Jo teigimu, problema sisteminė, o jos šaknys glūdi pačioje Bažnyčios galios sampratoje, kunigo išaukštinime, seksualumo represavime ir dešimtmečius gyvavusiame instinkte pirmiausia saugoti institucijos vardą, o ne auką.
Kvaila baimė, kad pripažinus problemos mastą viskas sugrius, pasak prof. P.Aleksandravičiaus, iki šiol trukdo Lietuvos Bažnyčiai ryžtis esminiams pokyčiams.
– Viešumoje – naujas pedofilijos atvejis Lietuvos katalikų bažnyčioje. Kaskart bent jau mane apima toks dejavu jausmas – lyg jau buvo, kalbėta, svarstyta, kad turi būti pokyčiai, bet ir toliau viskas kartojasi nurimus pirmai viešumo bangai. Kodėl neįvyksta pokytis?
– Jeigu kalbėtume apie politiką ir valstybę, atsakyčiau taip: „Trūksta politinės valios.“ Manau, šis atsakymas analogiškai tiktų ir Bažnyčiai. Bažnyčios atveju, ypač Lietuvoje, trūksta ryžtingumo spręsti šią giliai įsišaknijusią problemą. Trūksta taip pat ir gilios refleksijos apie pačią piktnaudžiavimo, seksualinio ir kitokio, problemą.
