Sekite 15min Google
Kai kapinėse dega tūkstančiai žvakių, žmonės tyliai pasakoja vieni kitiems tai, ko kitu metu nedrįsta. Kaip sapne aplankė seniai išėjęs tėtis, nieko nesakė, tik linktelėjo. Kaip virtuvėje staiga pasklido močiutės kepamų blynų kvapas, nors niekas nieko nekepė. Apie tokias akimirkas kalbame retai. Bijome, kad būsime palaikyti keistais, arba patys nežinome, ką su jomis daryti.
Tačiau tokių patirčių turi labai daug žmonių, ir mokslininkai jas tiria vis rimčiau.
Beveik pusė jaučia, 3 iš 4 sapnuoja
Pirmasis rimtas tyrimas šia tema paskelbtas dar 1971 m. Velso gydytojas Williamas Dewi Reesas žurnale British Medical Journal aprašė 293 našliais likusių vyrų ir moterų patirtis. Beveik pusė jų po sutuoktinio mirties jautė jo artumą: dažniausiai tiesiog žinojo, kad jis šalia, kiti girdėjo balsą, pajuto prisilietimą. Daugelis apie tai niekam nebuvo sakę.
Po daugiau nei penkiasdešimties metų vaizdas mažai pasikeitė. 2025 m. žurnale Dreaming paskelbtame Kanados Broko universiteto psichologų Joshua Blacko, Kathryn Belicki ir Jessicos Ralph tyrime 73,5 proc. per pastaruosius dvejus metus sutuoktinio netekusių žmonių per paskutinį mėnesį bent kartą sapnavo išėjusįjį.
Kas antras jautė jo buvimą ir nemiegodamas. Tyrėjai pastebi, kad tokie sapnai dažniausiai būna paguodžiantys, o išėjusieji juose atrodo sveiki ir ramūs.
Ryšys keičiasi, bet nenutrūksta
Ilgą laiką psichologai manė, kad sveikas gedulas reiškia ryšio nutraukimą: reikia paleisti ir gyventi toliau. 1996 m. Dennisas Klassas, Phyllis Silverman ir Stevenas Nickmanas aprašė vadinamuosius tęstinius ryšius. Jų stebėjimai parodė, kad žmonės, kurie mintyse ir toliau kalbasi su išėjusiuoju, jaučia jo palaikymą, dažnai lengviau grįžta į gyvenimą.
Mano patirtis, dirbant su žmonėmis ir energijomis, sako tą patį. Išėjęs žmogus nedingsta iš mūsų gyvenimo, keičiasi tik ryšio forma. Svarbu, kad tas ryšys būtų lengvas: kad išėjusįjį prisimintume su meile, o ne laikytume jį savo ašaromis ir kaltės jausmu.
Ką žinojo senoliai
Lietuviams mintis, kad išėjusieji sugrįžta, niekada nebuvo svetima. Rudenį, nuėmus derlių, senovėje buvo švenčiamos Ilgės. Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, per šią šventę lietuviai, ilgėdamiesi mirusiųjų, vaišindavo vėles: joms „po stalais, suolais, į namų kertes numesdavo maisto, nuliedavo pirmus gėrimų lašus“. Krikščionybei įsigalėjus, Ilges pakeitė Vėlinės, tačiau tikėjimas, kad šiomis dienomis vėlės aplanko savo namus, išliko ilgai.
Šiandien kapinėse degame žvakes. Tai tas pats ilgesys ir tas pats noras pasakyti: tu nepamirštas.
Kaip išgyventi šias dienas lengviau
- Leiskite sau jausti. Jei sapnuojate išėjusįjį ar jaučiate jo buvimą, nebūtina to aiškinti ar neigti. Užsirašykite sapną, kol jis dar gyvas, ir padėkokite už apsilankymą.
- Pasakykite neišsakytus žodžius. Uždekite žvakę namuose, pabūkite kelias minutes tyloje ir mintyse pasakykite tai, ko nespėjote. Daugeliui tai padeda labiau nei bet kokie paaiškinimai.
- Nekvieskite dvasių pagal internete rastus ritualus. Ryšiui su artimu žmogumi užtenka meilės ir atminimo. Ritualai, kurių esmės nesuprantame, gali atnešti daugiau nerimo nei ramybės.
- Jei skausmas nepraeina, kalbėkitės. Su artimaisiais, su draugais, o jei reikia, ir su specialistu. Netektis kartais reikalauja daugiau laiko, nei tikimės, ir tai visiškai normalu.
Skirtingi upės krantai
Apie ryšį tarp tų, kurie liko, ir tų, kurie jau anapus, parašiau romaną „Mirties laikas arba 8 minutės“. Jame yra eilutės, kurios man pačiai labiausiai primena, kaip jaučiasi mylintys žmonės, kai vienas jų išeina:
„Mylimieji, atskirti gyvenimo upės srovės,
žvelgia vienas į kitą iš skirtingų upės krantų.
Jaučia vienas kitą ir gali pasiekti
savo Dvasios šviesa.“
Per Vėlines ta upė tarsi susiaurėja. Ir galbūt todėl būtent šiomis dienomis taip aiškiai jaučiame, kad tie, kuriuos mylėjome, vis dar yra šalia.
Apie autorę
Elė Soul (Eglė Gleščinskienė) yra rašytoja ir energetinių praktikų mokytoja, knygų „Langas tarp pasaulių“, „Aiškiaregė“, „Mirties laikas arba 8 minutės“ ir „Atvira širdis“ autorė. Daugiau apie jos veiklą: kosmoenergetika.lt.
Šaltiniai: W. D. Rees, „The hallucinations of widowhood“, British Medical Journal, 1971; J. Black, K. Belicki, J. Ralph, žurnalas Dreaming, 2025; D. Klass, P. R. Silverman, S. L. Nickman, „Continuing Bonds“, 1996; Visuotinė lietuvių enciklopedija, „Ilgės“.
