Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 12d. 18:59

R.Šakalytė-Jakovleva: „Kai mama ištekėjo antrąkart, prasidėjo mano gražiosios pasakos pabaiga“

Renata Šakalytė-Jakovleva Interviu
S.Vasiliauskaitės-Dančenkovienės nuotr. / Renata Šakalytė-Jakovleva

Renata savo šypsena ir empatija šildanti iš televizijos ekrano, šiandien dalinasi savo pačios išgyvenimais. Apie skaudžias patirtis, lydėjusias vaikystėje ir paauglystėje, žinoma moteris atsiveria nebe pirmą kartą. „Jei dabar būtų galimybė tuos laikus perkelti į šiandieną, galbūt viskas būtų kitaip. Tuo metu nebuvo tinkamos pagalbos nei smurtą patiriantiems žmonėms, nei smurtautojams“, – sako ji.

„Moteriški pašnekesiai“ – tai atviri, nuoširdūs ir jautrūs pokalbiai su moterimis apie jų skaudžias patirtis, ryžtą keisti savo gyvenimą, siekti svajonių bei tikslų. Tikimės, kad tikros, išgyventos istorijos paskatins ir kitas nekentėti smurto, ieškoti pagalbos, padrąsins nepaisyti atgyvenusių stereotipų ir skleistis kaip moterims.

VISUS CIKLO „MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI“ TEKSTUS RASITE ČIA.

– Savo pokalbių laidose sukuriate ypatingą įsiklausymo atmosferą. Kaip tai pavyksta? Ar dėl to, kad pati turite skausmingų patirčių?

– Sunku apibendrintai kalbėti. Galbūt man iš tiesų duota šiek tiek daugiau empatijos, tai – kaip dovana. Man nėra sunku įsijausti į kito žmogaus problemas, nereikia didelių pastangų, tai pavyksta natūraliai. Ypač, kada žmogaus situacija atliepia mano patirtis. Tada lengva suprasti, ką jisai jaučia, išgyvena.

Žinoma, tie jausmai ir patirtys yra labai individualios, bet kažkuria prasme jos ir sutampa. Kontaktą užmegzti padeda žiūrėjimas į akis. Visą laiką stengiuosi ištirpdyti atstumą, kuris natūraliai yra tarp žmonių, nepažįstančių vienas kito. Kai pradedi kalbėti ir apie save, kai pasakai, kad kažką panašaus esi patyręs, žmogų tarsi sušildai ir parodai, kad išties jį supranti.

Vienoje iš laidų, kalbėdama su merginomis, kurias vaikystėje mušdavo, sakėte, jog žinote, ką tai reiškia, nes pati esate tai išgyvenusi. Ar jums teko vaikystėje patirti smurtą?

– Taip, esu apie tai kalbėjusi įvairiuose leidiniuose ir televizijos laidose.

Žinomos moterys vengia kalbėti apie asmenines nemalonias patirtis. Viešumoje kiekvienas nori rodyti tik gražiąją savo gyvenimo pusę, o prisipažinti, kad turi ar turėjo problemų, yra sunku. Kodėl jūs ryžotės dalintis savo išgyvenimais?

– Iki šiol labai gerai pamenu, kada nusprendžiau apie tai kalbėti. Įvyko keistas sutapimas. Tuo metu buvo labai daug pranešimų apie įvairius smurtinius atvejus šeimose. Vos ne kasdien per žinių laidas tekdavo išgirsti itin kraupių istorijų, kaip tėvai skriaudžia savo vaikus.

Aš pagalvojau, jog reikia kalbėti, kad tai nėra tiesiog šiaip smurtas, neturintis jokių pasekmių. Man norėjosi pasakyti, ką išgyvena užaugę vaikai, patyrę smurtinius santykius su savo artimiausiais žmonėmis šeimoje. Ta mintis vis nedavė ramybės.

Pasitariau su savo vyru, sese, pasakiau mamai, kad ketinu tai daryti ir kad ji su patėviu bus paminėti mano istorijoje, o aš negaliu jos pakeisti, pagražinti ar nuspalvinti labiau rožine spalva.

Mano pirmasis gan atviras pasakojimas pirmiausia atsirado žurnale „Žmonės“. Su žurnaliste gyvai bendravome sausio 13 dieną, už poros savaičių įvyko baisioji Matuko tragedija, o dar už poros – pasirodė mano interviu. Galbūt žmonėms atrodė, kad aš jį daviau jau po tragedijos. Iš tiesų viskas buvo labai likimiška. Man pačiai kaip ženklas. Po to kraupaus rezonansinio įvykio buvo labai sunku, nes mano patirtys iš vaikystės, paauglystės irgi labai skaudžios.

TV3 nuotr./Renata Šakalytė-Jakovleva
TV3 nuotr./Renata Šakalytė-Jakovleva

Kokios tai būdavo situacijos? Kodėl kildavo smurtas?

– Visa aplinka ir atmosfera šeimoje, kurioje aš augau, palikusi savo senelių namus, buvo be galo toksiška.

Kurį laiką gyvenote pas senelius?

– Kai tėvai išsiskyrė, buvau nepilnai dvejų. Po tėvų skyrybų maždaug iki aštuonerių metų gyvenau kaime su mamos tėvais. Buvau senelių numylėtinė, vienintelė anūkė. Patyriau tikrai daug meilės, dėmesio ir šilumos.

Kada vaikas auga, formuojasi, labai svarbu tie žmonės, kurie yra šalia. Todėl natūralu, kad senelius visą gyvenimą laikiau tėvais.

Mamos trūko – ji labai skaudžiai išgyveno skyrybas su tėčiu ir dažnai nebuvo šalia. Džiaugiuosi, kad tuo metu mano gyvenime buvo seneliai. Išties, kada vaikas auga, formuojasi, labai svarbu tie žmonės, kurie yra šalia. Todėl natūralu, kad senelius visą gyvenimą laikiau tėvais. Jie abu jau mirę, o jausmas, kad aš palaidojau savo tėvus.

Laikotarpis iki aštuonerių mano vaikystėje buvo pats gražiausias. Nuoširdžiai visiems vaikams linkėčiau turėti tokią vaikystę, kokią turėjau, gyvendama su seneliais. Po to mama ištekėjo antrą kartą, ir prasidėjo gražiosios pasakos pabaiga.

Ką teko patirti, išgyventi tuo periodu?

– Mama mane nusprendė išsivežti gyventi kartu. Tai buvo normalus jos, kaip mamos, noras. Maždaug nuo devynerių metų prasidėjo mano vargas ir kančia, kuri tęsėsi iki dvyliktos klasės, kol baigiau gimnaziją ir išvykau mokytis į Vilnių. Tie dešimt metų buvo labai sunkūs, nes mano - jau amžiną atilsį - patėvis labai gėrė. Iš esmės buvo alkoholikas. Bet tuo bėdos nesibaigė, nes pradėjo reikštis ir kiti dalykai.

Nežinau, ar jie buvo išprovokuoti alkoholio, ar to, kad patėvis turėjo problemų su savo paties sunkia vaikyste... Prasidėjo žiaurus smurtas: prieš mamą, vėliau – prieš mane ir galiausiai – prieš sesę. Smurtas buvo iš tikrųjų žiaurus. Tiesa, mama galbūt irgi nemokėjo spręsti konfliktų taikiau. Viskas galiausiai susidėjo į krūvą.

Ar jus bausdavo, nes prasikalsdavote? Ar tiesiog išliedavo ant jūsų pyktį?

– Aš smurtą pirmiausiai patirdavau dėl to, kad gindavau mamą nuo smūgių. Ilgainiui prasidėjo smurtas tiesiog prieš mane, nes mes su patėviu visiškai neradome bendros kalbos. Aš tikrai labai stengiausi jį suprasti, pamilti, bet nepavyko, nes jo elgesys neleido man, kaip vaikui, to pajusti.

Po sesės gimimo mamai prasidėjo pogimdyvinė depresija, buvo išties be galo sunkus laikas namie. Dar prisidėjo ir pinigų stygiaus problemos. Mūsų šeimoje tiesiog sprogo didžiulė socialinė bomba ir tos skeveldros ištaškė viską mano mažame pasaulyje.

Kai vykdavo labai didelis smurtinis konfliktas, aš lėkdavau pas kaimynus, nes namuose net nebuvo telefono, skambindavau seneliams ir prašydavau, kad atvažiuotų gelbėti manęs su mama ir sese.

Kas tuo metu dėdavosi jūsų galvoje, jausmuose?

– Dabar, praėjus išties nemažai laiko distancijai, jau ne visas smulkmenas lengva prisiminti, bet aš žinau, kad tikrai buvo momentų, kai nesinorėjo gyventi, kai atrodė, kad nėra visiškai jokios išeities.

Skambindavau seneliams ir prašydavau, kad atvažiuotų gelbėti manęs su mama ir sese.

Kas jums padėjo nepalūžti?

– Vienintelis dalykas, kuris palaikė mane gyvenant Kėdainiuose, buvo mokykla. Turėjau nuostabią auklėtoją, draugų, man gerai sekėsi mokslai. Svarbu, kad ten nepatyriau patyčių ar kitokių skaudžių išgyvenimų, kurie būtų dar labiau viską apsunkinę. Na, ir, be abejo, atokvėpio laikas – atostogos, kai išvykdavau pas senelius į kaimą.

Kas buvo skaudžiausia jums, kaip vaikui? Ar pats smurtas?

– Viskas buvo labai skaudu. Ir tie momentai, kai patiri fizinį skausmą, kai tau trenkia, kai tave muša kumščiais, laidais ar daiktais ir kai matai, kaip skriaudžia tavo mamą, bet negali jos apginti.

Pamenu, paauglystėje labai gailėjausi, kad negimiau berniuku ir neturiu tiek fizinės jėgos, kad galėčiau apginti mamą bei save. Būnant vaiku ir matant, kaip muša tavo mylimus žmones, norisi gintis duodant smurtautojui atgal, nes žodžiai nepadėdavo, o kaip tik išprovokuodavo dar didesnę jo agresiją ir pyktį. Kartais norėdavosi čiupti bet ką ir trenkti patėviui. Vyresnėse klasėse esu paleidusi į jį didelę vazą. Buvo kilę net labai baisių minčių, bet kai esi vaikas ir nežinai, ką daryti, tokie dalykai į galvą pradeda lįsti natūraliai…

Ne ką mažiau skaudu būdavo ir tai, kad reikėdavo apsimetinėti, jog nieko nevyksta. Nors visi viską puikiai suprato, aplink vis išgirsdavau: „Ai, čia nieko tokio, praeis, atleisk, suprask“ – bent jau mamai taip sakydavo ir ji taip elgdavosi. Matai, kad tavo svetainės viduryje stovi trijų aukštų namo dydžio kraujuojantis dramblys, o visi sako, kad čia nieko nėra. Ir tu turi gyventi su tuo nesuvokiamu apsimetinėjimu.

Asmeninio archyvo nuotr./Renata Šakalytė-Jakovleva su šeima – vyru Viktoru ir dukromis Elze ir Sofija
Asmeninio archyvo nuotr./Renata Šakalytė-Jakovleva su šeima – vyru Viktoru ir dukromis Elze ir Sofija

Ar bandėte kaip nors keisti situaciją?

– Kai paaugau, sakydavau mamai, kad skirtųsi, kad išgyvensim, padės seneliai. Daug sykių esu prašiusi močiutės ir senelio, kad mane pasiimtų, kad nebenoriu ten gyventi, bet jiems atrodė, kad mieste man bus geriau negu kaime, nes turėsiu geresnes galimybes mokytis. Tuo metu žmonės dar nematė didelės problemos, kad artimoje aplinkoje vyksta smurtas.

Ar tuomet problema buvo požiūris į smurtą?

– Čia buvo didžiausias paradoksas. Kaip vaikas, suvokiau, kad smurtas blogai, bet suaugusieji taip nemanė arba suvokė, bet nesikišo – tai atrodė įprasta. Kad vyrai geria, smurtauja prieš moteris, kad mušimu auklėjami vaikai – nekėlė didelės nuostabos, kažkokios tragedijos niekas nematė.

Būdamas vaikas daugelio dalykų negali suprasti: o gal taip ir turi būti? Bet bendraudama su draugais, viešėdama jų namuose įsitikinau, kad mano šeimoje vyksta nenormalūs dalykai. Kai dabar apie tai galvoju, dažnai stengiuosi pagirti savyje vis dar gyvenančią mažąją Renatą, kaip ji puikiai tada tvarkėsi ir kaip didvyriškai ištvėrė pragarą.

Paauglystėje labai gailėjausi, kad negimiau berniuku ir neturiu tiek fizinės jėgos, kad galėčiau apginti mamą bei save.

Ar jūs bandėte kur nors kreiptis? Ar buvo socialiniai darbuotojai?

– Aš apie tai nieko nežinojau. Kelis kartus bandžiau sakyti auklėtojai, draugams, bet nesėkmingai. Vienu metu mano klasėje mokėsi gal dešimt vaikų, kurie gyveno kaip aš ar dar baisiau.

Kėdainiuose iki šiol yra daugiabutis, kuriame gyveno asocialios šeimos. Mūsų šeima tuo metu nebuvo laikoma asocialia. Turėjome neblogą butą, patėvis dirbo, mama kartais irgi turėdavo darbą, ji negėrė. Rūpinosi vaikais. O tai, kad vyras geria ir mušasi – nieko tokio, „įprasta“ daugelio to meto šeimų kasdienybė.

Socialiniai darbuotojai, tiesa, buvo, bet psichologinės pagalbos ne. Net nežinojau, kas yra psichologas, man buvo žinomas tik vadinamas „nervų daktaras“.

Gana dažnai smurtą patyrę vaikai, jeigu jiems niekas nepadeda atsitiesti, išauga į tokius pačius griovėjus, ne kūrėjus. Jūs kuriate. Kuriate gražesnius santykius tarp žmonių. Kas jums padėjo atsitiesti? Ar tai buvo pagalba iš šalies, ar pačios sąmoningas ir kryptingas darbas su savimi?

– Išėjau gyventi atskirai, pradėjau studijuoti ir, žinoma, dar nemąsčiau apie tai, kaip aš bendrausiu su savo vaikais. Tačiau tikrai žinojau, kad bus kitaip, nei buvo mano šeimoje.

Tokioje toksiškoje aplinkoje augę vaikai yra dažniausiai dvejopo būdo – arba nori daryti viską kardinaliai kitaip, nei buvo namuose, arba „perima“ panašų gyvenimo būdą. Aš buvau ta, kuri norėjo kardinalių pokyčių.

Galvodavau: vis tiek įrodysiu, jog nesu tokia, kaip patėvis kasdien kalė į galvą, – nevykėlė. Mane taip pat gelbėjo ir pozityvus ankstyvos vaikystės pagrindas, pasėjęs širdyje daug meilės bei atjautos – tai senelių dovana.

Asmeninio archyvo nuotr./Renatos vaikų piešiniai
Asmeninio archyvo nuotr./Renatos vaikų piešiniai

Kaip smurtas artimoje aplinkoje veikia vaiko, paauglio, charakterį, jo elgseną?

– Kaip jau minėjau, aš turėjau galimybę atsikvėpti ir bent laikinai ištrūkti iš smurtinės aplinkos. Daugybė vaikų to, deja, neturi. Čia, mano manymu, yra esminis dalykas, atsakantis į klausimą, kodėl vieniems pavyksta gyvenime pasiekti esminių pokyčių ir nebetęsti toksiškų „tradicijų“, o kitiems ne.

Juk vaikams, kurie auga smurte, alkoholio vartojimo aplinkoje, kurie neturi jokios psichologinės atgaivos ir saugios vietos pailsėti nuo pragariškos kasdienybės, labai sunku tik savyje rasti jėgų užaugti kitokiais žmonėmis, ištrūkti iš užburto smurto bei svaigalų rato.

Ypač svarbu, ką tokie vaikai patiria mokykloje, ar jie turi draugų iš saugių šeimų, artimųjų, pas kuriuos galėtų pabūti. Jeigu jiems nesiseka dar ir mokykloje, patiria patyčias, atstūmimą, jei nėra jokių palaikančių giminaičių, tuomet vaikas visai sugniuždomas.

Be galo reikalingi dienos centrai, kur vaikai gali pabūti ramybėje, paruošti pamokas, pavalgyti šilto maisto. Čia jie gauna dėmesio, galimybę išsikalbėti, sulaukti atjautos.

Todėl be galo reikalingi dienos centrai, kur vaikai gali pabūti ramybėje, paruošti pamokas, pavalgyti šilto maisto. Čia jie gauna dėmesio, galimybę išsikalbėti, sulaukti atjautos. Mane liūdina, kad mes kartais nesuvokiame, kaip tai svarbu. Norėtųsi daug didesnio valstybės ir savivaldybių dėmesio dienos centrams, ypač rajonuose, mažesniuose miesteliuose.

Kokios įtakos vaikystėje patirtas smurtas turi bendravimui, santykių kūrimui – šeimoje, kolektyve? Kokios lieka pasekmės suaugusiojo gyvenime?

– Kai atvykau į Vilnių, viskas tarsi užsimiršo, nors būdavo dar, kad mama paskambinusi guosdavosi dėl įprastų muštynių namie…

Labiausiai išgyvenau dėl ten likusios sesės, nes negalėjau jai padėti tiek, kiek norėjau. Pati dar buvau labai jauna, gydžiausi savo kraujuojančias žaizdas. Ilgainiui, bendraudama su kolegomis, draugais, o vėliau ir su savo mylimuoju, vis dažniau pastebėdavau, kad to nemoku daryti. Kad nesugebu suvaldyti pykčio, baimių, negebu kontroliuoti balso tono.

Kaip keitėtės? Ar lankėte kokius kursus?

– Iš pradžių bandžiau keistis savo jėgomis – skaičiau straipsnius, knygas, domėjausi psichologija. Vėliau supratau, kad reikia rimtesnių priemonių. Tuo metu konsultacijos pas psichologą daug kam dar skambėjo gąsdinamai. Bet aš ryžausi, nes mačiau, kad praeities patirtys ir traumos trukdo bendrauti su brangiais žmonėmis, pirmiausia – su mano mylimuoju. Nenorėjau jo dėl to prarasti.

Buvau studentė, neturėjau daug pinigų ir negalėjau sau leisti privačių konsultacijų, todėl nuėjau į polikliniką. Nemokamai gavau labai gerą psichologę – lankiausi pas ją nepilnus metus. Pasijaučiau žymiai geriau. Vėliau lankiau įvairius savipagalbos seminarus, daug apie savo jausmus ir praeitį kalbėdavausi su sužadėtiniu. Viskas iš tikrųjų ėjosi neblogai, kol pastojau.

O tada pablogėjo?

– Tada vėl išlindo baimės ir bėdos, kurios visgi nebuvo iki galo išspręstos, tik giliai užslopintos. O nėštumas juk labai jautrus laikotarpis. Galiausiai gimdymas, kuris buvo ne visai toks, kokio tikėjausi – baigėsi cezariu. Po to laukė nemenki motinystės pradžios iššūkiai. Tada dar aiškiau pamačiau, kad manyje tiek visko vyksta, jog vėl nepajėgiu viena susitvarkyti. Dukrelė augo, o aš vis geriau jaučiau, kad praeities traumos kiša koją bendraujant ir auklėjant savo vaiką.

Pykdavote ant savo vaiko?

– Kartais. Jaučiau, kad nemoku suvaldyti pykčio, nesugebu susitvardyti, keliu balsą. Kritiniais momentais, kai labai įsierzinu ar būnu itin pervargusi, atrodo, negaliu savęs suvaldyti. Vis kartojau, kad nerėksiu ant vaikų, o gaudavosi priešingai. Džiaugiuosi, kad dabar jau daug kas pavyksta – nesu pakėlusi rankos prieš dukras, tačiau turiu, kur dar tobulėti.

Dukrelė augo, o aš vis geriau jaučiau, kad praeities traumos kiša koją bendraujant ir auklėjant savo vaiką.

Supratusi, kad pati savo bėdų neįveiksiu, nutariau atnaujinti psichoterapiją. Mano vyras palaikė tokį ryžtą. Netikėtai pradėjus draugauti su Paramos vaikams centru, susipažinau su labai nuostabiomis psichologėmis, kurios man pasirodė puikiai išmanančios šią sritį. Pas vieną jų lankausi iki šiol.

Socialiniame tinkle pasidžiaugėte, kad pozityvios tėvystės kursų metu atradote jausmų piešimą. Kai kurie tėvai kratosi šių kursų, teigdami, kad jiems nereikia, o jūs pati nuėjote?

– Taip, ėjau savo noru ir be galo tuo džiaugiuosi. Kursai vyko Paramos vaikams centre, juos finansavo Vilniaus miesto savivaldybė. Manau, kad kiekvienoje savivaldybėje tokie kursai turėtų vykti.

Šeimoms, kurios praradusios vaikus ar rizikuoja juos prarasti, kursai šiuo metu privalomi. Aš nežinau, kokio jie yra lygio, tačiau noriu tikėti, kad geri. Tie, kuriuos pagal vaiko amžiaus tarpsnius organizuoja Paramos vaikams centras, man labai patiko. Lankiau grupę, skirtą tėvams, auginantiems vaikus nuo trejų iki šešerių metų, nes tada didžiausi iššūkiai kilo dėl bendravimo su pirmagime.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Renata Šakalytė-Jakovleva
Luko Balandžio / 15min nuotr./Renata Šakalytė-Jakovleva

Ką jums davė šie kursai?

– Daugybę dalykų! Pavyzdžiui, sužinojau apie jausmų piešimo terapiją. Tai labai naudingas būdas geriau pažinti savo vaiko emocijų pasaulį ir parodyti, kad jis yra svarbus.

Mūsų daugelio emocinis intelektas tebėra gan žemas. Mes kur kas geriau žinome, kas yra IQ, ir dažnai nepelnytai nuvertiname emocinio intelekto svarbą. Pasaulyje vis daugiau edukacinėse programose skiriama dėmesio emocinio intelekto kėlimui. Jis tampa netgi svarbesnis negu tai, kada vaikas išmoksta rašyti, skaityti ar skaičiuoti.

Džiaugiuosi, kad laiku apie tai sužinojau. Dabar kartu su dukromis atrandame jausmus, aš ir pati mielai piešiu savuosius. Taip pat sužinojau, kad vaikams skirtingais amžiaus tarpsniais yra būdingas tam tikras elgesys – „savi“ kaprizai, jausmų protrūkiai. Jie natūralūs bei neišvengiami, o dauguma tėvų galvoja, kad vaikai taip elgiasi tyčia.

Kursuose mes diskutuodavome, darydavome praktines užduotis, įvairius testus, spręsdavome savo problemas. Įgytos žinios iki šiol lengvina gyvenimą ir man, ir vaikams.

Visuomenėje manoma, jeigu lanko kursus, vadinasi, blogi tėvai. Gal todėl tėvai nenori kursų?

– Nereikia galvoti, kad esam blogi tėvai. Mūsų vaikams mes esame patys geriausi, nes jie kitų neturi. Aš taip pat galvoju, kad esu gera mama, bet einu į kursus, jog tapčiau dar geresnė! Mes esame paprasti žmonės ir negalime visko žinoti. Juolab, kad nėra jokių tėvystės universitetų, kuriuose mes įgytume naudingų praktinių žinių, kaip būti tėvais.

Juk tai nėra tik maisto gaminimas, drabužių ir žaislų pirkimas. Tai daug daugiau: jausmų pasaulis, vaikų augimo procesai ir tarpsniai. Apie visa tai galime rasti informacijos internete, knygose, bet praktiniai užsiėmimai visuomet naudingesni ir padeda žymiai geriau įsisavinti teorines žinias. Juk kol skaitai, atrodo viskas aišku ir suprantama, bet kai realybėje susiduri su konkrečia situacija, dažnai užmiršti, ką skaitei, ir pasąmonė vėl meta neteisingą šabloną.

Pavyzdžiui, kursuose išmokau, kaip elgtis, kai galvoje „rūksta pykčio arbatinukas“. Man veiksmingiausia priemonė – pasitraukti iš konflikto vietos. Išeiti į kiemą ar bent trumpam užsidaryti vonios kambaryje. Išleidžiu arbatinuko garą ir pas vaikus grįžtu jau gerokai šaltesniais nervais.

Kiek laiko prireikia, kad išgydytum ne kūno, o sielos žaizdas? O gal jos niekada neužgyja, vis suskauda?

– Manau, kad jos gali sugyti, bet tikrai lieka randai ir kartas nuo karto tu už jų užkliūni. Viso gyvenimo tikslas, kad tie randai būtų kuo mažesni, kuo mažiau skausmingi. Kita vertus, tai yra mano patirtis. Kad ir labai skaudi, ji vis tiek mane šio to išmokė.

Visgi, kai esi mažas vaikas, tikrai nemanai, jog patirdamas skaudžius smūgius, kartu įgyji ir kažkokią gyvenimo pamoką. Kai tave daužo žmogus, kurį norėtum laikyti tėčiu, negalvoji – mušk, stipriau, nes kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais. Tą akimirką nori tiesiog dingti. Išnykti, ir viskas.

Randus tikriausiai palieka ne tik smūgiai, bet ir žodžiai?

– Klaidingai mano tėvai, kad tik smarkiai mušti vaikai patiria didžiausius sunkumus. Yra vaikų, kurie gyvenime nepatyrė fizinių bausmių, tėvai nėra pirštu palietę, bet jie taip sutraumuoti ir sužaloti emociškai, kad užaugę turi labai rimtų bėdų. Juk daugeliui atrodo, kad nieko baisaus, jei staugiam, žeminam ar perdėtai kontroliuojam savo vaikus, nes čia tik žodžiai. Bet kartais jie skaudesni už smūgius kumščiais...

O kai viskas yra kartu – ir emocinis, ir fizinis smurtas, nesaugi namų aplinka, alkoholis, tuomet tokioje šeimoje užaugęs vaikas kabina savo vidinį mėšlą visą gyvenimą. Nežinau, kiek laiko turi tęstis psichoterapija, kad galų gale tą mažą vaiką, kurį visi savyje turime, galėtume iki galo nuraminti, išmylėti bei paguosti. Kad pilnai pasotintume išalkusią jo sielą.

Kas jums yra motinystė?

– Malonus išbandymas. Vaikai suteikia daug džiaugsmo, laimės, kurios neįmanoma palyginti su niekuo. Motinystė atvėrė tam tikrus klodus, kuriuos net neįsivaizdavau turinti. Dukros man padovanojo galimybę dar labiau susidraugauti su savimi – tai turbūt didžiausia dovana, kurią patyriau.

Nors vaikai man labai svarbūs, jie yra tik mano gyvenimo dalis, o ne visatos centras. Toks požiūris padeda mums išlaikyti sveikus tarpusavio santykius. Aš kiekvieną dieną mokausi būti mama, bendrauti su dukromis, man gera jas pažinti, jaučiu, kaip tampam vis artimesnės. Jos vėl leidžia pasijusti vaiku, prisiminti, ką tai reiškia. Nuostabūs yra Antoine de Saint-Exupéry žodžiai – visi kažkada buvom vaikais, tik retas suaugęs tai atsimena.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Viktoras Jakovlevas ir Renata Šakalytė-Jakovleva
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Viktoras Jakovlevas ir Renata Šakalytė-Jakovleva

Kas jums yra moteriškumas? Kaip atskleidžiat savo moteriškumą?

– Moteriškumas yra būti moterimi. Taip pat aš esu ir žmona, mama, dukra, sesė, draugė, kolegė. Stengiuos nepamiršti, kad žmogus turi įvairiausių socialinių vaidmenų ir vis įgyja naujų. Mano tikslas, kad vienas kažkuris neimtų dominuoti, kad tarp jų būtų graži pusiausvyra. Svarbu skirti sau dėmesio, paanalizuoti, kas aš esu, ko man trūksta, skirti laiko poilsiui, draugams, pomėgiams. Šiuo metu man norėtųsi daugiau laiko skirti knygoms, filmams ir kelionėms.

Taip pat labai svarbu rasti laiko buvimui su vyru tik dviese. Puoselėti santykius su savo antrąją puse, nes tapus tėvais, daugelis kažkodėl „užmeta“ šią sritį.

Nepamirštu ir savo išvaizdos. Daug laiko grožio procedūroms neskiriu, bet sportuoju, nes tai puikus būdas iškrauti neigiamą energiją ir pasisemti geros. Man to reikia – išprakaituoti viską. Dievinu masažus, tad kartas nuo karto pasilepinu ar vyras palepina.

Kokią žinią norėtumėte perduot skaitytojams?

– Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog viešai pasakodama apie savo skaudžias patirtis, nesiekiu pasipuikuoti ar parodyti savęs tik aukos vaidmenyje. Man nereikia užuojautos ir gailesčio. Viskas jau praeityje – nieko negaliu pakeisti. Nesmerkiu žmonių, suteikusių man tiek daug skausmo. Atleidau jiems ir nieko nebekaltinu.

Kalbu tam, kad mano patirtis galbūt kažkam dabar atvertų akis. Kažkam taptų šviesa tunelio gale. Suteiktų jėgų, stiprybės ir vilties. Taip pat svarbu suprasti, kad pagalbos šiandien laukia ne tik smurtą kenčiantys žmonės, bet ir smurtautojai. Daugelis jų tiesiog nelaimingi žmonės, dažnai patys kentėję baisius dalykus. Juk smurtas – uždaras ratas.

Mano šeimos atveju, smurtautojas pats buvo patyręs daug smurto. Tai kišo koją gyventi kitaip. O kai prisideda alkoholio ir kitos problemos, viskas dar labiau paaštrėja.

Ir paskutinė žinutė, kurią noriu perduoti visiems Lietuvos tėvams – jūs esate geri. Tikrai geri tėvai. Bet kiekvienas jūsų – patikėkite – galite tapti dar geresniais. Jei turite galimybę lankyti tėvystės tobulinimosi kursus – nuoširdžiai kviečiu ja pasinaudoti. Tai bus pati geriausia jūsų investicija į savo bei vaikų ryšį, draugystę ir ateitį.

Ar ne kiekvienas tėtis ir mama to nori?

Nemokama psichologinė pagalba smurto aukoms teikiama, įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevencijos programą „Aš žinau, kad tai vyksta“. Susisiekti su psichologe galite paspaudę šią nuorodą.

Smurtas: kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Policijos komisariatai
Tel.: 112
LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
Nemokama linija:
Tel.: 8 800 01230, 8 5 210 7176
Savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriai
Vilniuje:
Tel.: 8 5 211 2023, 8 5 211 2567
Emocinė pagalba vaikams
„Vaikų linija“
Kasdien (11-23 val.):
Tel.: 116 111
www.vaikulinija.lt
Emocinė pagalba jaunimui
„Jaunimo linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 28 888
www.jaunimolinija.lt
Emocinė pagalba suaugusiems
„Vilties linija“
Visą parą:
Tel.: 116 123
www.viltieslinija.lt
Emocinė pagalba moterims
„Pagalbos moterims linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 66 366
www.moters-pagalba.lt
Emocinė pagalba rusakalbiams
„Linija Doverija“
Darbo dienomis (16-20 val.):
Tel.: 8 800 77 277

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką