Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 11d. 10:56

Sakmė apie ūkininkę Rasą, išsitatuiravusią traktorių: „Jame miegojus nesu, bet mąsčius apie gyvenimą – daug kartų“

Rasa Rasimaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Rasa Rasimaitė

„Man ir traktoriai, ir kita technika patinka. Bet visą laiką patiko žemė. Labai keistas dalykas, nežinau, kaip pavadinti. Atsimenu vaizdus, arimus dar iš vaikystės. Per langą pasistiebus žiūrėdavau“, – sako Prienų rajone tėvo ūkyje dirbanti Rasa Rasimaitė. 29 metų moteris save vadina ūkininkaite. Nors ji turi ir ūkininko pažymėjimą, tačiau tikrasis ūkininkas, pasak Rasos, tas, kuris turi savo ūkį ir jį valdo. „Kuris supranta daug. O man dar trūksta žinių“, – tvirtina ji.

Tačiau Rasos gyvenimas sukasi čia – tarp traktorių, laukų ir galvijų, o savo gyvenimo akimirkomis ir ūkio istorijomis ji mielai dalijasi socialiniame tinkle. Tiesa, čia nepamatysi blizgančio gyvenimo nuotraukų. Bemaž visos jos – iš laukų.

Su Rasa susitinkame pačiu ramiausiu ūkyje laiku – žiemą. Kai didžiuliuose angaruose pavasario laukia technika, miega laukai. Ir tik gamta jau kelintus metus iš eilės krečia pokštus. Kai žiemomis temperatūros labai svyruoja, prasčiau žiemoja žiemkenčiai.

– Rasa, tai – jūsų tėvo ūkis. Sprendžiant pagal viską, nėra mažas.

– Su pievomis – apie tūkstantis hektarų. Tai mišrus ūkis. Auginame kviečius ir rapsus, taip pat laikome apie 150 mėsinių black angus galvijų.

– Kuo skiriasi ūkininkaitė nuo ūkininkės?

– Aš turiu ūkininkės pažymėjimą. Bet aš dar maža ūkininkė. Todėl ir pasivadinau ūkininkaite. Mokausi. Vilniaus kolegijoje pradėjau studijuoti agro verslų technologijas. Ir čia, ūkyje, mokausi. Čia gal net daugiau.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rasa Rasimaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rasa Rasimaitė

Iš Rasos įrašų instagrame

Ne visos pavasario dienos yra chaotiškos, pilnos Panemunės pievų, laukais dūzgiančių traktorių, lėkimo, keiksmų, vėjyje sutaršytų plaukų ir ilgų viršvalandžių. Nors pati vakar iš laukų pargrįžau tik prieš šešias, bet šiandien visą dieną pratūnojau ofise.

Oras, rodos, dar vėsesnis, lietaus vis dar nenusimato, aš susivedu purškimus, skaičiuoju panaudotas trąšas, matau, kad galai vis dar ne iki galo susiveda.

Biure atsakinėju į elektroninius laiškus ir skambučius dėl angusų mėsos, rezervuoju paskutinius steikus, dar kartą susiskaičiuoju likusius konservus, pajamuoju sąskaitas, kol tuo tarpu už lango nepaprastai lėtai sukasi diena: Rimas ardo seną priekabą, Giedrius ruošia mėšlo kratytuvą, tai šen, tai ten pasigirsta metalo barkštelėjimas, kažkas angare virina.

Važiuoju namo ir galvoju, šūdas – jau beveik įpusėjo pavasaris, o aš dar neišmokau arti. Tada suprantu, kad mes neariam. Ir kad popierių šūsnis ant mano stalo garsiai juokiasi iš mano noro važiuoti į laukus. Turbūt dar ne šiandien.

Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Rasimaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Rasimaitė

– Ūkis skaičiuoja trečią dešimtmetį. Matyt, teko čia dirbti ir vaikystėje?

– Teko.

– Patiko?

– Patiko nuo tada, kai 14 metų pradėjau dirbti sandėlyje. Tėtis atvežė ir nutrenkė į grūdų sandėlį. Buvo vasaros atostogos. Liepė ten dirbti.

Kai veždavo grūdus, man reikėjo surašyti duomenis. Toks buvo ir darbas. Visą vasarą ten prasėdėjau ir rašiau, kiek atvažiavo.

Tai buvo pirmas darbas, tada aš pradėjau pažindintis su visais žmonėmis, kurie čia dirbo, su visa technika.

Paskui dienas leidau dirbtuvėse, po pamokų ateidavau, mane pasiimdavo vyrai į laukus. Man čia buvo geriausias dalykas. Per dienų dienas.

Patiko nuo tada, kai 14 metų pradėjau dirbti sandėlyje. Tėtis atvežė ir nutrenkė į grūdų sandėlį. Buvo vasaros atostogos. Liepė ten dirbti.

Kažkaip man ir traktoriai, ir technika patiko, man visą laiką patiko žemė. Labai keistas dalykas, nežinau, kaip pavadinti. Atsimenu vaizdus, arimus iš vaikystės. Per langą pasistiebus žiūrėdavau.

Tėvai visą laiką turėjo gyvulių, mus veždavosi ant dviračio karvių melžt. Paskui pradėjo tėtė auginti kopūstus, braškes, vis didino. Viską prisimenu. Ir kai daug kas sako, kad kai kaime užaugo, vežė šieną, kasė bulves ir daugiau nenori niekad gyvenime, man tai nėra kažkoks baisus dalykas.

Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Rasimaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Rasimaitė

Iš Rasos įrašų instagrame

Aš vis dar ne agronomė, tik norėčiau ir turėčiau ja būti. Susirenku savo krūvas žemėlapių, piktžolių žinyną, laukų knygą ir išdulku. Dulku, o mano juodas džipas jau seniai toks... gelsvas, mano batai pajuodę nuo išpurkšto humistaro ir ruterio, pirštai purvini nuo kapstymosi, rovimo, parudavę ir lipnūs nuo tų pačių turbūt aną savaitgalį išpurkštų trąšų.

Bet šį kartą jau atpažįstu rugiagėlę, dilgutį ir šunramunę, manau, kad radau miglę ir kažkokių vienaskilčių.

Čia mano mintys, kai tris valandas dulku žvyrkeliais, braidau po žiemkenčius, galvoje lyginu veisles. Ačiū, pavasari, kad atėjai. Vidinis agronomas veržiasi į laisvę. Su sijonu.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rasa Rasimaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rasa Rasimaitė

– Likote čia, kai baigėte mokyklą?

– Ne. Po mokyklos norėjau stoti į žemkę (dabartinė VDU Žemės ūkio akademija) ir pasibaigti agronomijos studijas. Bet egzaminus išlaikiau šimtukais, ir tada man lietuvių kalbos mokytoja sako: kur tu, su šimtukais – į žemkę? Ir tada aš pagalvojau, tikrai? Nes tada žemkė buvo tarsi ne lygis. Labai dėl to gailiuosi.

Vilniaus universitete baigiau vokiečių filologiją. Kai baigiau, susipažinau su savo būsimu vyru, šveicaru. Susituokėme.

Po studijų išvažiavau į Vokietiją, penkerius metus gyvenome ten. Dabar mes išsiskyrę.

Turiu du sūnus, 4 ir 6 metų. Dar kai gyvenome šeimoje, turėjom planų grįžti į Lietuvą. Aš tada nežinojau, ką veiksiu, nors niekada nebuvau pamiršusi laukų, žmonių ir traktorių. Kai grįždavau, ūkis buvo mano pirmasis taikinys. Parvažiuoji čia, į laukus, po darbo su vyrais alaus.

Kai sugrįžome į Lietuvą, pradėjau dirbti ūkyje. Dirbu čia nuo pernai pavasario. Turiu savo užduotis, nes anksčiau tik padėdavau.

– Vaikus pratinate prie ūkio?

– Pratinu, net jei jie nenori. Kalėdoms mano vyras gali pirkti „Lego“, bet aš jiems pirksiu traktoriaus modeliukus.

Su ūkiu supažindinate ne tik savus vaikus?

– Būna vaikų ekskursijos. Neseniai buvo priešmokyklinukai ir šeštokai. Jiems pasakojau, apie sėjamą-transformerį, kad kombainas kainuoja kaip „Ferrari“ ir kitus linksmus dalykus apie tai, ką žmonės veikia per dieną ūkyje.

Iš Rasos įrašų instagrame

Net ir anksčiau, po paskaitų Vilniuje, aš, laukų akmenėlis, skubėdavau į autobusų stotį, atgal į Prienus, atgal į laukus. Sparčiu žingsniu skusdavau kaimo gatve, mojuodama visiems pro šalį pravažiuojantiems traktoristams.

Ir štai aš jau traktoriuje, susikėlusi kojas ant priekinio stiklo, įsikibusi į rankeną šone, išpūtusi akis, žiūrinti, kaip lėkštės raiko dirvą, kaip joms iš paskos slenka noragėliai, piešia žemėje guolį sėkloms.

Aš tris valandas turbūt sėdžiu sulaikiusi kvapą ir išsišiepusi iki ausų galiukų. Kada nors pati laukais gainiosiu tą Fergiusoną, prižadėjau sau.

O kol kas aš tiesiog laimingiausia, lyg vis dar septyniolikmetė, pasaulyje. Net ir po visų 12 metų, kai pirmą kartą įlipau į traktorių su sėjamąja ir paskui save užtrenkiau duris, už jų palikau visą likusį pasaulį. Laimė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Rasimaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Rasimaitė

– Kokios jūsų pareigos ūkyje?

– Jos nėra nustatytos arba įvardintos. Aš visada sakau, kad ūkyje esu atsakinga už pramogas ir grožį. Arba esu personalo vadovė, nes sakau visiems darbuotojams, kad aš esu jų pusėje. Labai stengiuosi būti tarpininku tarp jų ir tarp aukščiausio boso.

– O aukščiausias bosas yra..?

– Mano tėtis. Jis ūkio prezidentas.

– O kai iškyla problema, darbuotojai kreipiasi į prezidentą ar į prezidento dukterį?

– Priklausomai, kokia problema. Dėl mažesnių į mane, dėl didesnių – į tėtį.

– Tėtis griežtas?

– Būna griežtas, ir kaip visiems atskaito.

Aš tris valandas turbūt sėdžiu sulaikiusi kvapą ir išsišiepusi iki ausų galiukų. Kada nors pati laukais gainiosiu tą Fergiusoną, prižadėjau sau.

– Rasa, ūkis yra tarsi gyvas organizmas: visą parą ir visai metų laikais?

– Taip. Aš dažniausiai tvarkau visus popierius, administracinius darbus. Vedu chemijos naudojimo žurnalus, nes reikia fiksuoti, kiek sunaudota chemijos, kokiu metu, kokie preparatai, kokiems laukams. Tas chemijos žurnalų pildymas užtrunka.

Dar mėsą pardavinėjame, tai aš turiu organizuoti skerdimus, turiu išvežti, ieškoti klientų.

Dar, jei reikia, važiuoju dalių parvežti, einu pakeisti elektrinį piemenį.

– O kol nedirbote ūkyje, minėjote, kad čia irgi būdavote?

– Taip, aš vyrams į laukus nuveždavau ledų ir kartais čeburekų. Kartais sakydavo, kad aš maišausi laukuose. Bet aš juk ledų atvežu (juokiasi).

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rasa Rasimaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rasa Rasimaitė

Iš Rasos įrašų instagrame

Lyja. Apima tokia ramuma ir gera nuojauta. Mes jau šienaujam pievas, A komanda su Petru priešakyje šienauja pakeles, kiti kuičiasi dirbtuvėse. Taip ramu, kad net tėtė staiga pakelia galvą nuo pasėlių deklaravimo ir klausia, kur visi dingo, nes niekas nebaladoja.

Aplėkiau du karvių gardus. Einu pamiškėmis, pievomis per lietų ir man galvoj skamba Jonio daina „Ant tėvo dalgio ašmenų“. Šitą dainą mašinoje labai mėgo klausytis tėtė, kai grįždavom iš kelionių po Lietuvą ir kažkodėl dažniausiai lydavo. Po to groja „Čiulba ulba karvelėlis“ apie karą ir kaip motulė žaliose lankose ieško į karą išėjusio sūnaus.

Ir mane fantazija jau neša atgal. Įsivaizduoju, kokie mes būtumėm prieš šimtą metų, tarpukariu... Bernai dalgiais verstų pradalges, pietautų gale lauko išsitraukę naminės duonos ir balto sūrio ar lašinių.

Mano proprosenelė buvo turtingo ūkininko dukra. Už tai, kad įsimylėjo samdinį, tėvas ją išginė iš namų. Bernas išvažiavo į Amerikę, grįžo su pinigais, pasistatė trobą ir jie laimingai gyveno.

O mes tai būtumėm aiškiai išbuožinti. Jau klausiau mūsų bernų, ar jie eitų į partizanus. Tai vieni linksėjo, kad jo, kiti mykė, kad ne, o vienas eitų pas stribus, bet būtų partizanų agentas ir turbūt vogtų ginklus ir išdavinėtų pasalas.

Aš būčiau ryšininkė, jei tas iš stribyno laiku perspėtų, kad mus jau veš.

Toks juodesnis humoras, bet kaip mes dardėtumėm! Tai va, kai lyja lankau telyčias, klausau liūdnesnio folkloro ir, nors pro šalį į pievas nuūžia didžiulis Massey Ferguson, įsivaizduoju traktoristus su dalgiais rankose. Arba šautuvais, gražius, bebaimius miškinius. Nu, nes kodėl ne?

Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Rasimaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Rasimaitė

– Sakote, kad tvarkote visus popierius ir dirbate panašų darbą. O traktoriai? Juk ir nuotraukų jūsų socialiniame tinkle daug būtent greta jų arba juose.

– Aš ateityje noriu dirbti žemę. Man tėtis sako: jei tau dar mažai darbo, aš duosiu. Bet pavasarį išties tiek darbo, kad traktoriams nelabai lieka laiko.

– Kaip save įsivaizduojate po 10 metų?

– Su traktoriumi. Aš keliu ultimatumus, sakau, kad man reikia. Aš noriu dirbti žemę. Man sako, kad aš atėjau čia ne dirbti žemės, o mokytis valdyti ūkį.

Bet aš manau, kad tai nėra nesuderinama ir tai net būtina. Aš turiu išmanyti darbo procesus, kad galėčiau juos vėliau kontroliuoti, sudėlioti, suplanuoti.

Nors aš ir dabar žinau visus procesus, eiliškumą. Gal man traktoriaus iš sportinio intereso reikia? Gal tai mano kvailas noras? Bet tegul būna.

Man čia viskas fainai, ir pas gyvulius faina. Kai aną vasarą teko šienauti pievas, viskas gerai pavyko. Dažniau man tenka vežti frontaliniu krautuvu, man jį patiki vis dažniau. Priekabas davė vežti, tik dar nemoku jų atbula stumdyt.

Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Rasimaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Rasimaitė

Iš Rasos įrašų instagrame

Esu miegojus angare stovinčiame gazike. Praeitą vasarą po poros nemiegotų naktų ir atidirbtos pilnos ofisinės dienos vakare užmigau javus kuliančiame kombaine, į kurį dar radau jėgų nurėplioti pasivažinėti. Bet nulūžau ir atsibudau jau saulei prie laidos kitame lauko gale ar kitame lauke.

Traktoriuj miegojus nesu, bet liūdėjus, atsirėmus kakta į stiklą, mąsčius apie gyvenimą, tylėjus, pykus esu daug kartų. Sėdžiu šone, kol dirba žemę, sėja, veža. Anksčiau labai mėgdavau važiuoti drauge, kai į laukus veždavo vandenį.

Viso pasaulio laikas priklausė man, gyvenau traktoriuose! Dabar dirbu ūkyje, o į savo laimingą nusiramino kampelį galiu nebent pažiūrėti per langą. Nes popieriai. Nes vadovavimas. Nes nesugebu. Nes turiu kitų darbų. Nes trukdau. Nes tai ne man. Nes aš galiu geriau. Ai... O aš tik noriu į laukus.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rasa Rasimaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rasa Rasimaitė

– Koks yra šiuolaikinis ūkininkas?

– Reikia nepamiršti, kad ūkis yra labai modernus. Kai buvo ūkininkų protesto akcija, visi piktinosi, kad važiuoja ūkininkai su modernia technika, tad ko jiems trūksta?

Čia yra jų darbo priemonė, ir tu negali ūkininkauti su sena technika. Viskas yra nauja. Net jei įsigysi mažą padargą, jis bus vis tiek pritaikytas prie naujesnių darbo technologijų.

Viskas eina ta linkme, žemės dirbimas keičiasi, jis mažiau intensyvus yra tiek dėl aplinkosaugos, erozijos, dėl daugelio kitų dalykų.

Mes ūkyje vieni pirmųjų pradėjome naudoti beariminę žemdirbystę. Plūgo nenaudojame, kitus padargus, kurie žemę purena, paviršių jos įdirba, bet neverčia jos sluoksnių. Nes čia irgi labai svarbus dalykas aplinkosaugos atžvilgiu, ariant labai didėja erozija. Negali ūkininkauti negalvodamas apie gamtą. Koks buvo klausimas?

– Koks yra šiuolaikinis ūkininkas.

– Tai va. Jis yra jaunas, dažnai šioje srityje turi išsilavinimą, jaučia poreikį tam tikrą, nusimano technologijose. Kai ateina 20 metų vaikinai, jie telefono programėle traktoriaus padargus valdo. Jau pačiame traktoriuje yra kompiuteris, o jie prisijungia ir telefoną.

Toks ir yra ūkininkas – modernus. Yra programėlės, kur tu gali sekti tą patį chemijos sunaudojimą, tuoj bus programėlės, kuriuos skenuos piktžoles. Tu nueini į lauką, nuskenuoji piktžolę ir tau rašo, kokį preparatą nuo šios piktžolės reikia naudoti.

Taip pat jauni ūkininkai naudojasi instagramu, kelia nuotraukas, kur šieną veža ar krauna. Juk jauni žmonės dirba. Ir jie taip dalijasi.

– Rasa, o žemė kvepia?

– Visą laiką.

– Ką jaučiate būdama laukuose?

– Labai geras jausmas. Aš noriu klykti iš džiaugsmo, ypač kai pavasarį išvažiuoja technika. Jūs neįsivaizduojate. Man kaip šventė. Aš viską sieju su gamtos ratu, man labai artimas lietuvių folkloras. Net kai važiuoja šiuolaikiniai traktoriai, jaučiu gamtos rimtą. Pamenu, vienais metais, kai buvo sėja, mes sėdėjome pagriovyje, valgėme konservus ir buvo labai šalta. Nosis raudonos.

Iš Rasos įrašų instagrame

Tai sveiki, čia aš, Rasa, crazy tractor lady. Aš dirbu ūkyje pas ir kartu su savo tėte. Šitam ūkyje neblogai dera black angus, žieminiai kviečiai ir šaunūs kaimo vyrai ir berniokai.

Ir man žiauriai patinka traktoriai. Patinka tiek, kad (kol kas) turiu traktoristo teises, dvi traktorių tatuiruotes, savo mašiną dėl labai svarių priežasčių vadinu Kyravu K700 ir kai pro šalį nuriaumoja Massey Ferguson, prašau leisti man sekundę pastovėti išpūstomis akimis ir ilgesingai nužvelgti jam pavymui.

O kai rugpjūtį po vidurnakčio parsivilks kombainai, aš tikriausiai stovėsiu basa namų balkone ir tolumoje stebėsiu jų švyturėlius ir klausysiu jų per dieną pavargusio ūžimo.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rasa Rasimaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rasa Rasimaitė

– O ką mėgstate veikti laisvu metu?

– Mėgstu skaityti knygas, sportuoju, nes kartais man vyrai nepadeda kilnot dėžių.

Man patinka būti lauke, gamtoje kažką veikti, todėl aš nevadinu to darbu. Išeinu į laukus ir galiu ten būti, tuo pačiu apeiti kviečius, pažiūrėti. Dar mėgstu rašyti.

Man labai patinka kaimo žmonės, kurie pas mus ateina. Kiekvienas ateina su kažkuo. Aš norėčiau apie juos visus parašyt.

Iš Rasos įrašų instagrame

„Skaityk knygas, arba užaugęs eisi dirbti į sandėlį.“ Taip kategoriškai šiandien vienas traktoristas mokė savo sūnų.

Į sandėlį nenori niekas. Kai sandėlyje atsiranda remonto darbų, visi staiga tampa be proto užsiėmę darbais angare ar laukuose ar be proto nemokšiški, nes tik ir girdi: aš ten nieko nesuprantu. Ką ten suprast, suki, ir tiek.

Bet ūžesys, didžiulis triukšmas, skersvėjis ir amžinos dulkės. Sandėlis ne saldainiukas. Nuo jo niežti. Akis ir už kaklo. Nuo jo graužia pajuodusią odą. Nuo jo skauda kuprą, kai reikia circus de soleil stiliumi pora valandų tvarkyti palubėje ar giliai duobėje esančius mechanizmus. Dar šluoti ir šiūpeliuoti. Ir bėgioti iš kampo į kampą.

Viena vertus, sandėlis yra nemokama kelionė atgal į Janonio kolūkio laikus: tebekiurksantys mediniai aruodai, pelių nameliai, senutėlės norijos ir valomosios, sklendės, virvutės, vaiduoklių istorijos apie grūdais užpiltą kolūkietę ir per grūdų vamzdį iškritusį jos kaliošą.

Sandėly dar yra velnių malūnas ir kaimynas, su kuriuo čia kartu dirbom jau prieš 14 metų.

Iš kitos pusės, čia pusiau raketų mokslas ir NASA stotis. Džiovykla man visad priminė kilimui paruoštą raketą, čia tiek daug skirtingų funkcijų ir elementų.

Ir visai gali būti, kad kai tas ketvirtokas kada nors perskaitys daug protingų knygų, ateis diegti į tą patį sandėlį robotų ir kitų išmaniųjų technologijų.

Nes kai mano senelis kolūkietis statė tą patį sandėlį prieš 30 metų, jis irgi net nesvajojo apie džiovyklas, valymo įrangą, milžiniškus bokštus ir tokias technologijas.

Dulkam toliau ir stengiamės neužlūžti. Ypač per naktinę pamainą.

Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Rasimaitė
Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Rasimaitė

– O apie savo naują šeimą, apie vyrą negalvojate?

– Nežinau. Kol kas ne. Aš dabar supratau ir pamačiau, kai pradėjau čia dirbti, kad tai ne darbas, o aš čia gyvenu. Ir bet kuriam žmogui, kuris norėtų su manimi būti, reiktų žinoti, kad aš būnu ūkyje daug laiko.

Jis turėtų suprasti, kad man gali tekti kažkada, vėlai vakare, išvažiuoti kokiais ūkio reikalais. Pavyzdžiui, vaikyti karvių.

Komentarai: 21

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką