„Man, kaip psichologei tenka susidurti su ta santykių puse, kai žmogus traumuojamas, peržengiamos ribos, todėl bendravimas su giminėmis tampa labai apsunkintas. Tačiau tai nepadaro šios temos mažiau svarbia, nes tinkamas santykis su giminėmis, ryšys, padeda atrasti savo tapatumą, sukuria saugumo jausmą ir suvokimą, kad priklausai tam tikrų žmonių ratai, esi jo dalis. Tačiau – kyla klausimas, o kaip tą ryšį sukurti, kai esame visi skirtingi, skirtingos kartos ir požiūris?“, – sako psichologė.
Ji sako, kad pirmiausia pataria pasižiūrėti į savo lūkesčius, nes kartais mes tikimės ir norime, kad viskas būtų pagal mus, tad bandome vieni kitus perauklėti, pamokyti, kad elgtųsi taip, kaip mums reikia. Tai gali kelti įtampą, konfliktus, nes einame per poreikį mokyti, o ne per ryšį, draugystę, supratimą. Nusiteikimas, kaip kursime ryšį, yra labai svarbus. Kaip sako psichologė, – ar mes stovėsime su kumščiais ir diktuosime savo sąlygas, elgsimės piktai, nepagarbiai ar pradėsim nuo nuoširdumo ir atviro pasakymo, kaip jaučiamės, ko tikimės.
Kartais mes tikimės ir norime, kad viskas būtų pagal mus, tad bandome vieni kitus perauklėti, pamokyti, kad elgtųsi taip, kaip mums reikia.
„Jeigu kaskart atvažiavus užklumpa klausimas „o kada vaikai“ ir tai mus erzina, bet savo nepasitenkinimą išsakome puolimu ir pasipiktinimu, bus išgirsta tikrai ne pokalbio esmė, bet tonas ir mūsų elgesys. Visa tai skatins kitą žmogų gintis, tad rezultatas nebus nei vienam malonus. Jeigu pabandysime pasirinkti kitą taktiką ir kalbėtis draugiškai nusiteikę, tiesiog pabandydami paaiškinti, tas santykis ir ryšys gali klotis visai kitaip“, – aiškina psichologė.
Drausti bendrauti – blogas pasirinkimas
Tarp giminių pasitaikius konfliktams ir nutrūkus bendravimui dažniausiai nebendrauja ir vaikai. Tiesa, taip nutinka tėvų valia, nes maži vaikai pasirinkimo neturi. „Labai gaila, kai į tėvų konfliktus įveliami vaikai, kurių niekas nepaklausia, ko jie norėtų. Vaikai tampa manipuliavimo įrankiu, kad įskaudintų kitus. Pavyzdžiui, broliai nebendrauja, taip pat neleidžia bendrauti ir vaikams, tačiau tuo pačiu užkerta galimybę savo vaikams kurti ryšį, pažinti vienas kitą“, – pastebi psichologė.
Ji priduria, kad vėliau, jau suaugę vaikai gali pykti ant tėvų, laikyti nuoskaudą visą gyvenimą, kad neleido bendrauti su giminėmis. Žinoma, psichologė pažymi, kad yra išlygų, kai tėvai žino, jog bendravimas gali kenkti vaikui, emocinei ir fizinei jo sveikatai. Tačiau jeigu to nėra, reikėtų nestabdyti bendravimo, nes tai yra vaiko tapatumo klausimai, giminystės istorija, o suprasdami savo gimines labiau suprasime ir save.
Bendravimo užkardymas gali atsisukti prieš mus pačius, atsiliepti vaiko emocinei gerove.
„Bendravimo užkardymas gali atsisukti prieš mus pačius, atsiliepti vaiko emocinei gerovei“, – paaiškina psichologė.
Pastangų turime įdėti ir patys
Jeigu vaikystėje už bendravimo su artimaisiais puoselėjimą atsakingi tėvai, tai vėliau jau pastangų turime įdėti patys. „Vaikai yra labai pažeidžiami ir reaguoja į tėvų reikalavimus ir ko jie siekia. Čia vėlgi yra kelios pusės – vieni tėvai gali neleisti bendrauti, nenorėti kurti ryšio, o kiti liepti bendrauti vaikams, net jeigu jie nenori, jiems nemalonu, pavyzdžiui, kai liepiama eiti apsikabinti tetą ar dėdę. Todėl čia irgi svarbu paisyti vaiko noro, nusiteikimo“, – paaiškina psichologė V.Navickė.
Ji siūlo ir patiems stebėti savo elgesį, kadangi nuo mūsų pačių priklauso kuriamo ryšio kokybė. Vaikas mokosi iš to, ką mato. Jeigu jam sakysime, kad kažko nedarytų, o patys elgsimės priešingai, ir rezultato nematysime.
„Jeigu vaikai mato, kad tėvai bendrauja pagarbiai ir gražiai su seneliais, savo tėvais, ir vaikas mokosi tos pagarbos, pozityvaus ryšio. Labai svarbus tėvų įsitraukimas iš visų pusių“, – sako psichologė.
Jai tenka analizuoti ir kelių kartų santykius, pavyzdžiui, vaikų, tėvų ir senelių. Kai kada tėvai nesupranta, kodėl seneliai jų vaikus prižiūri kitaip nei juos pačius, skiria daug dėmesio, netgi jaučia nuoskaudą, kad jiems patiems neteko patirti tokio elgesio iš savo tėvų kaip kad patiria dabar anūkai. V.Navickė siūlo į viską žvelgti plačiau, kadangi tėvų vaidmenys tais laikais buvo kitokie, buvo patiriamas kitoks spaudimas, vyravo kitoks požiūris.
„Svarbu nepradėti lieti nuoskaudų, kad „tu nebuvai man pakankamas tėtis ar mama, o dabar staiga vaidini tobulą močiutę ar senelį“ ir dėl to neleisti bendrauti su anūkais. Svarbu įvertinti, ar vaikas nebus nuskriaustas tokioje situacijoje. Taip pat pastebiu, kad tėvai dažnai nebepriima pagalbos iš savo tėvų, o tai trukdo megzti ryšį tarp anūkų ir senelių. Tad tėvams labai svarbu elgtis tinkamai su abiem pusėm, parodyti, kaip kuriamas ryšys, ir neperspausti su reikalavimais seneliams, kadangi dėl daugybės reikalavimų, kaip ir ką daryti seneliai jaučia įtampą ir kenčia santykis su artimaisiais“, – pastebi psichologė.
Ryšys kuriamas ne tik tada, kai viskas gerai
V.Navickė sako, kad ryšys tarp giminių kuriamas ne tik tada, kai viskas gerai. Jis netgi labiau stiprinamas tuomet, kai susiduriame su konfliktu, nesusipratimu ir bandome atkurti gerą santykį.
„Jeigu seneliai ar giminės „susimauna“, neturėtų būti nurašomi iškart, o kaip tik, verta pasistengti visiems surasti tą bendrą tašką“, – mano specialistė.
Ji mini, kad ribos bendravime tarp giminių (ir apskritai) yra reikalingos, nes jeigu jų nėra, tuomet kažkas paaukoja savo gerovę. „Jeigu giminaitis negali pasakyti „ne“ be kito žmogaus įsižeidimo, tuomet yra problemos su ribomis, o pats bendravimas apsunkintas ar net toksiškas“, – sako psichologė, pridurdama, kad nuoširdus išsakymas, kaip jaučiatės yra labai svarbus.
Kuriamas ryšys su giminėmis, tradicijų puoselėjimas, artimas bendravimas žmogui duoda labai daug.
Ji sako, kad niekada ne per vėlu yra sukurti ryšį ar jį atnaujinti. Nors giminės dažnai turi mūsų paveikslą nuo pat gimimo ir tikisi, kad būsime tokie patys, išliksime ta sena savo versija, nereikia nuleisti rankų. Bendravimas gali pareikalauti papildomų žingsnelių, tačiau jį atkūrus tai gali tapti tikra dovana.
Kuriamas ryšys su giminėmis, tradicijų puoselėjimas, artimas bendravimas žmogui duoda labai daug. „Tai sukuria vidinio saugumo jausmą, nes giminė yra ir mūsų vidinio pasaulio atspindys. Tad jeigu yra nepalankios situacijos, aplinkybės, žmogus jausis saugus ir galės iš sunkumų išlipti. Tai paveikia mūsų jauseną, gebėjimą geriau susidoroti su sunkiomis situacijomis ar stresu. Giminystė veikia ir išorinį saugumą, kad galime pasitikėti, kurti kontaktus su kitais žmonėmis. Santykis su gimine veda į santykį su pasauliu. Tad jeigu gražiai bendraujame, lengviau kursime bendravimą ir kitose srityse“, – pastebi V.Navickė.
