Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 9d. 12:59

Ramunė susikūrė darbo vietą: žiūri serialus ir mezga

Ramunė Juzikienė
„Silvija Mikoliūnienė Photography“ nuotr. / Ramunė Juzikienė

Daugelis tokių istorijų galėtų prasidėti taip: išėjusi motinystės atostogų sukūrė verslą arba nesitikėjo, kad pomėgis taps verslu. Tačiau 35-erių Ramunės Juzikienės, įkūrusios prekių ženklą „k.N.itty“, istorija kitokia – ji tikslingai žinojo, ko siekia. Ir dabar juokdamasi sako: „Jei kas nors anksčiau būtų pasakęs, kad mano darbas bus žiūrėti serialus ir megzti, būčiau nepatikėjusi.“

15min GYVENIMAS tęsia straipsnių ciklą „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens. Tiesiog klausant savo vidinio balso.

Kaip pasakoja dar viena šio ciklo herojė Ramunė, nepaisant to, kad ir jos mama, ir močiutė visada mezgė, ji pati iki studijų metų šia veikla nebuvo susižavėjusi, bet močiutės mezginiais vyresnėse klasėse puošdavosi.

Ėjau į visus galimus kursus visose galimose vietose – nuo skarų iki kojinių kulno mezgimo. Norėjau žinoti viską!

Ramunė kilusi iš Klaipėdos, į Vilnių atvyko studijuoti matematikos, o baigusi mokslus dešimtmetį skyrė darbui banke ir kitose institucijose. Tačiau dar studijų metais paėmė virbalus į rankas. Tuomet trejus metus kambariu dalijosi su mergina, mėgstančia megzti. Tad juodvi laisvu laiku tai ir darydavo – žiūrėdavo filmus ir megzdavo.

„Silvija Mikoliūnienė Photography“ nuotr./Ramunė Juzikienė
„Silvija Mikoliūnienė Photography“ nuotr./Ramunė Juzikienė

Paklausta, kas vis dėlto paskatino tai pradėti, Ramunė į šį klausimą vis dar nėra atsakiusi ir sau. „Nežinau, ar tai, kad mano kambariokė mezgė, ar mano užsispyrimas. Kartą nusipirkau angorinį megztuką, parsivežiau namo ir sakau babai, kad pati tokį nusimegsiu. O ji man: „Tu niekada tokio nenusimegsi.“ Man gal sužaidė toks pyktis, kad imsiu ir nusimegsiu“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.

Ir nusimezgė. O šiandien mezga ne tik sau, bet ir kitiems. Kaip pati sako, jos dabartinė veikla susideda iš trijų dalių: megzti mašina, apmezginėti megztinių kraštelius, kepures ir apdailą daryti rankomis, taip pat fotografuoti gaminius ir kurti įrašus „Facebook“ paskyroje.

Po pusmečio gavau įvertinimą, kad mano mezgimas rankomis nebesiskiria nuo mezgimo mašina, patikėkit – tai jau įvertinimas!

Svarbu paminėti, kad viskas neįvyko savaime. Pajutusi, kad mezgimas tarsi prilygsta meditacijai, Ramunė į jį įsitraukė, o baigdama studijas universitete pajuto žinių troškimą. Susirado, kaip pati vadina, dailiojo mezgimo būrelį Vilniaus suaugusiųjų mokymo centre: „Ten per gerą pusmetį išmokau megzti tampriau ir apdailą gražiai padaryti. Po pusmečio gavau įvertinimą, kad mano mezgimas rankomis jau nebesiskiria nuo mezgimo mašina, patikėkit – tai jau įvertinimas! Žinių troškau išsižiojusi, todėl ėjau į visus galimus kursus visose galimose vietose – nuo skarų iki kojinių kulno mezgimo. Norėjau žinoti viską!“

Paklausta, kas paskatino neapleisti mezgimo ir vis labiau gilinti žinias, pašnekovė sako, kad veikiausiai poreikis apsirengti. „Visada mėgau puoštis, kaip pati sakau – galiu nepavalgyti, bet apsirengti reikia. Dirbau centre, vis užsukdavau į ten esančias drabužių parduotuves, bet sau sunkiai ką nors rasdavau. Nesinorėdavo pirkti sintetinių drabužių, kad paskui greit juos išmesčiau. Labai mėgau „United Colors of Benetton“, vis užsukdavau, apžiūrinėdavau megztukus, svarstydavau, ką daryčiau kitaip.“

„Silvija Mikoliūnienė Photography“ nuotr./Ramunė Juzikienė
„Silvija Mikoliūnienė Photography“ nuotr./Ramunė Juzikienė

– Tai galiausiai, Ramune, kodėl nutarėte savo darbą pagal specialybę iškeisti į mezgimą?

– Aš ir dabar, jei reikėtų rinktis, nieko nekeisčiau – baigčiau matematiką, nes tie tikslieji mokslai ir gyvenime padeda. Tačiau, kai dešimt metų atidirbi pagal savo specialybę, paklausi savęs: o ką toliau? Šiuo atveju man dvejonių nebuvo, aš jau žinojau ką.

Tas virsmas įvyko, kai sutikau savo vyrą. Pasakiau jam apie savo planus ir norus, jis labai mane palaikė, kai kiti sakė, kad nekvailiočiau ir nemesčiau savo gerai apmokamo darbo. Mudu su vyru labai greit susituokėme, dar greičiau suplanavome pirmąjį vaiką. Tokį tikslą ir turėjau – susilaukti vaikų ir išėjusi motinystės atostogų imtis šios veiklos – susikurti norimą darbo vietą.

– Kaip viskas prasidėjo, kokia buvo pradžia?

– Dar prieš šešerius metus susikūriau savo puslapį feisbuke. Beje, pavadinimas „k.N.itty“ ir juodas katinas ženkle – ne iš piršto laužti. Mano mergautinė pavardė – Katinaitė (šypsosi). Taigi, kai paskelbiau pirmąjį įrašą, žinojau, kad ateis tokia diena kaip ši. Pradžia buvo sunki, fotografuodavau drabužį, dėdavau nuotrauką į feisbuką, sukurdavau įrašą. Dabar, kai pažiūriu į tas pirmąsias nuotraukas, tai vaje (juokiasi). Bet tokia buvo pradžia.

Pirmagimei nebuvo nė pusmečio, o aš jau priiminėjau užsakymus. Mezgiau viską ir visiems.

Kai laukiausi, vyras nupirko mezgimo mašiną, su kuria iš pradžių labai vargau, nes nemokėjau ja naudotis. Kai gimė vaikas, samdžiausi mokytoją, kad pamokytų. Pirmagimei nebuvo nė pusmečio, o aš jau priiminėjau užsakymus. Mezgiau viską ir visiems – moterims, vyrams, vaikams, kūdikiams pledukus. Nemezgiau tik šunims ir tik todėl, kad negavau tokio užsakymo (juokiasi).

Norėjome vaikų pametinukų, tad netrukus vėl pastojau, pagimdžiau ir toliau mezgiau. Išties daug dirbau ir praėjusį pavasarį atėjo akimirka, kai teko sustoti ir viską permąstyti. Ir mezgimo mašina sulūžo – tarsi ženklas, ir pati pavargau nuo klientų įnorių, nuo to, kad visą savaitę dirbu prie vieno megztinio – gaištu laiką, o jei ketini kurti šeimos verslą, reikia kažkur judėti. Taigi mėnesiui, kaip pati sakau, išėjau į tylą pamąstyti, ką ir kaip daryti toliau.

– Ir ką sumąstėte?

– Pasidaryti savo eilutę. Išsirinkau penkis sau patinkančius moteriškų megztinių modelius, kurie tinkami dėvėti į biurą ir laisvalaikiu, taip pat keturias sau mielas, tarpusavyje puikiai derančias spalvas – šviesiai ir tamsiai pilką, švelniai rožinę ir rudą. Numezgiau tų megztinių keleto dydžių, maišydama šias spalvas. Man buvo svarbiausia kokybė, patogumas, ilgaamžiškumas.

Kai darėme fotosesiją, norėjau parodyti, kad vienas ar kitas megztinis tinka prie visko – ir kelnių, ir sijono, kad nereikia turėti 120-ies, nes kuo puikiausiai gali užtekti ir vieno.

„Silvija Mikoliūnienė Photography“ nuotr./Ramunė Juzikienė
„Silvija Mikoliūnienė Photography“ nuotr./Ramunė Juzikienė

– Tačiau mezgate ne tik megztinius, bet ir šalikus, kepures, ir ne tik moterims, bet ir vyrams?

– Taip, mezgu šalikus ir kepures – jų spalvų gama platesnė nei megztinių. Iš pradžių mezgiau šalikus tik moterims, bet pastebėjau, kad moterys tuos didelius šalikus perka vyrams (šypsosi). Sumaniau megzti šalikus, skirtus vyrams, idėjų ieškojau žurnaluose, internete, vaikščiojau po parduotuves, tikėdamasi jose ką nors atrasti, bet neatradau.

Taigi tiesiog pasidarėme keletą bandymų, atradome sprendimą ir pradėjome megzti šalikus vyrams. Kadangi mano vyras šalikų nemėgsta, kad žiemą nešaltų, numezgiau jam vadinamąją movą, o paskui tokios atsirado ir klientams.

„Silvija Mikoliūnienė Photography“ nuotr./Ramunės Juzikienės mezginiai
„Silvija Mikoliūnienė Photography“ nuotr./Ramunės Juzikienės mezginiai

– Papasakokite šiek tiek apie savo darbą, įprastą dieną – sakėte, kad jis susideda iš trijų dalių?

– Taip. Viena jų – megzti mašina, stengiuosi tai daryti, kol vyras darbe, o vaikai darželyje, antra dalis – anksčiau ją laikiau svajonių – žiūrėti serialą ar filmą ir apmezginėti, pavyzdžiui, megztinių kraštelius. Visą vasarą ieškojome, kaip tai padaryti mašina, bet man vis tiek negražu, tad darau tai rankomis. Dalį kepurės taip pat reikia megzti rankomis. O trečias darbas – padaryti nuotraukų, sukurti įrašą feisbuke – kartais tai pareikalauja labai daug laiko.

Visada viską stengiuosi padaryti pati, bet ne visada suspėju, nes pirmiausia vis tiek yra šeima, tad negali tik dirbti. Taigi, kai prireikia pagalbos, turiu mezgėją, kuri man padeda megzti, ir siuvėją, kuri man padeda susiūti megztinius.

Niekada nesinaudojau, o dabar dėl darbo susikūriau paskyrą „Instagrame“. Kiti turi po 200 tūkst. sekėjų – kol kas dar neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma (juokiasi).

„Silvija Mikoliūnienė Photography“ nuotr./Ramunės Juzikienės mezginiai
„Silvija Mikoliūnienė Photography“ nuotr./Ramunės Juzikienės mezginiai

– Kokių turite verslo planų, kad taptumėte matomesni, ir ne tik Lietuvoje?

– Dalyvavau „Etsy“ mokymuose, ta platforma skirta įvairiems rankdarbininkams. Mūsų tikslas yra šioje platformoje įkurti savo elektroninę parduotuvę, kad prekės būtų pasiekiamos tarptautiniu mastu. Tik norint ją pradėti kurti, reikia padaryti daug namų darbų.

Visų pirma, turėti pakankamai gaminių – tad pusę metų dirbome, mezgėme, dabar jų jau turime. Taip pat – padaryti nuotraukų, surašyti visų prekių duomenis, visus aprašymus pateikti anglų kalba, o su ja nedraugauju, nes mokiausi vokiečių. Taigi po truputį judame šios elektroninės parduotuvės įkūrimo link.

Kol mezgi ant sofos ir į feisbuką dedi ant pagalvės nufotografuotą drabužėlį, visos giria, kaip gražu. Jei pradedi daryti ką nors profesionaliau, prasideda intrigos.

– Ar jaučiate konkurenciją savo srityje?

– Na, mezgimo pasaulis yra toks širšių lizdas, nors, manau, kad taip yra visose srityse. Kol mezgi ant sofos ir į feisbuką dedi ant pagalvės nufotografuotą drabužėlį, visos giria, kaip gražu. Jei pradedi daryti ką nors profesionaliau, prasideda intrigos: „Tu nukopijavai.“ Ką nukopijavau? Sulauki atsakymo, kad ji irgi mezgė megztinį iš dviejų spalvų. Na ir kas? Atsidaryk „Pinterestą“, kiek ten visko rasi. Arba „tu mezgi iš tokio pat siūlo kaip ir aš“. Tai kas? Tokie siūlai parduodami Lietuvoje (neslepia nuostabos).

Aš niekada ir neteigiau, kad ką nors sukūriau, nes nieko nauja nesukūriau. Tiesiog išsirinkau megztinių modelius, kurie yra paprasti, prie daug ko tinkantys, neturintys daugybės papildomų detalių. Intrigų, pavydo čia yra labai daug. Ir kuo daugiau darysi, tuo daugiau sulauksi ir tokių pareiškimų, ir piktų komentarų.

– Apmaudu, bet tokia tiesa – visur tenka pačiam už save pakovoti. Tai kokius siūlus naudojate savo mezginiams?

– Naudoju tik vieną siūlą, kurį sudaro 30 proc. kašmyras ir 70 proc. merino vilna. Svarstėme ieškoti, iš kur parsivežti siūlų, tačiau nebuvo laiko tiems bandymams. O šį siūlą jau „pažįstu“, esu iš jo mezgusi ir anksčiau, žinau, kaip po trejų metų nešiojimo atrodo iš tokių siūlų numegztas šalikas.

Rinkoje šis siūlas yra vienas prabangiausių. Ten, kur perku, kilogramas jų kainuoja 218 eurų, iš kilogramo daugiausia išeina trys megztiniai. Galėčiau rinktis sintetinius siūlus, bet tada nebūčiau niekuo išskirtinė.

– Vyrauja įsitikinimas, kad mezginiai vizualiai storina. Ką jūs apie tai manote?

– Aš tikrai sulaukdavau pasakymų, kad dėl to, jog esu jauna, žema, kūda, man viskas tinka. Klientės ateidavo vyresnės. Taigi norėdama parodyti, kad tie patys drabužiai tinka ne tik man, bet ir aukštesnei, pilnesnei ir vyresnei moteriai, į fotosesiją pasikviečiau savo mamą. Manyčiau, kad kai kurie drabužiai jai tinka net geriau nei man.

„Silvija Mikoliūnienė Photography“ nuotr./Ramunės Juzikienės mama
„Silvija Mikoliūnienė Photography“ nuotr./Ramunės Juzikienės mama

Žmonės tikrai turi savo įsivaizdavimų, tenka girdėti, kad kaklas per trumpas, kreivas ar dar koks nors, negražūs keliai, nors kojos idealios. Taip ir su mezginiais, galbūt ta megzta suknelė yra iš storų siūlų, su pynėmis, dėl to vizualiai atrodote sau kitaip. Bet jei kalbėtume apie laisvesnio stiliaus, ne aptemptus, megztus drabužius, jie tikrai tinka visiems.

– Patarkite, kaip prižiūrėti megztinius, kad jie ilgiau tarnautų?

– Priklauso, kokia megztinio sudėtis. Kaip visada sakau: paruošti midijas yra sunkiau, nei išvirti makaronus. Tad, jei perkate brangų daiktą, reikia jį prižiūrėti. Aš pati visada įdedu instrukciją, kaip prižiūrėti drabužį.

Kalbant apie natūralaus audinio megztinius, geriausia juos plauti rankomis, taip rekomenduoja ir gamintojai. Nors aš pati skalbiu mašinoje, aišku, nustačiusi žemą temperatūrą, silpną gręžimą. Svarbus čia ir džiovinimas – išplautą megztinį reikėtų patiesti ant rankšluosčio, patiesto ant lovos ar grindų, bet ne kabinti, nes ištįs. Taip pat patarčiau nedžiovinti tiesiogiai kaitinant saulei, nes gali pablukti spalvos.

Stengiuosi susikurti nuolatinę darbo vietą, kad galėčiau gyventi tame vienkiemyje, megzti ir paštu išsiųsti gaminius klientams.

– Visi turime svajonių, ypač, jei imamės naujos veiklos. Kokia jūsų svajonė, kaip įsivaizduojate savo artimą ar tolimą ateitį?

– Kalbant apie verslą, neturiu tikslo tapti žvaigžde, bet, žinoma, jei ko imiesi, nori, kad sektųsi. Dabar iš tiesų labai džiaugiuosi, labai pavargstu ir labai daug dirbu (šypsosi). Nežinau, kiek metų reikės, kol visa tai iš tiesų taps verslu. Dabar šiek tiek pinigų grįžta, bet juos ir vėl tenka investuoti.

Man vis dar motinystės atostogos, dar metus planuoju būti. Be to, norime turėti tris vaikus, taigi nežinai, kaip čia viskas pasisuks. Ir artimiausioje ateityje planuojame išsikelti iš Vilniaus.

Dar kai susipažinome su vyru, kalbėjome, kad norime gyventi vienkiemyje, namuke, arčiau savo gimtųjų miestų – Klaipėdos ar Raseinių. Vyras turi savo verslą, gali dirbti iš bet kur, o aš stengiuosi susikurti nuolatinę darbo vietą su nuolatiniais klientais, kad galėčiau gyventi tame vienkiemyje, megzti ir paštu išsiųsti gaminius klientams (šypteli).

– Ką gi, linkiu jums kuo didžiausios sėkmės ir ačiū už pokalbį.


Pažįstate žmonių, kurių istorija galėtų atsidurti cikle „Gyvenu, kaip noriu“, o gal pats esate vienas jų? Parašykite: i.pepceviciute@15min.lt.

Komentarai: 9

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Kelionė „The Coldest Ride“

Sveikata

Gyvenimas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką