarkim, ar net kolegos redakcijoje) apie tai parašė. Man paprastai kelia klausimų istorijos po apsilankymų pas konkretų gydytoją, kuris esą ne taip kalbėjo, ne taip žiūrėjo, ne taip reagavo. Juk nebuvau ten ir nesu tikra, ar galiu įvertinti, kiek ko buvo „ne taip“.
Pati asmeniškai kartais suabejoju ir pagalbos prašymais. Net kai prašoma gydymui, vaistams, reabilitacijai ir pan. Nes vienam žmogui, ypač jei jis žinomas, jo istorija emociškai paveiki, padėsime net nesigilindami, ar tai, kam jis renka pinigus, išties patikima ir efektyvu, būtina jo būsenos pacientui, o kaip su kitais? Galbūt jie, sekdami tokį išgarsėjusį žmogų, parduos visą savo turtą siekdami gauti tokias pačias priemones ir liks visiškam dugne – nepasiekę gydymo efekto, be namų, be santaupų, palūžęs psichologiškai?
Man visada atrodė, kad žurnalistika turi kelti problemas, bet apie tai kalbėdami negalime remtis vien emocijomis.
Mano temos neretai yra susijusios su eilinių vilniečių ir ne tik vilniečių problemomis: mieste slidu, nors sinoptikai iš anksto įspėjo apie plikledį, kodėl? Pernai nutiestas šaligatvis vėl išardytas dėl naujų tinklų (šilumos, vandens ir pan.) tiesimo, ar tai racionalu? Išdygo naujas namas, butai parduodami, bet statytojas nė nemano skubintis sutvarkyti aplinką ir dėl to kenčia kvartalo senbuviai, ar tai teisinga?
Ir taip toliau. Visose temose apstu emocijų, tačiau jeigu tikrai slidu/netvarkinga ar pan., tai jau atrodo verta teksto portale.
– Kaip reaguoji į kritiką ar spaudimą po straipsnių paskelbimo?
– Žiniasklaidoje pradėjau dirbti daugiau nei prieš 20 metų, tad per tą laiką esu mačiusi įvairios kritikos ir patyrusi spaudimo. Kartais net ir iš redaktorių ar žiniasklaidos priemonės savininkų, ypač kai buvau dar jauna, pradedanti žurnalistė. Džiugu, kad keitėsi ir mano darbovietės, ir pati žiniasklaida, tad su tuo jau daugybę metų niekaip nesusiduriu.
Bet kaip ir visi žurnalistai, nuolat sulaukiu kritikos iš skaitytojų ar tiesiog „žinovų“, kad kažką parašiau „ne taip“. Aktyviausi čia, žinoma, anonimai ar po svetimu vardu pasislėpę komentatoriai, nors jų portale ar socialiniuose tinkluose neskaitau ir esu įsitikinusi, kad jie neverti dėmesio. Mėgsta tokie ir asmeniškai parašyti kokią „malonią“ žinutę. Tiek, kad jeigu žinai, jog viską darei tinkamai, nuo tokių „pastabų“ nėra sunku atsiriboti.
Jeigu kritikos pažeria pašnekovas, stengiuosi reaguoti ir išgirsti, kas žmogui atrodo netinkamai parašyta. Visi galime suklysti ir klystame, tad pasitaisyti, išsiaiškinti tikrai neatrodo sunku. Bet jeigu toji kritika būna tokia, kad „ištrinkite, nes aš persigalvojau ir nenoriu skelbti savo istorijos/problema išsisprendė“ ir pan., paprastai taip nedarau arba tariuosi su redaktoriais. Tik pašnekovui visada pasakau, kad taip elgtis yra tiesiog neetiška iš jo pusės.
Negalima pamiršti ir kitokių reakcijų – tarkim, AČIŪ Kalėdų rytą už papasakotą jautrią istoriją, kai pašnekovė prisipažįsta ir pati ašarą nubraukusi skaitydama.
– Ar gali prisiminti atvejį, kai tavo darbas tiesiogiai prisidėjo prie pokyčio – įstatymo, tyrimo ar viešo sprendimo?
– Neabejoju, kad dauguma mano kolegų linkę pasakoti apie situacijas, kuomet po jų straipsnių ar tyrimų įvyko viską iš esmės pakeitęs lūžis. Džiaugiuosi už juos, bet noriu papasakoti visiškai kitokią istoriją.
Prieš kurį laiką (5-6 metus) į mane kreipėsi moteris. Negalią turinti, sunkiai judanti namuose, o už namų ribų – tik vežimėliu. Ilgus metus vargusi senos statybos Vilniaus daugiabutyje ji, padedama vaikų ir anūkų, nusprendė persikelti į kitus namus – naujos statybos butą uždarame daugiabučių kvartalėlyje sostinės pakraštyje.
Įsigydama būstą ji derino su statybininkais, kad butas būtų pritaikytas jos negaliai, įsirengė atskirą įėjimą, tad nebereikėjo vargti kopiant laiptais. Ir visą tą laiką buvo maitinama pažadais, kad po buto langais, palei šaligatvį, jai bus palikta automobilio parkavimo vieta, pažymėta neįgaliojo ženklu.
Moteris neturi automobilio, tačiau dažnai privalo vykti į polikliniką, ligoninę ir pan., tad ją veža anūkas arba socialinis taksi. Todėl stovėjimo vieta buvusi labai svarbi, nes privažiuoti vežimėliu juk ne visur patogu.
Tad persikėlusi į naujus namus moteris kurį laiką ta vieta džiaugėsi ir sėkmingai naudojosi. O tada vieną dieną neįgaliojo ženklas tiesiog dingo, o toje vietoje automobilį palikęs kaimynas apie tai paklaustas ne juokais sutriko – NT projekto vystytojai jam tą vietą pardavė!
Pradėjus domėtis paaiškėjo daug dalykų, kurie parodė ir kontrolės stoką šioje srityje, ir įstatyminės bazės spragas. Bet nemaloniausia buvo, kad žodinis vystytojų pažadas nėra jau tiek daug vertas susidūrus su realybe – finansinė nauda gali jį labai lengvai nusverti.
Istorija tuomet baigėsi tuo, kad neįgaliajam žmogui stovėjimo vieta vėl atsirado, tiesa, kiek toliau nuo moters būsto ir dėl to ne tokia patogi, bet atsirado. Galima galvoti, kad valdininkai ir vystytojai susiprato patys, bet moteris savo jėgomis kovojo apie pusmetį ir nesulaukė jokios pagalbos, kol istorija nebuvo paviešinta. Man tai yra viena iš žiniasklaidos galių – padėti žmogui, kai kitaip jo niekas negirdi.
Skaitykite Violetos Grigaliūnaitės parengtus straipsnius:
Suprasti akimirksniu
- Turėjo būti pirmi, o liko dešimti: dėl dvejopų duomenų
- Rusiškai su įžūlia paciente nekalbėjusiai gydytojai – vadovo priekaištai, ligoninė kalba apie „subjektyvią patirtį“
- Tikras kalėdinis stebuklas Dzūkijoje: kaip gelbėta nuo vilko pabėgusi avis su ėriukais
- Remontuojant gatvę Senamiestyje atsivėrė makabriškas vaizdas – pabiro žmonių kaukolės ir kaulai
- Ar reikia pervadinti Kalnų parką: vieniems tai gražu, kitiems – sovietų minkštosios galios išraiška
- Penki – į vieną vietą: tokių konkursų seniai nemato universitetai, bet prestižinėms gimnazijoms tai įprasta
„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 700 000 Eur.
