Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 18d. 18:00

Ruslanas kunigų seminariją metė dėl meilės, bet ne moteriai: dabar jis bėga 100 km distancijas

Ultramaratonininkas Ruslanas Seitkalijevas Interviu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Ultramaratonininkas Ruslanas Seitkalijevas

„Klausantis man atrodo, kad jūsų gyvenime yra visko tiek daug. Patirčių, patyrimų, išgyvenimų“, – baigiantis pokalbiui sakau klaipėdiečiui Ruslanui Seitkalijevui. „Esu daug priveikęs. Pats pagalvoju, kad mano gyvenimo kelias primena amerikietiškus kalnelius“, – šypteli jis. Iš Telšių kunigų seminarijos Ruslanas išėjo įpusėjus studijoms. Tokį vaikino pasirinkimą tąsyk lėmė meilė. Tiesa, ne moteriai, o sportui.

Dabar Ruslanas – vienas iš geriausius rezultatus pasiekusių ultramaratonininkų. Bėgimą jis derina su darbu Lietuvos kariuomenėje ir yra Karo policijos pareigūnas.

Savo gyvenimo kelio Ruslanas ėmė ieškoti dar būdamas paauglys. Tiesa, jo netraukė daugelio svajonių profesijos: medicina, kompiuterija, teisė ir kitos. „Aš norėjau būti kunigu“, – sako jis.

15min GYVENIMAS pokalbis su Ruslanu Seitkalijevu – apie tai, kaip mūsų gyvenimuose kartais nutinka tai, ko mes neplanavome, tai, kuo netikėjome, tai, kam nesiruošėme. Taip pat – apie vidines savo kovas. Jos – visur. Ir tada, kai palieki savo saugią zoną, ir tada kai iš 100 kilometrų nubėgti lieka dvidešimt.

– Ruslanai, žinau, kad dabar ruošiatės rimtam pasauliniam čempionatui, tačiau pradėti norisi ne nuo to, o nuo pradžios. Esate buvęs seminaristas?

– Taip nutiko, kad pasirinkau dvasines studijas, konkrečiai – kunigų seminariją. Buvo laikas, kada labai tikėjau, jog tai yra mano kelias, mano pašaukimas. Buvau tvirtai apsisprendęs.

Jau mokydamasis 8–9-oje klasėje žinojau savo tolimesnį kelią. Kai baigiau 10 klasių, toliau mokiausi buvusiame Telšių kunigų seminarijos licėjuje. Po to tęsiau studijas didžiojoje Telšių kunigų seminarijoje.

Licėjuje ir seminarijoje prasimokęs iš viso 6,5 metų, po ilgų svarstymų supratau, kad mane labiau traukia sportas.

Sportavau visą gyvenimą, nuo penktos klasės. Išbandžiau daug sporto šakų, kol treneris pakvietė į lengvosios atletikos treniruotes, konkrečiai – į bėgimą.

Tiesą sakant, abejonių dėl to, kur aš labiau tinku, kur esu kviečiamas – kunigystė ar sportas – turėjau. Sportas mane traukė visą laiką. Bet ir buvau įsitikinęs, kad galėčiau būti geras kunigas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ultramaratonininkas Ruslanas Seitkalijevas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ultramaratonininkas Ruslanas Seitkalijevas

– O ar tai trukdo vienas kitam?

– Iš tiesų, žiūrint žmogiškai tikrai netrukdo, sakyčiau, net vienas kitą galėtų papildyti. Juk tada tu esi ir dvasiškai, ir fiziškai stiprus. Bet seminarijos sistema, kuri, be abejo, yra sukurta žmonių, yra kitokia. Seminarijos vadovybė nebuvo patenkinta, kad aš sportuoju. Labiau norėjo, kad atsiduočiau tik dvasiniams dalykams.

Būdavo problemų, kai norėdavau išvykti į kokias nors varžybas... Juk mano pirmosios pergalės atsirado kunigų seminarijoje.

Buvau kviečiamas į Lietuvos rinktinę, pasaulio čempionatus. Atsirasdavo sunkumų. Vos ne kryžiaus kelius turėjau nueiti, kad išleistų. Net klausdavo tokių dalykų, ar kartu važiuos moterys sportininkės.

Net klausdavo tokių dalykų, ar kartu važiuos moterys sportininkės.

– Jūsų nuomone, tai normalu? Kaip trukdo sportas studijoms?

– Mano požiūriu, žinoma, kad ne. Norėjau būti kunigu ir sportuoti. Kad ir kaip būtų skaudu, turėjau pasirinkti vieną iš dviejų dalykų. Kas mane labiau traukia, dėl ko jaučiuosi laimingas? Ir po pliusų–minusų dėliojimų aš vis tik nusprendžiau, kad esu laimingesnis, kai sportuoju.

– Buvo gaila palikti studijas seminarijoje?

– Labai gaila. Nemažai dėjau vilčių, siejau savo ateitį su tuo, žmonės manimi tikėjo, kad aš būsiu kunigu. Buvo tikrai gaila. Ten buvo daug gerų dalykų, tik neleido suderinti dvasinio ir aktyvaus gyvenimo.

Asmeninio archyvo nuotr./Ultramaratonininkas Ruslanas Seitkalijevas
Asmeninio archyvo nuotr./Ultramaratonininkas Ruslanas Seitkalijevas

– Kas patraukė apskritai į seminariją? Juk paaugliai dažnai svajoja apie kitus dalykus. Pirmąją meilę, karjerą, kitas profesijas. O jūs – apie kunigystę.

– Galima sakyti, kad tai atėjo iš šeimos. Mano giminėje artimas giminaitis yra kunigas. Tuo metu, kai buvau 13–14 metų, jis studijavo Telšių kunigų seminarijoje. Grįždavo atostogų, atvažiuodavo ir su savo mokslų draugais. Mane jo pavyzdys labai įkvėpė. Mačiau, kad jis laimingas, užsidegęs tuo, ką daro. Ir tai manyje uždegė norą eiti jo pėdomis.

Taip pat tikinti buvo močiutė. Nuolat matydavau, kaip ji giliai tiki. Aš pamilau Dievą. Po truputėlį ėmiau patarnauti mišioms, o tai dar labiau supažindino su dvasiniu gyvenimu.

Iš arti mačiau kunigus, bažnytinį gyvenimą. Pats prisidėdavau prie mišių patarnavimo, apeigų paruošimo. Ilgainiui vis daugiau išmokau.

– O jei paklausčiau apie pirmąją meilę? Ji, matyt, buvo? Prieš seminariją, joje ar po jos?

– Sakykim, kad daug tų pirmų meilių buvo, dar mokykloje juk buvo. Bet gal tai buvo tokie labiau įsižiūrėjimai.

Vis tik pirmoji tikroji meilė buvo studijuojant seminarijoje. Kai tai nutinka, supranti, kad esi tik vyras, kad esi žmogus, kad nuo tų dalykų nepabėgsi.

– Kaip kažkada viename interviu sakė vienuolė: aš ir likau moteris, smegenų niekas neišoperavo.

– Niekas neišoperavo. Visi mūsų didieji kunigai, rašytojai, jie irgi turėjo savo meiles, ir tos meilės juos vedė į priekį, skatino kurti. Bandydavai ir seminarijoje tą meilę nukreipti, paversti į kažką kita. Suprasdavai, kad esi seminaristas, kad nieko nebus ir nedėdavai vilčių.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ultramaratonininkas Ruslanas Seitkalijevas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ultramaratonininkas Ruslanas Seitkalijevas

– Jūsų nebandė atkalbėti likti seminarijoje ir tęsti studijas?

– Kaip ir tikėjausi, vadovybė nenorėjo išleisti. Kaip bebūtų, nebuvau tas razbaininkas, kuris daug prisidirbdavo. Buvau perspektyvus studentas.

Tiek vyskupas, tiek seminarijos vadovybė bandė perkalbėti, o pokalbiai truko net iki dviejų valandų. Jie sakė, kad krizių ir abejonių turi visi, turėjo ir jie. Kad krizės yra normalu, kad jos praeis.

Aš taip pat turėjau argumentą, kad tai nėra vienadienis sprendimas, kad nepersigalvojau per naktį. Abejonės buvo ilgos, galiausiai jos man sukėlė nervinę įtampą, nuo minčių prabusdavau naktimis. O kai abejoji, tu nesi laisvas.

– Tačiau nutraukus studijas, matyt, dvasiniai dalykai liko?

– Taip, išėjimas iš seminarijos tikėjimo iš manęs neištraukė, nepašalino. Progai esant visada stengiuosi nueiti į mišias, tik tos progos vis retėja.

Dievo nepamiršau, tik praktikuoju mažiau. Jau neinu ir išpažinties tiek. Seminarijoje kas savaitę eidavom išpažinties.

– Atsiprašau už neprotingą klausimą, bet kiek nuodėmių tu gali padaryti per savaitę?

– Labai protingas klausimas. Dažnai tos pačios nuodėmės buvo pasakomos. Nes gyvenant seminarijoje, kur griežta dienotvarkė, net ir galimybių labai daug nusižengti nebūdavo. Tai ir sakydavai tą patį: kad kažką blogai pagalvojau, su draugu susipykau, pasinervinau ar galbūt per daug aplaidžiai žiūrėjau į savo studijas. Tokios tos nuodėmės.

– Nebūdavo juokinga išpažinti kaskart tokios pačias nuodėmes?

– Šiek tiek. Žinot, kas gaunasi paskui? Gal ne tiek juokinga, apsipranti su tuo ir išpažintį atlieki automatiškai. Išeini po išpažinties ir jauti, kad nelabai ką gavai. Nors būdavo atvejų, kai esu pajutęs tikrą išpažinties palengvėjimą. Bet tai buvo reti atvejai.

– Kada išeini po studijų iš įstaigos, kurioje griežta dienotvarkė, kaip jautiesi, įmestas į pasaulietišką gyvenimą? Nepaskęsti pats savyje ir toje erdvėje, kurioje atsidūrei?

– Toks įdomus jausmas, kai tavo gyvenimas apsiverčia 180 laipsnių kampu. Vieną dieną tu gyveni pagal tam tikrus rėmus, o kitą dieną esi laisvas kaip paukštis.

Kartu yra baimė. Buvai tarsi šiltnamyje, komforto zonoje. Tau buvo paruoštas maistas, sąlygos studijoms, viskas, ko reikia. O dabar viską turi daryti pats. Ten visi dirbo dėl tavęs, o dabar tu turėsi dirbti pats. Įdomu.

Bet kartu ir daug įvairių lūkesčių, planų, ką veiksiu, ką darysiu, nes esu laisvas. Kai kas pasiteisino, o kai kas ir liko planais. Čia kalbu ir apie jauno žmogaus linksmybes. Jų buvo nemažai. Juk man tada buvo 22 metai. Patys gražiausi metai, pati jaunystė. Buvo laikas, kai gyvenau linksmai. Daug energijos turėjau ir sportuoti galėjau po linksmybių.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ultramaratonininkas Ruslanas Seitkalijevas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ultramaratonininkas Ruslanas Seitkalijevas

– Kaip klojosi gyvenimas nutraukus studijas kunigų seminarijoje?

– Buvau sukūręs šeimą, turiu sūnų. Deja, su žmona keliai išsiskyrė. Šešerius metus dirbau fizinį darbą užsienyje. Visą laiką sportuodavau. Beje, geriausi mano rezultatai bėgime ir buvo tada, kai fiziškai dirbdavau po 14 valandų, o prieš darbą anksti rytą ir vakarais dar treniruodavausi.

Dabar studijuoju Vytauto Didžiojo universitete, esu ketvirto kurso kūno kultūros studentas.

Šiuo metu dirbu Lietuvos kariuomenėje, esu Karo policijos pareigūnas, kariškis. Labai džiaugiuosi, kad pavyksta darbą suderinti su sportu, kad Lietuvos kariuomenė yra draugiška sportui.

Buvau sukūręs šeimą, turiu sūnų. Deja, su žmona keliai išsiskyrė. Šešis metus dirbau fizinį darbą užsienyje.

– Šiek tiek užsiminėte apie bėgimą. Kaip jūsų gyvenime atsirado ši sporto šaka?

– Kelias prasidėjo nuo vidutinių nuotolių, nuo 1,5 kilometro. Treneris pakvietė mesti krepšinį ir ateiti į bėgimą, nes matėsi per krepšinio varžybas, kad turiu daug ištvermės ir greičio. Jis pamatė, kad esu tinkamas. Krepšininkų, sakė jis, tokių, kaip tu, yra daug, o iš tavęs galima gerą bėgiką nulipdyti.

Jau dvi savaites pasportavęs laimėjau pirmąjį medalį Šilutės rajono pirmenybėse. Tai mane užkabino. Krepšinį tiek metų žaidžiau ir neturiu nė vieno medalio, o čia dvi savaites pasportavęs, pabėgiojęs turiu pirmąjį medalį. Supratau, kad čia mano sporto šaka, kurios nepaleisiu. Labai įsimylėjau bėgimą. Jei ne meilė bėgimui, būtų gal kitaip gyvenimas susiklostęs.

– Dabar bėgate ilgus atstumus?

– Taip, ultramaratonus. Ultramaratonas yra nuo 42 kilometrų. 42 kilometrai – tai klasikinis maratonas, kurį pasirenka vis daugiau žmonių. Kas virš maratono – jau ultramatarotnas. Tai būna 50, 100 kilometrų, jei dar toliau – 6, 24 valandų bėgimai.

Mano pagrindinė rungtis yra 100 kilometrų, juos varžybose esu įveikęs 12 kartų. Dalyvavau tiek Lietuvos, tiek pasaulio čempionatuose.

– Bėgate laikui. Koks jūsų rekordas?

– Mano asmeninis rekordas yra 7 valandos ir 7 minutės. Tai yra ketvirtas laikas Lietuvos istorijoje, taip pat turiu ir penktą laiką Lietuvos istorijoje. Tai 7 valandos ir 8 minutės. Patenku į Lietuvos penketuką. Šis laikas, beje, nėra prastas ir pasaulyje.

O koks yra Lietuvos rekordas?

– Šešios valandos ir 50 minučių.

– Tada, kai pradėjote bėgioti, ar įsivaizdavote, kad nubėgsite 100 kilometrų? Ar realus atrodė toks skaičius?

– Ne, nebuvo minčių. Kai nubėgau pusantro kilometro, norėjau nubėgti tris, po jų – penkis, dešimt. Ir taip toliau. Paskui buvo pusmaratonis, maratonas. Galiausiai ir maratonas tapo nebeįdomus. Pamačiau, kad vyks 100 kilometrų varžybos ir panorau joms pasiruošti. Turėjau tam visą žiemą.

Kai abejoji, nesi laisvas.

– Tada dar buvote seminaristas?

– Taip. Teko prašyti vadovybės, kad leistų treniruotis. Nesakiau, kad ruošiuosi varžyboms, sakiau, kad šiaip. Gavau leidimą dvi valandas per dieną eiti į šalia esantį stadioną. Man buvo padaryta lengvata, kad galėčiau bėgioti.

Labai argumentuotai bandžiau paaiškinti, kodėl to noriu, sakiau, kad visą gyvenimą sportavau ir to suvaržymas man būtų kaip išsižadėjimas savęs. Kai kiti seminaristai laisvalaikiu skaitydavo knygas, žiūrėdavo filmus ar naršydavo internete, aš prašydavau, kad mane išleistų į stadioną. Taip ir pasiruošiau varžyboms.

Jos vyko kaip tik Velykų atostogų metu. Šias varžybas laimėjau – iš 30 dalyvių atbėgau pirmas.

Tai buvo laikas, kai apie bėgimą žiniasklaida rašė dar nedaug, jis nebuvo populiarus. Bet tada žurnalistai sužinojo, kur aš studijuoju, ir parašė beveik visi portalai. Dar per „Panoramą“ parodė. Išėjo sensacija, kad laimėjo seminaristas. Taip sužinojo ir kunigų seminarijos vadovybė.

– Kaip sureagavo?

– Nemušė, bet ir neglostė.

– Bet, Ruslanai, juk ne pas merginas ėjot. Ir vėl kyla tas pats klausimas: kas čia bloga?

– Nežinau, aš pats sau į tą klausimą vis bandžiau atsakyti. Prieš varžybas net bijojau pasakyti, kad studijuoju seminarijoje.

Bet buvo ir baimė, kad niekam nesakęs dalyvavau. Nors juk čia ne nuodėmingas dalykas, ne su panelėm kažkur. Žinojau, kad jie nebus patenkinti.

Išėjo sensacija, kad laimėjo seminaristas. Taip sužinojo ir kunigų seminarijos vadovybė.

– O dabar ruošiatės svarbioms varžyboms?

– Pasaulio 50 kilometrų čempionatui, kuris vyks rugsėjo 1 dieną Rumunijoje. Šiais metais važiuoja trys vyrai, aš esu kaip ir komandos vadovas, nes Aidas Ardzijauskas, vadovas, dabar bėga iš Norvegijos į Vilnių. Džiugu, kad turime ir moterų komandą, į čempionatą važiuoja trys moterys.

Gal mes esame per maža valstybė, kad pakovotume individualioje įskaitoje, bet visas pastangas dėsime dėl komandinės įskaitos.

– Bėgimas, matyt, yra ne kiekvienam skirta sporto šaka?

– Ne kiekvienam. Ištvermę, aišku, galima išsiugdyti, bet kalbant apie ultramaratoną, reikia turėti ir dvasinių savybių. Reikia valios, noro nepasiduoti, šiek tiek nesveiko užsispyrimo. Pats maratonas yra šventė, bet juodžiausias darbas būna iki varžybų. Tai kasdienės treniruotės, kai kartais net pas sau turi įspirti, kad apsiautum sportinius batelius ir išbėgtum. Nes mes gi esame žmonės, ne robotai.

– Kai bėgi 100 kilometrų, kuriame kilometre ateina lūžis, mintys apie tai, ką darai ir kam?

– Pirmieji kilometrai būna labai smagūs, kojos pačios neša. Iki varžybų organizmui leidi pailsėti, todėl į startą ateini žvalus ir degančiomis akimis.

Pirmieji nuovargio požymiai pasijunta įveikus pusę distancijos – apie 50 kilometrų. Bet jie dar nėra stiprūs. Kova su savimi prasideda maždaug nuo 65–70 kilometro. Tada ir galvoji, ką čia darau, o gal sustoti? Priverti save įveikti dar du kilometrus, paskui dar du. Taip lieka apie 20. Neįveikti jų tampa negražu prieš save. Todėl įveiki.

– Bėgimo apleisti neketinate?

– Ne, anaiptol. Kaip tik ieškau rėmėjų savo sportinei veiklai, kadangi šis sportas gana brangus.

– Apibendrinant – esate laimingas tuo, kaip susiklostė jūsų gyvenimas?

– Taip. Gyvenimas mane atvedė ten, kur norėjo širdis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:17
01:11
04:05

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką