Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 30d. 19:00

Rašytoja Rūta Vanagaitė: „Geriu antidepresantus ir gal gersiu visą gyvenimą. O ką jūs galvojat, kaip išgyventi?“

Rašytoja Rūta Vanagaitė savo namuose ruošia pietus. „Visų pirma pavalgysim, paskui kalbėsim“, – pasako. Kol baigia troškintis šakšuka – izraelietiška kiaušinienė, mudvi kalbamės. „Kas turėtų įvykti, ką turėčiau padaryti, kad žmonės pamirštų?“ – klausia ji, turėdama mintyse prieš kelis metus savo pasakytus žodžius apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. „Gal kokį žygdarbį? Žmonės juk mėgsta herojus“, – sakau. „Kokį?“, – atsigręžia, rankoje laikydama medinį šaukštą. „Nežinau“, – trukteliu pečiais.

Erdvų butą sostinės centre Rūta iškeitė į gerokai ramesnę erdvę Vilniaus Saulėtekio rajone. Pro jos darbo kabineto langus dabar atsiveria miškas, o naktimis ji iki šiol miega balkone. Už kelių kilometrų – ežeras. Išties atrodo, kad esi ne Vilniuje, o kaimo sodyboje. Ypač, kai už lango pasigirsta lietus. Tada atrodo, kad net ir medžiai kvepia kitaip.

R.Vanagaitė prieš kiek daugiau nei du mėnesius grįžo iš Izraelio, kur gyveno pastaruosius trejus metus. Ten ji išvyko po savo pasisakymų apie A.Ramanauską-Vanagą ir po to, kai dėl skandalu virtusių žodžių leidykla iš prekybos išėmė visas R.Vanagaitės knygas.

Nepaisant to, jog nė viena leidykla nesutiko imtis jos naujos knygos leidybos, rašytoja padarė tai pati – šiemet išleista jos knyga „Kaip tai įvyko?“ Naujoji knyga remiasi dvejus metus trukusiais rašytojos pokalbiais su vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu ir nagrinėja Holokausto temą. Tiesa, knygą galima įsigyti tik internetu – knygynai ja neprekiauja.

– Rūta, koks jausmas grįžti ir kodėl nutarėte grįžti būtent dabar?

– Tai antras, o gal trečias kartas gyvenime, kai aš keletą metų pabūnu užsienyje. Iš pradžių labai smalsu, labai įdomu, o paskui ateina laikas, kai pradedi galvoti, kad tu čia nepriklausai. Esi tarsi pakibęs tarp žemės ir dangaus.

Žmonės, kurie iš karto tavimi domėjosi, nes atrodei egzotiškas, vėliau su tavimi apsipranta. Tada tu sėdi vienišas ir svetimas. Gamta, kuri džiugino, pradeda tave erzinti, žmonės, kurie džiugino, irgi pradeda erzinti. Pasiilgsti savo šaknų ir imi galvoti apie savo tėvynę ir kaip ten gera. Pradedi galvoti apie ežerus, apie miškus, apie baravykus – tarsi tai būtų visa tavo tėvynė.

Man visos galimybės būti Izraelyje baigėsi, nes niekas nepratęsė vizos. Kiekvieną kartą, kai ten atvažiuoji, turi atsakyti į pasieniečių klausimus. Nemalonesnio pasienio aš nesu mačiusi.

Kiekvieną kartą nemalonu, nes tu turi paaiškinti, kad tu ne kupranugaris, o tai kartais paaiškinti sunku. Tardo iki tiek, kad klausia, kiek tu moki kalbų ir koks tavo draugės, su kuria prieš dešimt metų buvai Egipte, adresas.

Bet aš suprantu – jie dirba savo darbą, ir aš tikriausiai atrodau kaip pagyvenusi arabų teroristė, tad su manimi reikia truputėlį daugiau padirbėti.

Aš pasiilgau namų. Man atrodė, kad čia, gatvėje, man bus ramu vaikščioti, kad niekas nebespjaus ir niekas nerėks, kad tai praėjo.

Dabar išties aš galiu nueiti ir į kavinę, ir į parduotuvę, nueiti į kiną. Tik tų draugų, kuriuos praradau, neatgavau – tai didžiausias praradimas. Ir baravykų nėra.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė

– Prieš pokalbį svarsčiau, kaip jus pristatyti. Jūsų veiklų, projektų spektras toks platus...

– ...toks gilus.

– O kaip pati save pristatytumėte?

– Buvo kažkada liūdnai pagarsėjusi Auksė Aukštikalnienė, kuri save pristatydavo kaip visuomenės veikėją. Tai aš tikriausiai esu veikėja. Bet kodėl kiekvieną žmogų reikia apibūdinti? Kai mane apibūdina kaip teatro kritikę, aš gražiai paaiškinu, kad teatre nebuvau dešimt metų.

– Galvojau, kad pasakysit dar du žodžius. Prieštaringai vertinama.

– Aš savęs nevertinu prieštaringai.

– Rūta, išleidote naują knygą „Kaip tai įvyko?“. Viešoje erdvėje ji sulaukė puikių įvertinimų. Jums tai svarbu?

– O kam nesvarbu? Koks žmogus nenori būti mėgiamas, koks žmogus nenori, kad jo darbas būtų įvertintas? Kai žinai, kad padarei š, tu pats žinai, kad tai padarei. Ir niekas man nepaaiškins. Bet kai padarai kažkokį gerą darbą, ir jis yra nepastebimas arba paniekinimas, arba tavo pavardė trukdo žmonėms priimti šitą darbą, žinoma, kad būna liūdna.

Kažkada, man būnant Izraelyje, buvo užėjęs liūdesys. Tada buvau kompanijoje ir sakau: klausykit, man atrodo, kad aš esu geras žmogus, ir kodėl manęs žmonės šitaip nemėgsta?

O man sako: sveiki atvykę į klubą, mes, žydai, taip jaučiamės du tūkstančius metų.

Kažkada, man būnant Izraelyje, buvo užėjęs liūdesys.

Dabar aš suprantu. Kada tu iš tiesų taip jautiesi, kai nieko blogo nepadarei, kai daug padarei gero. Bent jau manai, kad taip padarei. O žmonės nemėgsta tavęs dėl kažko, kas yra visiškai nesvarbu. Dėl tavo išvaizdos, dėl tavo pavardės, dėl tavo sakinio. Įsivaizduoja, kad tu esi žiežula, ragana. Mano nosis kumpa, ir aš atrodau kaip ragana.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė

– Kodėl ėmėtės naujos knygos? Ar tai buvo „Mūsiškių“ tęsinys, ar gilesnės šios temos paieškos?

– Nieko nebuvo. Kai parašiau „Mūsiškius“, galvojau, kad tą temą jau išsėmiau. Bet Holokausto tema žmoniją kankina, niekas nesupranta, kaip taip galėjo įvykti. Kaip galėjo normalūs žmonės, visiškai normalūs lietuviai žudyti vaikus? Tai yra protu nesuvokiama.

Sakoma, kad Holokaustas yra kaip juodoji skylė – kai tu sykį į ją įkrenti arba pasižiūri, ji tavęs nebepaleidžia.

Ir man labai daug kildavo klausimų. Kodėl, kaip? Atsakymų į juos nerasdavau. Taip su tais klausimais ir gyvenau.

Galvojau, kad atsiras jaunų rašytojų, kino kūrėjų, kurie toliau tą temą tęs, kad kažkas visuomenėje labai stipriai pajudės. Kažkiek pajudėjo, bet, sakyčiau, gana menkai.

Tuomet visiškai netyčia sutikau garsiausią pasaulyje vokiečių istoriką Christophą Dieckmanną, kuris Holokaustą Lietuvoje tyrinėjo 16 metų. Pradėjau jo klausinėti. Pamenu, mes gėrėme kavą Jeruzalėje, ir uždaviau jam klausimą, kuris mane kankino.

Kažkur buvo parašyta, kad mūsų Prezidento Valdo Adamkaus tėvas ponas Adamkevičius 1941 metais buvo Transporto policijos viršininkas Kaune. Tuo metu į Kauną, į jo vadovaujamą stotį, atvežė 5000 žydų iš Austrijos, Čekijos, ir, man atrodo, iš Vokietijos. Jis turėjo juos paskirstyti.

Žydams sakė, kad juos veža į Pietų Ameriką ir reikia Kaune tik pasiskiepyti. Tad jiems atraitojo rankoves ir tada nuvežė į IX fortą. Nuvedė pėsčiomis.

Žiūrėkite interviu su R.Vanagaite:

Man kilo klausimas: ar jis žinojo? Ar Prezidento Adamkaus tėvas žinojo, ką atveža, kodėl ir kas jų laukia? Aš to paklausiau Christopho. Jis man pradėjo aiškinti, kad negalėjo žinoti. Staiga pagalvojau: jei man tokie klausimai kyla, ir jis žino atsakymus, tai aš tokių klausimų turiu ir daugiau. Gal reikia padaryti knygą, kur aš klausiu, kas man neaišku, kas man nesuprantama. Durnai klausiu. Naiviai. Ir jis atsakys.

Užtruko jį įtiktini, kad jis leistųsi į šią avantiūrą. Visų pirma, tai turėjo būti ne akademinė knyga, nes jis rašo moksliškai. Turėjo būti parašyta labai paprastai: klausimai paprasti ir atsakymai paprasti, kiek įmanoma.

Kai jo kolegos Lietuvoje sužinojo, kad jis rašys knygą su manimi, pakilo didžiulės bangos: ar tu supranti, ką tu darai, kodėl tu darai su ja? Tu sužlugdysi savo reputaciją, tu nežinai, kas ji tokia.

Ir jis išsigando. Sako: žinojau, kad tavęs nemėgsta, žinojau netgi, kad tavęs nekenčia, bet kad šitaip demonizuoja, aš nežinojau. Jam prireikė kelių mėnesių su tuo susitaikyti, suprasti ir pasiryžti.

Jei tai būtų jo vieno knyga ir nebūtų mano pavardės, tai gal kažkas ją būtų išleidęs, nereikėtų man pačiai leisti. Bet jis sakė, kad tai mano idėja, mano darbas ir mano pavardė šioje knygoje bus.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Christoph’as Dieckmannas ir Rūta Vanagaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Christoph’as Dieckmannas ir Rūta Vanagaitė

– Ar nebuvo nerimo apskritai leisti knygą žinant tai, kiek tūkstančių jūsų knygų guli namų rūsyje po to, kai jų atsisakė leidykla? Nebuvo klausimo, kur jūs dėsit naują knygą, kaip ją platinsit?

– Prieš šią paskutinioji mano knyga buvo išleista 15 tūkstančių tiražu. Tad ten, kur guli 15 tūkstančių, dar du tūkstančiai tilps. Ir tilpo. Mes neleidom didžiuliu tiražu – 2000 egzempliorių. Nepirks, tai nepirks. Aš jau viskam pasiruošus.

– Teko girdėti frazę: Rūta dabar save reabilituoja ar bando reabilituoti. Ar tiesa, ir koks tas reabilitacijos planas? Kad visi šie dalykai pasimirštų?

– Norisi, kad jų nebūtų buvę.

– O kodėl jie buvo?

– Per durną galvą. Tada aš pradėjau skaityti apie partizanus, ir mane intuityviai užnešė. Radau ten tiek prieštaringų dalykų ir, jei mano liežuvis nebūtų man priešas, kaip daugelyje gyvenimo situacijų buvo...

Aš labai impulsyvi. Turėjau išlaukti, svarstyti, kalbėtis su žmonėmis. Sakoma, dešimt kartų pamatuok ir tada kirpk. O aš kirpau. Ir tos žirklės nukirpo mano karjerą.

Aš labai impulsyvi. Turėjau išlaukti, svarstyti, kalbėtis su žmonėmis.

– Kaip laiką po to išgyvenot?

– Manau, kad Lietuvoje man būtų buvę labai blogai. Buvo momentas, kai aš nebegalėdavau į gatvę išeiti, kad kažkas neapstaugų, nespjautų, neišvadintų pakaruokle, Putino šliundra, žydų paklode.

Mano sūnus man uždraudė vienai išeiti iš namų, nes jis vieną naktį paskaitė komentarus. Tada nebeišeidavau. Kai įsidrąsinau, į kiną ar restoraną pakviesdavau kokią draugę. Bet niekas su manimi niekur nėjo. Žmonės kartu viešoje vietoje nenorėjo būti matomi.

Tai kiek tu gali viena sėdėti? Gali kokius antidepresantus pradėti gerti, bet aš turėjau kažkur išvažiuoti, pasiūlymų buvo labai daug. Kai šitaip nepasisekė Lietuvoje, man sukūrė tarsi kankinio aureolę užsienyje, ypač tarp žydų, buvo ir apdovanojimų. Man siūlė net JAV ar Kanadoje politinio prieglobsčio prašyti.

Bet dabar galvoju, aš juk prieš daug metų į Lietuvą atvažiavau iš Suomijos (pirmasis R.Vanagaitės sutuoktinis buvo suomis ir ji gyveno Suomijoje – aut.). Grįžau tada, kai Lietuva dar kovojo už nepriklausomybę. Man Lietuvos nepriklausomybė buvo svarbi, ir dabar aš būčiau žmogus, kuris prašo politinio prieglobsčio? Niekas manęs juk nemuša, nesodina į kalėjimą. Galvojau: atlaikysiu ir šitą. Esu labai užgrūdinta, man niekas nebaisu.

– Pokalbio pradžioje kalbėjome, kad jūsų gyvenime buvo daug įvairių veiklų. O kuri etapas bus pats laimingiausias?

– LIFE teatrų festivalis. Kuo? Viskuo. Aš padariau kažką visiškai atsitiktinai, niūriais posovietiniais metais padariau nedidelį stebuklą. Žmonėms jis pasirodė didelis. Tai buvo labai laimingi metai.

Paskui buvo TV projektas „Pagauk kampą“, dėl kurio Lietuva ėjo iš proto, spektaklis „Išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje“, kuris yra iki šiol. Buvo labai nuostabių projektų, jų galybė. Bet, kaip pasakė viena svarbi žurnalistė, vienu sakiniu apie Ramanauską aš nubraukiau viską, ką esu per savo gyvenimą padarius.

Man buvo keista tai girdėti. Niekas negali nubraukti, ką žmogus yra padaręs. Joks vienas sakinys.

Šiuolaikinių lietuvių autorių dienos / Rūta Vanagaitė
Šiuolaikinių lietuvių autorių dienos / Rūta Vanagaitė

– Bet taip nutiko?

– Taip nutiko.

– Jūsų nuomone, žmonės yra greiti nuteisti kitą žmogų?

– Aš manau, kad žmonėms visada reikia priešų. Lietuvoje yra tendencija, gal nuo viduramžių ar nuo kada, tą priešą rasti moteryje. Nežinau, kas yra Venckienė, bet neapykanta ją galėjo sudraskyti į gabalus. Paskui buvo Seimo narės Graužinienė, Širinskienė.

Aš manau, kad pataikiau į tą pačią kategoriją raganų, kurias reikia deginti. Ir dabar gal atsiras kažkokia kita.

Tarsi visa mūsų visuomenė, kuri yra patriarchalinė, ieško moters, į kurią galima būtų nukreipti savo agresiją, savo nuoskaudas. Aš atitikau: su savo nosimi, su savo susiejimu su žydais. Aš ne tik kad buvau ragana, be dar buvau ir ragana, kuri tarnauja žydams. Ir rusams, žinoma.

– Tada paklausiu dar kitaip: ar žmonės linkę atleisti?

– Ta dalis žmonių, kurie yra pilni neapykantos, jiems gali daryti ką nori – aš galiu žemyn galva kaboti ir bučiuoti šventą Lietuvos žemelę, niekas nepasikeis.

Bet yra daug žmonių, kurie prieina prie manęs gatvėje, kurie sako: mes tave palaikom, bet net feisbuke negalim parašyti. Likusi sovietinė baimė, likusi pasmerkimo baimė, baimė prarasti darbo vietą. Aš nežinau, kiek tų baimių yra, man labai sunku suprasti.

– O kokios jūsų baimės?

– Aukščio bijau. Bet aš neturiu socialinės baimės.

Aš nežinau, kiek tų baimių yra, man labai sunku suprasti.

– Kodėl?

– Sako, niekada neatsižadėk tiurmos ir terbos. Nebijau nei skurdo, nei kalėjimo. Tai ką man gali padaryti? Nežinau, iš kur tas nebijojimas. Nežinau. Arba tu bijai, arba tu nebijai.

– Rūta, viename interviu esate pasakiusi: tikiuosi, kad atsiras kita tautos priešė, į kurią bus spjaudoma. Ar tikrai to linkėtumėte kažkam?

– Ne. Aišku, kad ne. Manau, kad dabar nėra taip, kad manęs labai neapkęstų. Ir užmiršo, ir aš buvau dingusi. Bet atsiras kokia nors moteris, kuri vėl sukels tokį didžiulį priešiškumą. Nes vyro niekada neišvadins tais visais vardais, kuriais vadina moteris.

– Kada jūs tai supratot?

– Man pasakė mano psichoterapeutė, ir aš supratau, kad tai tiesa.

– Reikėjo jos pagalbos?

– Aš dabar normaliai geriu antidepresantus. Ir gal gersiu visą gyvenimą. O ką jūs galvojat, kaip išgyventi? Baisus čia dalykas – tabletę išgeri, ir tau geriau. Geriau nei alkoholis. Jo daug reikia, o tabletės – tik vienos.

Aš psichoterapeutės paklausiau: kada mane užmirš, kada man atleis? Ji sako: niekada.

– Ar tikrai niekada?

– Gal ir užmirš. Karta pasikeis, bet tada aš būsiu per sena, kad man rūpėtų.

– Rūta, jūs dabar graudinatės?

– Ne.

– Kas jūsų gyvenime buvo Efraimas Zurofas? Ir kur ta pažintis jus nuvedė?

– Su knyga „Mūsiškiai“ pradėjome keliauti po Lietuvą. Ir tas baisuoklis (E.Zuroffas – nacių medžiotojas, Jeruzalėje įsikūrusio Simono Wiesenthalio centro vadovas – aut.), kurio visa Lietuva nekenčia, man pasirodė labai šiltas ir labai gilus žmogus.

Darant bendrą projektą dažnai įvyksta tarnybinis romanas. Ir jis įvyko. Aš manau, kad vyrams labai pavojinga dirbti kartu su moterimis, ypač stipriuose, įdomiuose, ilgalaikiuose projektuose, nes gali būti nebeįmanoma įveikti bendrumo ir traukos.

Gal reikėjo man neigti, gal reikėjo neprisipažinti? Aš juk pasakiau, kad tarp mūsų romanas. Labai greitai pasirodė, kad tas romanas neturi perspektyvos, nes Zuroffas yra nepaprastai religingas žmogus. Jo sąlyga buvo, kad aš priimčiau judaizmą.

Aš esu visiška agnostikė ir visiška maištininkė. Man niekas nepasakys, kuo tikėti, o kuo ne. Judaizme yra žiaurios taisyklės, reikėtų man kažkada knygą parašyti apie judaizmo aukštybes, grožybes ir absurdą.

Taip ir baigėsi mūsų santykiai, nes man tapti žyde – tarsi išduoti viską, save išduoti. Ne tėvynę, ne tėvus, savo praeitį, savo kultūrą, bet išduoti tai, kas aš esu, ir paklusti itin griežtoms taisyklėms. Jos gal tokios pat griežtos, kaip islame. Žydų religija yra labai kaustanti, tai visas gyvenimas dėžutėje, visas gyvenimas futliare.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė ir Efraimas Zuroffas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė ir Efraimas Zuroffas

– Jus išskyrė religija. O meilė?

– Jis man gražiai pasakė: judaizme meilė yra nepakankamas dalykas. Judaizme tu neturi būti laimingas, tu turi daryti teisingus dalykus. Tai yra religija, kurioje taisyklių laikymasis yra aukščiau už meilę, aukščiau už laimę, aukščiau už viską pasaulyje. Taisyklių laikymasis ir yra judaizmas.

– Kokia jūsų nuomonė apie religiją? Neseniai teko kalbinti vieną kunigą, ir man labai įstrigo jo: kuo tu tiki, toks tu ir esi, taip tu ir gyveni.

– Aš tikiu, kad pasaulyje yra kažkokia totali energija. Nežinau, kaip ją vadinti, gal ir nėra pavadinimo. Bet ar tam, kuris sukūrė pasaulį, tikrai svarbu, kad melsdamasis tu apsivyniotum kažkokiu šniūru?

– Neslepiate ir savo asmeninio gyvenimo patirčių: dvi iširusios santuokos, nepavykę santykiai. Rūta, kodėl jūs esate viena?

– Gal aš per daug reikli? Turiu labai daug energijos. Aš esu iš dvynių, ir mano sesuo turėjo visa grožį ir talentus, o aš gavau visa energiją.

– Niekas nesakė, kad esat graži?

– Tai dėl to, kad dabar sesers šalia nėra. Jei ji būtų šalia, jūs pamatytumėt skirtumą. O aš gavau energijos. Ir vyrus tai gali iš pradžių traukti, nes jie pasikrauna, jiems įdomiau, jie jaučiasi gyvesni, bet paskui labai pavargsta.

Man nusibosta pumpuoti energiją, o jiems nusibosta mano klausimai: ką darom, kur važiuojam, kur einam? Visą laiką tu juos kažkur geni. O žmogus gal nori pasėdėti prie televizoriaus, prie butelaičio ar prie maldaknygės. Man darosi neįdomu, o jiems darosi per sunku. Tai taip ir bus.

– O šiaip – vienai gyventi gera?

– Ne. Dieną yra gerai, o vakarai man nepatinka. Vakarais smagu, kai kažkas pareina namo. Vaikas ar vyras. Tada tu paruoši vakarienę, jūs aptariat dieną. Vakarai vienai moteriai nėra gerai. Žinau daug moterų, kurios būtent dėl vakarų, gyvendamos vienos, pradėjo gerti. Iš tuštumos, iš to, kad nėra kuo užpildyti vakarų. Ką daryt? Megzti, žiūrėti serialą?

Dieną yra gerai, o vakarai man nepatinka. Vakarais smagu, kai kažkas pareina namo.

– Kokie jūsų vakarai?

– Bandau kiekvieną vakarą susiplanuoti. Arba pasikviesti svečių, arba kur nors važiuoti, per dieną pavargti. Labai stipriai mokausi hebrajų kalbą. Nutariau, kad aš ją išmoksiu. Tad jau dabar kalbu hebrajiškai, bet dar reikia iki galo išmokti. Tai bus mano septinta kalba.

Moku lietuvių, rusų, lenkų, anglų, suomių ir prancūzų. Hebrajų labai sunki kalba, bet įveiksiu. Hebrajų sunkiausia, antra pagal sunkumą buvo suomių. Visos kitos – gali išmokti per pusmetį.

– Sakoma, kad žmogus dažnai meilę painioja su įsimylėjimu.

– Taip. Sakoma, kad meilė trunka trejus metus, o pradžioje būna apie aštuoni mėnesiai įsimylėjimo. Per tą laiką Šiek tiek apsidaužai, apsipyksti ir jei po trejų metų žmonių gyvenime neatsiranda naujas projektas – vaikai, šuo, bendras namas, bendros kelionės – žmonės išsiskiria. Tai yra kaip taisyklė.

– Apie vyrų ir moterų santykius esate rašiusi ir knygose. Kuo jums ši tema įdomi?

– Pati įdomiausia tema. Jie yra tokie skirtingi. Kas juos jungia, kas juos sieja? Universaliausia tema, universalesnė negu religija ar vaikų auklėjimas. Du visai skirtingi žmonės susieina, ir tada gimsta trečias. Ką jūs! Tad dėl to aš tiek kavalierių turėjau, nes man visą laiką įdomu buvo, kas bus.

– Jūsų kavalierių sąraše daug užsieniečių?

– Nesuskaičiavau dar.

– Turite savitą požiūrį į lietuvių vyrus?

– Jie turi į mane. Aš lietuviams vyrams per sena.

– Esate gyvenusi užsienyje, keliavusi po pasaulį. Tiesa, kad žmonės skiriasi regionuose, šalyse?

– Taip, žinoma. Kultūros skiriasi, tradicijos. Požiūris į moterį labai skiriasi. Mes esame patriarchalinė visuomenė, esame antra ar trečia karta nuo žagrės, o mūsų mamos būdavo bobutės 55 metų. Tada jos išeidavo į pensiją. 55 metų! Vakaruose, būdama 55-erių, moteris darbo ieškotis pradeda.

Mes pasendiname moteris labai anksti ir tada jos pajunta, kaip į jas žiūri visuomenė. Jos – perkeltine prasme – užsiriša skarelę. Ir pradeda megzti. Aš čia jaučiuosi senesnė nei JAV ar Izraelyje.

– Tad ką galvojat apie Lietuvos vyrus? Klausiu ir bijau, kad savo pasisakymu užsitrauksit dar daugiau nemalonės.

– Man jų labai gaila.

– Kodėl?

– Man gaila savo amžiaus vyrų, kurie subrendo iš išsimokslino tarybiniais laikais. Jie pasiruošė vienam gyvenimui, o atėjo nepriklausomybė, kapitalizmas, laisva rinka, ir jie iškrito. Jiems buvo per vėlu persiorientuoti, taip ir liko.

Tarybų sąjungos, socializmo ilgėjimasis yra jų ilgėjimasis savo jaunystės. Tu žinojai, tu išsimokslinai, tave kažkur paskyrė. Ir manei, kad taip visą gyvenimą pradirbsi, dar su profsąjunga nuvažiuosi į Krymą. Pensiją gausi.

O dabar ta mano karta... Aišku, dėl ko prasigėrė. Dėl to, kad nepritapo. Aš dar vieno girtuoklio sau ant sprando nenoriu užsikrauti. O gal reiktų? Gal čia ir būtų žygdarbis?

– Jūsų manymu, kokią žymę buvimas sovietų sąjungoje tos kartos žmonėms paliko?

– Didžiulę baimę, nepasitikėjimą savimi, nepasitikėjimą valdžia, baimę kalbėti. Per 30 metų Lietuvoje nebuvo didelės demonstracijos už savo teises. Gal tik gėjai gynė savo teises. Bet tai neįtikėtina. Vakarų valstybėse, kur tik kas – ir jie eina. O mes pralaukiam, pratylim.

– Tradicinis klausimas: ką veiksit toliau?

– Norėčiau rašyti. Bet jei ir toliau išlieku visuomenės atmata, tai labai sunku imtis rašymo žinant, kad nepasieksi skaitytojo. Tad aš dabar sveiksiu, gyvensiu, sulauksiu rudens ir tada žiūrėsiu.

– Į politiką – ne?

– Ar aš noriu į tą kiaulių gardą? Buvau jau ten, mačiau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

11:42
10:55
10:05

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką