Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 11 09, 21:14

Psichologė: „Meilė sau – tai buvimas su geriausiu draugu, besąlygišku savęs palaikytoju“

Meilės sau sąvoka šiandien skamba vis dažniau ir garsiau. Mylėti save, rūpintis savimi, gerbti save, girdėti ir jausti. Atpažinti. Tai, kas tikra, kas kyla iš vidaus – norai, poreikiai, emocijos, – pastebėti visa tai, suprasti, reflektuoti. Apgaubti šiluma, nurimti, atrasti harmoniją.
Inga Dirsytė - Tubienė
Inga Dirsytė-Tubienė / Asmeninio arch. nuotr.

Psichologė, kūno judesio terapijos praktikė Inga Dirsytė-Tubienė meilę sau pirmiausia vadina artumu. Susitikimu su vidiniu liudytoju, kuris priima visą kūne ir psichikoje sukauptą patirtį, apkabina ją savo dėmesiu. „Kai atliepiame savo giliuosius poreikius ir išbūname su savo visais jausmais, net ir sunkiausiais – mums pradeda būti saugu patiems su savimi“, – tikina ji.

O su kokiu žmogumi jums saugu, gera? Kokiu žmogumi pasitikite? Ar galite būti pats sau toks žmogus?

„Kai kalbame apie meilę sau, mintyse galvojame – reikia mylėti save. Tačiau kas tai yra? Kokios meilės mums reikia? Dažniausiai žinome, kokios meilės trokštame iš kitų, kas mums svarbu, kad jaustumės mylimi – lygiai tie patys dalykai aktualūs ir santykyje su savimi“, – įsitikinus I.Dirsytė-Tubienė.

Asmeninio arch. nuotr./Inga Dirsytė – Tubienė
Asmeninio arch. nuotr./Inga Dirsytė – Tubienė

Meilę sau prilyginate susitikimui su vidiniu liudytoju. Deja, pakviesti jį į pasimatymą – daugeliui ne pati lengviausia užduotis, neretai kelias į savęs pažinimą būna ilgas ir vingiuotas. Ar tai reiškia, kad per mažai save mylime?

– Jei neturime ryšio su savimi, labai sunku meilę priimti ir iš kitų – neleidžiame sau priimti komplimentų, rūpesčio, pagalbos. Tačiau žinodami, kokios meilės mums reikia iš kitų, lengviau suprasime, ką turėtume suteikti sau.

Vidinis liudytojas yra tarsi stebėtojas, jis padeda suprasti, kas vyksta su mūsų kūnu, jausmais, mintimis – atsitraukęs nuo jų ir stebėdamas mus pačius iš šono jis gali pamatyti, kokios refleksijos reikia. Čia tampa svarbiausia tai, ką jaučiame, kai liekame patys su savimi, ar apskritai turime su savimi ryšį. Jei nejaučiame savo kūno, negirdimi minčių, nepastebime poreikių, vadinasi, negalime savimi pasirūpinti.

– O kaip tą padaryti? Kaip tą ryšį atkurti, o galbūt ir sukurti?

– Galima pradėti nuo paprastų dalykų – kasdien įprasti savęs klausti, ką aš jaučiu? Kasdienėse situacijose skenuoti emocijas – pagalvoti, kaip jaučiasi mano kūnas. Galbūt tam tikromis akimirkomis patiriu stresą, galbūt tuomet ima gurgti pilvas, atsiranda sunkumas krūtinėje, padažnėja kvėpavimas? O kaip tuomet jaučiuosi emociškai – gal tai nerimas? Kodėl jis kyla?

Savistaba padeda pažinti save. Buvimas arti savęs – tai leisti sau būti savimi matant tikruosius jausmus, potyrius, nebėgti nuo savo minčių. Paklauskite savęs – ko aš norėčiau, ko man reiktų, kad jausčiausi, jog savimi tinkamai pasirūpinu? Galbūt karštos vonios, galbūt pokalbio su drauge, o gal pasivaikščiojimo miške?

To galima išmokti. Jei pradžioje sunku – galima užsistatyti priminimą, kelias minutes skirti vidinės būsenos atpažinimui. Svarbiausia nukreipti dėmesį į vidų – tik taip galėsime atsistoti arti savęs.

– Kitaip tariant, verta dažniau pagauti esamojo laiko akimirką ir įžodinti tai, ką matome, jaučiame.

– Taip. Visa tai – sąmoningumas, dar vadinamas mindfulness praktika. Jei valgote šokoladą ar geriate kavą, pabandykite apibūdinti potyrius. Koks skonis? Kokią emocija jums duoda šis veiksmas? Ar po to geriau jaučiuosi? Ar tai asocijuojasi su atsipalaidavimu, pertrauka, o gal priešingai – su įtampa, stresu?

Asmeninio arch. nuotr./Inga Dirsytė – Tubienė
Asmeninio arch. nuotr./Inga Dirsytė – Tubienė

– Mažiau patyrusiems akistata su mus supančius pasauliu per sąmoningą aplinkos vertinimą gali atrodyti šiek tiek keistoka, galbūt net šiek tiek gąsdinti – juk to, kas arčiausiai, dažnai esame linkę nepastebėti arba laikyti savaime suprantamu. Kam tokios praktikos reikia?

– Svarbu suprasti šio pratimo tikslą. Jis nėra skirtas tam, kad patirtume kažką gero ar blogo, tokio vertinimo neturėtų būti. Įsivaizduokite, kad esate lauke ir pro šalia esančio namo langus matote, kad jame vyksta koks nors veiksmas – kažkas kalbasi, groja muzika, vyksta susibūrimas. Tačiau mes nežinome, kas tai – renginys, šventė, nežinome, kiek susirinko svečių, ką jie veikia, apie ką kalbasi. Todėl norime užeiti, kad galėtume išsiaiškinti.

Toks užėjimas prilygsta užėjimui į savo vidinius namus, kurio tikslas – pažinti save, susipažinti su savo vidiniu pasauliu, sustiprinti ryšį. Pradėdami suprasti, kaip reaguojame į tam tikras situacijas, suvokdami, kas su mumis vyksta, jausimės ramiau: nustosime bėgti, neperdegsime, prevenciškai apsisaugosime nuo streso.

Tarkime, kad jau suprantame emocijas, įsisaviname jas. O kaip atskirti, ko mums iš tiesų reikia? Kaip išgirsti vidinį balsą ir atmesti logika paremtus sprendimus?

– Taip, nebūtinai išgirsti save būna lengva. Ir kartais tie logiški sprendimai gali net padėti. Jei žinome, jog esame pavargę ir jaučiame, kad viskas, ko šią akimirką reikia – tai pasivaikščiojimas prie upės, eikite ir padarykite tai. Jei jaučiate, kad žūtbūt reikia pusvalandžio pogulio, nusnauskite. Jei emociškai buvo sunki diena ir tiesiog traukte traukia prie žemės, tiesiogine to žodžio prasme prigulkite ant žemės. Leiskite pabūti sau toje būsenoje, kurioje jaučiatės – sąmoningas sprendimas labai įžemina, nuramina.

– Bet juk turbūt visuomet atsiras skeptikų, kurie sakys, kad pataikavimas savo poreikiams išlepina. Ir jei visuomet elgtumėmės tik taip, kaip viduje norime, kažin kiek gyvenime pasiektume. Ar tikrai dažnu atveju verta elgtis taip, kaip norime, o ne taip, kaip reikia, net jei tas reikia mums visai nepatinka?

– Geras klausimas. Manau, kad žmogus tikrai nenorėtų kasdien eiti į mišką, maudytis sūkurinėje vonioje ar gulėti paplūdimyje. Mes užsipildome, mums atsibosta – net tuomet, jei atrodo, kad tam tikrus dalykus galėtume daryti nuolat. Tačiau galbūt tokiu atveju tam tikras poreikis yra labai didelis, todėl atrodo, kad jis nesibaigs. O iš tiesų žmogus turi labai daug ir labai skirtingų poreikių. Ir kai vienus užpildo, ima trokšti kitų.

Žinoma, pasitaiko atvejų, kai, pavyzdžiui, dirbame nemėgstamą darbą, darome tai per sukąstus dantis. Tačiau kad ir koks logiškas toks motyvas būtų, anksčiau ar vėliau žmogus nutols nuo savojo „aš“, perdegs. Todėl tai tik įrodo, kad reikia sau leisti daryti tai, ką norime. O kai jaučiame balansą su savimi, išlaikome balansą ir karjeroje, ir santykiuose, ir asmeniniuose pasiekimuose. Tuomet galime eiti kurti daug gražių dalykų pasauliui, dalytis tuo, ką turime viduje.

Nurimęs žmogus natūraliai nori būti aktyvus, veiklus, kuriantis, darantis, realizuojantis savo idėjas. Visur egzistuoja dualumas. Atsipalaidavimas – aktyvumas, ėjimas į išorę – žvilgsnis į vidų, buvimas su kitais – buvimas su savimi.

Asmeninio arch. nuotr./Inga Dirsytė – Tubienė
Asmeninio arch. nuotr./Inga Dirsytė – Tubienė

– Kalbate apie tai, kad svarbu atpažinti emocijas, jas įvardyti patiems sau. O kiek tai svarbu bendraujant su kitais? Pasakyti, kad bijome, pykstame, džiaugiamės, mylime. Kokią reikšmę turi jausmų įvardijimas dialoguose su šeimos nariais, parneriu, draugais, kolegomis?

– Tai labai svarbu. Dalydamiesi emocijomis, stipriname tarpusavio ryšį – tai savotiškas empatinis susiliejimas. Tuomet kitas žmogus gali apčiuopti mus kaip asmenybę – jis ima suprasti, kokiose situacijose mes pykstame, kokios mus džiugina, kokios supykdo. Ryšiai tampa glaudesni. Ir priešingai – jei nesidalijame su kitais apie tai, kaip jaučiamės, pamažu imame nebesuprasti patys savęs. Tuomet gali imti ryškėti nesupratimo jausmas, atotrūkis, nerimas, depresyvus požiūris – nebežinome, kas vyksta mūsų name.

– Kaip manote, ar mokame tai daryti? Kokiame kelyje esame?

– Mokomės. Kuo toliau, tuo dažniau vartojame emocinio intelekto, sąmoningumo sąvokas, atsiranda daugiau įvairių mokymų psichologijos temomis, žmonės domisi, tai džiugina. Visuomenė pamažu ima matyti to naudą, psichologinė sveikata tampa vis svarbesnė.

– Ką patartumėte tiems, kurių poroje vienas moka reikšti emocijas, atvirai dalijasi išgyvenimais, o kitas – labai užsisklendęs. Kaip pralaužti tuos ledus, kaip paskatinti kitą atsiverti, atviriau kalbėti apie jausmus? Juk, jei idealiame pasaulyje visi atvirai kalbėtų apie tai, ką jaučia, visiems būtų lengviau gyventi.

– Tikrai būtų lengviau. Mūsų tarpusavio ryšiai stiprėtų ir viso emocinio krūvio nebereikėtų nešti vieniems – socialinis gyvenimas kiekvienam reikalingas.

Atsakant į klausimą, paminėčiau du dalykus: pirma, kai dalijamės savo asmeniniais jausmais – tai paskatina kitų atvirumą. Kai atsiveriame patys, kitam žmogui tampa saugiau kalbėti apie savo jausmus, nes tai parodo, kad kalbėti apie emocijas – priimtina.

Antra, stebėti kitą. Jei jūs kam nors atsivėrėte, papasakojote apie jausmus, o kitas žmogus nepasako, kaip jaučiasi, stebėkite jį. Galima pasakyti, kad jis atrodo liūdnas, piktas, kad apie tai išduoda jo veidas, kūno kalba. Pasakykite, kad jus tai neramina, kaip dėl to jaučiatės – pokalbį pradėkite nuo savo jausmo. Bet kuriuo atveju, žmogaus prievarta kalbėti nepriversime, todėl jei jis nenorės kalbėti, per daug nekamantinėkite.

– Grįžkime prie meilės sau. Patarkite, nuo ko reiktų pradėti? Gal yra kokių efektyvių pratimų? Kokius pagrindinius žingsnius reiktų įveikti kelyje į artumą su savimi?

– Meilė sau – tai pirmiausia dėmesys į savo vidų. Padėti gali bet kokia įprasta meditacija – galėjimas kelias minutes atsitraukti nuo darbo, susikoncentruoti į savo vidų, nurimti. Reiktų stebėti ir savo kvėpavimą, nebijoti mažų pertraukėlių.

Galima įtraukti ir šokį – vietoj kavos pertraukėlės pasileisti mėgstamą kūrinį pašokti tiesiog sau, namuose. Toks metodas labai pakeičia būseną, padeda per judesį išreikšti emociją.

Verta susidaryti norų sąrašą. Meilė sau – girdėti tai, ko norime. Kas rytą skirkite kelias minutes sau – apgalvokite, kas šiandien jus džiugintų, kas būtų malonu. Malonu apskritai gali tapti nauju svarbiu žodžiu kiekvieno mūsų žodyne. Kas man malonu? Ką malonu padaryti dėl savęs? Trumpus malonumus, kurie siejasi su atsipalaidavimu, būtina įtraukti į dienotvarkę.

Norus galima susirašyti kasdienai, tačiau reiktų ir sąrašo, skirto ilgesnei perspektyvai. Leiskite sau norėti. Jei imsite stengtis, kad tie norai išsipildytų, labai sustiprinsite vidinį laimės jausmą.

Dar galima pasidaryti resursų sąrašą – pasižymėti dalykus, kurie mus maitina, pakrauna, nuramina, suteikia džiaugsmo, saugumo jausmą. Kai bus sunku – žinosime, kaip sau padėti.

Pabandykite vieną dieną atlikti eksperimentą ir viskam, ką patiriame, kartoti „taip“. Stebėkite, kokį poveikį tai sukels.

Psichologai sako, kad reikia išbūti su savo jausmais: neužsimerkti prieš juos, nepabėgti, išjausti. Kaip tai atrodo realiame gyvenime?

– Labai geras ritualas – ramiai prisėsti ir pagalvoti, kaip mes jaučiamės, ką išgyvename, gal jaučiame kažkokį sunkumą, nuovargį. Tuomet toje vietoje, iš kurios tas sunkumas kyla, galime uždėti ranką ir ramiai pabūti.

Rankos uždėjimas sau lygus savęs palaikymui – taip mes išmokstame būti su savimi kai liūdna, kai skauda. Tiesiog būti, kvėpuoti, daryti tai per tą susitelkimo vietą. Jausmai mainosi ir po keleto minučių galime jau visai kitaip jaustis. To visiems ir linkiu.

Projektą #gražibefiltro inicijuoja maisto papildas „BioSil“.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką