Sekite 15min Google
– Gerbiamas Zigmai, pradėkime nuo pradžių: papasakokite apie savo vaikystę.
Šį pasaulį išvydau 1936 m. balandžio 30 d. Kudirkos Naumiestyje. Mano tėtukas buvo žmonių vertinamas diplomuotas vyriškų drabužių siuvimo specialistas. Siūdavo ir Lietuvos karių uniformas bei Katalikų bažnyčios kunigų sutanas. Mėgdavo skaityti, buvo ir Lietuvos šaulių sąjungos narys, savo finansine auka rėmęs Šaulių sąjungą bei dr. Vinco Kudirkos paminklo pastatymą mieste. Mamutė buvo aktyvi pavasarininkė, giesmininkė, palaikiusi aktyvius ryšius su Bažnyčia. Skaitydavo leidžiamus katalikiškus žurnalus ir knygeles. Taigi, augau katalikiškoje, patriotinę nuostatą turėjusioje šeimoje.
Mano atmintyje yra išlikusi pirmoji – 1940 m. sovietų okupacija, kai mano dešimčia metų vyresnė pusseserė Salemutė Dairutytė mane, keturmetį vaiką, vesdamasi už rankos, kita ranka plėšė gatvėje išklijuotus raudonus propagandinius sovietų plakatus. Atmintyje išlikęs ir dar lietuviška uniforma apsirengęs policininkas, kuris geranoriškai perspėjo to nedaryti, sakydamas: „Žinote, dabar rusų valdžia, nenoriu, kad jūsų tėvai dėl to nukentėtų.“
Jau kiek aiškiau prisimenu 1941 m. birželio mėnesį prasidėjusio karo skrendančių lėktuvų gausmą, kabančias danguje šviečiančias „lempas“, o po kelių dienų – didelį žmonių susibūrimą miesto aikštėje, kurioje kalbėtojai minėjo besitraukiančios rusų kariuomenės nužudytų vietinių žmonių pavardes ir kitas sovietų piktadarybes, plazdant trispalvėms sveikino Lietuvos prisikėlimą, giedojo Lietuvos himną.
1944 m. artėjant sovietinei kariuomenei, vokiečių valdžia įsakė palikti savo namus ir trauktis iš miesto. Užkasus svarbiausius daiktus į žemę, nuvykome į Liaučių kaimą. Paskui mūsų šeimą priglaudė vienas ūkininkas savo gražioje sodyboje. Baigiantis karui, apsistojome vienos ištuštėjusios sodybos klėtyje.
Naktį pasigirdo rusiški keiksmai ir baisus beldimas į mūsų klėties duris. Rusų kareiviai, įrėmę tėtukui ir mamai į galvą revolverius, prisikimšo maišus turto ir išsinešdino. Galima įsivaizduoti, koks buvo tos nakties siaubas, kurį sukėlė įžengę į mūsų žemę „nenugalimos armijos“ kareiviai – „išvaduotojai“, nešdami mums „laisvę“. Tokios spygliuotos „laisvės“ baisumus netrukus pajuto ir visa mūsų tauta.
Toks mano vaikystės dienų neužmirštamas gyvos patirties epizodas, taip pat tėvų auklėjimas, bendravimas su patriotiškais žmonėmis ir sovietinės tikrovės išgyvenimas formavo mano krikščionišką pasaulėžiūrą bei tautinę savimonę.
– Jau nuo mokyklos laikų aktyviai dalyvavote neginkluotame pasipriešinime ir pilietinio nesolidarumo sovietų valdžiai akcijose. Būdamas moksleivis įsitraukėte į antisovietinį pasipriešinimą. Kas paskatino tokį jauną žmogų rizikuoti dėl Lietuvos savo ateitimi?
Mokykloje įsitraukiau į antisovietinę veiklą, kuri tuomet dar pasireiškė gal kiek naiviais, bet principingais būdais. Atsisakiau mokytis rusų, kaip okupantų, kalbos. Gerų mokytojų ir tolerantiškos mokyklos vadovybės dėka buvau nubaustas tik antramečiavimu. 1955 m., baigęs vidurinę mokyklą, įstojau studijuoti lituanistikos mokslų į Vilniaus universitetą. Mūsų kursas buvo labai draugiškas, jo branduolyje vyravo tautinio idealizmo dvasia, svajojome savo jaunatviškų sparnų mostais artinti Tėvynės prisikėlimą.
Bandėme derinti įvairias veiklos priemones. Rengdavome studentiškas vakarones, išvykas. Su patikimais studentais, sudarę slaptą patriotinės krypties būrelį, laiminant kunigui, davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei Vilniaus Aušros vartų bei Kauno arkikatedros bazilikos koplyčiose.
– Su bendraminčiais tvarkėte Lietuvos karių ir kitų Lietuvai nusipelniusių žmonių kapus. Kodėl kapų ir istorinės atminties saugojimas jums buvo toks svarbus?
1956 m. Visų Šventųjų dienos išvakarėse surengėme nelegalią talką Rasų kapinėse. Sutvarkėme užžėlusius, neprižiūrimus lietuvių karių, žuvusių kovose su lenkais, kapus. Uždegėme žvakių.
Žuvusių lietuvių karių kapų tvarkymas – tai dvasinė sąsaja su istorija, su buvusiomis kovomis dėl laisvės. Jie žuvo, kad mes būtume, kad būtų laisva Lietuva. Lietuvos laisvės kovotojai, knygnešiai, iškilieji mūsų dvasinės kultūros vedliai savo gyvenimo auka artino Lietuvos laisvės aušrą. Jų niekada negalima pamiršti.
Džiaugiausi, kad vėliau šį mūsų pradėtą Rasų kapinių tvarkymo darbą tęsė tame pačiame universitete fizikos mokslus studijavęs mano sūnus Gediminas, buvęs aktyvus šios mokslo įstaigos studentų kraštotyrininkų būrio narys, dar vaikystėje užsiauginęs idealizmo sparnus, patriotinį savo tėvynės Lietuvos branginimo ir meilės jausmą. Gediminas, būdamas paskutiniojo kurso studentas, žuvo neaiškiomis aplinkybėmis 1982 m. vykusioje kraštotyrinėje ekspedicijoje. Manoma, kad tai buvo KGB rankos darbas. Sūnelio žūtis buvo baisus smūgis mano gyvenime.
– Sovietinės okupacijos metais minėdavote Vasario 16-ąją. Ką jums reiškė ši šventė? Per vieną jų buvote net suimtas.
Vasario 16-oji man visada buvo didelė mūsų Valstybės atkūrimo dienos šventė, laimėta dėl lietuviško žodžio sklaidos, sukilėlių, knygnešių, savanorių aukos. Mūsų pogrindinės jaunimo organizacijos būrelis sovietiniais metais Vasario 16-osios šventę minėjo susirinkęs Kauno katedros varpinėje įsirengtoje patalpoje. Rinkdavomės ir netoli Petro Vileišio tilto, buvusiame Algimanto Mišeikio, Vandos ir Kazimiero Kalibatų bute.
Tačiau sovietinei valdžiai keldavo nerimą kiekviena artėjanti Vasario 16-oji, kurios metu kasmet įvairiose Lietuvos vietose pasirodydavo antisovietiniai lapeliai, suplevėsuodavo lietuviška trispalvė. Vieną Vasario 16-osios naktį pasigirdo stiprus saugumo darbuotojų beldimasis į mūsų bendrabučio kambario duris. Jų atsineštame popieriuje buvo įrašyta mano pavardė. Buvau suimtas.
Teko patirti visas tardymo „gudrybes“, brutalų pasityčiojimą, mano galvos plaukų tvirtumo „patikrinimą“... Tardymui vadovavęs čekistas G., primindamas Vėlines, nėrėsi iš kailio reikalaudamas pasakyti, iš kur gavau tą vadinamą „antitarybinių eilėraščių“ sąsiuvinį – su poetų Bernardo Brazdžionio ir Vinco Mykolaičio-Putino sovietinius okupantus smerkiančiais eilėraščiais. Dievas davė tvirtumo – nieko jie iš manęs neišgavo.
Buvau pašalintas iš universiteto ir išsiųstas į sovietinius rekrūtus prie Uralo į užterštą radiacijos zoną. Grįžęs, rektoriaus Jono Kubiliaus dėka buvau priimtas į universiteto neakivaizdinio skyriaus antrąjį kursą tęsti lietuvių kalbos ir literatūros studijų.
– Vėliau tapote mokytoju, daug dėmesio skyrėte jaunimo patriotiniam ir pilietiniam ugdymui. Pasakojote apie Lietuvos istoriją ir laisvės kovas...
Sulaukiau jau nemažai metų. Savo darbo dalele stengiausi prisidėti, kad mokyklose mokiniai būtų ugdomi patriotine dvasia, kad geriau pažintų savo tautos šaknis, kultūrą, Lietuvos istoriją, sužinotų apie tą didžiulę mūsų tautos auką, sudėtą dėl Lietuvos laisvės. Nepaisant patirtų asmeninio gyvenimo kelio skaudulių, galiu didžiuoti tesėjęs jaunystės metais priimtą priesaiką, pasidžiaugti nepalaužtais jaunatviškų idealų sparnais, išlaikytu tikėjimu ir viltimi, o svarbiausia – Lietuvos laisve.
– 2023 m. tapote Lietuvos šaulių sąjungos nariu. Kaip nusprendėte juo tapti? Ką jums šiandien reiškia Šaulių sąjunga ir šaulio vardas?
Džiaugiuosi, kad pasekiau savo tėtės pėdomis – esu garbingos sąjungos narys. Šaulio vardas man ne tik garbingas, bet ir įpareigojantis – pagal savo išgales bei sugebėjimus dirbti Lietuvos labui, stiprinti mūsų valstybingumo pamatus. Įpareigojantis ugdyti jaunimo širdyse savo Tėvynės meilę – patriotizmą, o ne vien popierinį pilietiškumą. Įpareigojantis ginti savo Tėvynę ir jos garbę.
– Šiandien esate Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Štabo aptarnavimo kuopos Kultūros ir meno būrio šaulys. Kaip atrodo jūsų šauliškos veiklos?
Kuopos vadas Juozas Klimkevičius, kaip ir pačios rinktinės vadu buvęs Vytautas Žymančius, visada pasižymi dideliu pareigingumu, iniciatyviu sugebėjimu burti į šaulių gretas pilietiškai nusiteikusius naujus narius. Jis stengiasi didinti ir jų švietėjišką išprusimą, savo krašto istorijos pažinimą, puoselėti lietuvių tautos etninę kultūrą, dvasinių vertybių branginimą, savo krašto gamtos tausojimą.
Patriotinė nuostata ugdoma ir per rengiamas Lietuvos pažinimo ekskursijas. Pavyzdžiui, didelį pasisekimą turėjo kuopos jauniesiems šauliams surengta ekskursija „Lietuvos himno kūrėjo dr. V. Kudirkos keliais“ ir kitos išvykos. Gera prisiminti, kad šios ekskursijos gidu teko būti man.
– Šių metų pavasarį minėjote garbingą 90-ies metų jubiliejų, kuris nepraėjo nepastebėtas brolių ir sesių šaulių...
Esu nuoširdžiai dėkingas rinktinės vadovybei už surengtą mano jubiliejinio gimtadienio renginį, už mano kuklaus darbo įvertinimą, apdovanojant Šaulių sąjungos pasižymėjimo ženklu. Nuoširdžiai dėkoju visiems, prisidėjusiems prie mano jubiliejaus šventės ir pagerbimo: už Mišias, sveikinimus, dainas.
– Sulaukėte garbingo amžiaus, esate pripažintas Lietuvos laisvės kovų dalyviu, už nuopelnus gavote aukščiausius valstybinius ir visuomeninius apdovanojimus. Kuris jums pats svarbiausias?
Iš gautų apdovanojimų neišskirčiau nė vieno. Jie man visi yra brangūs. Tai mano gyvenimo žingsnių kuklaus darbo įvertinimas.
Mano gyvenimo kelias, vienaip ar kitaip, per kai kurias asmenines negandas, ėjo kartu su jaunystėje gimusio idealo siekimu, susijusiu su gyvu tikėjimu ir viltimi. Ta didžioji viltis buvo susipynusi su svajone bei tikėjimu sulaukti Lietuvos laisvės. Stengiausi ta linkme ir sukti savo gyvenimo kelią, savo darbo dalele prisidėti prie mūsų Tėvynės prisikėlimo aušros. Ir neteko suabejoti tuo keliu.
Daugiau straipsnių Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“.
